Kariuomenė ta pati, bet yra didžiulis skirtumas tarp rusų ir buriatų - pastarųjų reikia vengti kaip įmanoma, tai žvėriškai žiaurūs padarai  (2)

Tai priklausė nuo to, kuris konkretus padalinys sulaikė vietos gyventoją: ar jį sumuš; kaip žiaurūs bus kankinimai ir ar sulaikytasis turės bent vieną galimybę likti gyvu.


Visi šio ciklo įrašai

  • 2022-04-30 Kariuomenė ta pati, bet yra didžiulis skirtumas tarp rusų ir buriatų - pastarųjų reikia vengti kaip įmanoma, tai žvėriškai žiaurūs padarai  (2)

Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Bučoje rusų užpuolikai visus paėmė į nelaisvę. Nuo to, kuris padalinys sulaikė vietos gyventoją, priklausė, ar jį sumuš, kaip žiaurūs bus kankinimai ir ar sulaikytasis turės bent vieną galimybę likti gyvu.

Apie tai išskirtiniame UNIAN komentare pasakojo nuo įsiveržimo Bučoje buvęs ir okupantų sučiuptas savanoris Sergejus Petrenko.

„Buvau savanoris. Dviračiu veždavau žmonėms pagalbą: maistą, vandenį, vaistus. Viską, ko tuo metu reikėjo, kuo galėjau padėti“.

„Kartą mane sustabdė rusai: paėmė visus dokumentus, surišo rankas ir išsivedė. Buvome devyni. Paprastas butas daugiaaukščiame ketvirtame aukšte. Net žinau šitą namą – dešimties aukštų namas Malinovskio gatvėje“.

„Privertė nusirengti iki apatinių, ieškojo tatuiruotės. Turiu vieną nedidelę tatuiruotę ant krūtinės – zodiako ženklą. Jie atidžiai apžiūrėjo, klausinėjo ką ji reiškia, bet mūsų  nemušė. Mus pamaitino, davė vandens. Palaikė parą ir paleido. Tiesa, dokumentų negrąžino“, – pasakojo savanoris.

Anot jo, po kelių dienų jis vėl buvo sulaikytas, tačiau šį kartą – buriatų.

„Po poros dienų mane sustabdė buriatai. Šį kartą buvo daug sunkiau. Įkišo į šarvuotą transporterį, apvyniojo galvą juosta, kad užmerkčiau akis“.

„Nežinau, kur mane nuvežė. Šį kartą mane sumušė. Žiauriai ir be jokios priežasties. Nuvedė į kažkokį rūsį. Ten buvo kažkoks vaikinas. Mus veidu prigrūdo prie sienos, liepė pakelti rankas. Tada man davė peilį ir pasakė: „Jei nori gyventi, nužudyk jį“. Aš atsisakiau. Jie iškart padavė šį peilį tam vyrukui ir tais pačiais žodžiais liepia: „Jei nori gyventi, nužudyk jį", ir rodo į mane. Jis taip pat atsisakė", - sakė Petrenko.

Savanorio teigimu, įsibrovėliai sulaikytą žmogų nušovė jam prieš akis.

„Buratai mums šaukė maždaug taip: „Vis tiek mirsit“, – paėmė peilį ir atsitraukė porą žingsnių.

„Nusprendėme, kad jie išeina. Ir staiga nuaidėjo šūvis. Ne, jie neišėjo, jie tik atsitraukė porą žingsnių, apsisuko ir šovė tam vyrukui į galvą. Jis stovėjo per rankos atstumą nuo manęs. Jį nužudė, nes jis atsisakė mane nudurti“, – pasakoja savanoris.

 

Savanoris pasakojo, kad rūsyje, į kurį jį atvežė užpuolikai, buvo apie 20 žmonių.

„Nežinau, kur yra šis rūsys – kai mane vedė, man ant akių buvo lipni juosta. Žinau tik tiek, kad kalinių buvo dar apie dvidešimt. Nemačiau nė vieno, tik girdėjau. Girdėjau, kaip žmonės buvo kankinami, mušami. Girdėjosi nežmoniški riksmai. Girdėjau, kaip vyrai prievartauja. Tada pasigirdo šūviai ir balsai nutilo. Vaikų riksmų negirdėjau. Vaikų nebuvo", – pasakoja savanoris.

Anot Petrenko, jis buvo kankinamas kelias dienas.

„Jie mušė mane per kelius. Jau dabar gydytojai pasakė, kad lūžo kelio girnelės ir man reikia operacijos. Tada aš to nežinojau. Tada tiesiog skaudėjo visą kūną“.

„Kelias dienas mane ten laikė. Jokio maisto, vandens, tualeto. Nepamenu, kurios dienos buvo. Viskas susismaišė. Bet staiga rūsyje pasidarė tylu, buvo jausmas, kad aš vienas likau šiame kambaryje. Rūsys yra vieta, kur viską girdi. Ir tada staiga mirtina tyla. Taip tylu, kad girdžiu lauke dirbančio generatoriaus garsą. Ir girdžiu žingsnius artėjant prie mano kambario“, – pasakoja savanoris.

 

Pasak savanorio, jis suprato, kad jį ketinama nušauti.

„Nežinau kodėl, bet iš karto aiškiai supratau, kad likau vienas ir šiandien būsiu nušautas“.

„Ir aš supratau, kad tai mano šansas. Pasibeldžiau į duris ir paprašiau cigarečių. Pro durų apačią gavęs porą cigarečių, vieną jų prisidegiau, tada sukaupiau drąsą ir paprašiau bent puodelio arbatos“.

„Viskas buvo paprasta: arbatos negalima prastumti po durimis. Jis turės atidaryti duris. Jis man atnešė arbatos puodelį. Durys šiek tiek atsidarė ir aš jam trenkiau armatūros gabalu“, – pasakoja savanoris.

Ištrūkęs iš rūsio, kuriame buvo kankinamas, savanoris kelias dienas slapstėsi nuo užpuolikų, kol į Bučą atvyko Ukrainos ginkluotosios pajėgos.

 

Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: MTPC
MTPC
(57)
(2)
(55)

Komentarai (2)