Kruvino diktatoriaus 70-mečio proga redakcijos „Dialog.UA“ analitinis skyrius parengė išsamų straipsnį.

Spalio 7 dieną nekenčiamiausias pastarųjų metų prezidentas Vladimiras Putinas šventė savo 70-metį. Gimtadienio proga, Ukrainos kariai nusiuntė daugybę prašmatnių dovanų, pasirodžiusių netoli Balaklijos, Iziumo, Limano ir daugelio kitų gyvenviečių.

Redakcijos „Dialog.UA“ analitinis skyrius taip pat pasveikino dienos herojų, prisiminė jo ryškią ir spindinčią biografiją ir pabandė atsakyti į klausimą: kaip mažas berniukas, užaugęs Leningrado komunaliniame bute, tapo dideliu bosu ir išsigimė į kruviną diktatorių, savo žiaurumu prilygstamą Hitleriui ir Stalinui.

Paprastas berniukas iš labai paprastos šeimos

Parašytų Putino biografijų yra ne viena. Pagrindinis dalykas, kurį galima išskirti, yra tai, kad jo oficiali biografija, atrodo kaip dailiai suformuota ir sustyguota „legenda“, kaip, beje, ir jo paties pasakojimai apie gyvenimą yra neatitinkantys tiesos. Neatitikimai čia, neatitikimai ten. Ir pabandyk, išsiaiškink, kas iš tikrųjų atsitiko, o kas yra gryna fikcija.

Berniukas Vova, anot oficialios „legendos“, gimė Leningrade ir užaugo komunaliniame bute. Propaganda ilgus metus klijavo jam vaikino iš neturtingos paprastų darbininkų šeimos įvaizdį, kuris „viską pasiekė pats“. Sunki vaikystė, mediniai žaislai, tik vienas tualetas 38 kambariams ir telefonas – tai svarbu! Žinome, kaip tuo metu buvo sunku gauti telefono liniją. Išlikę pasakojimai apie karo veteranus ir koncentracijos stovyklų kalinius, kurie metų metus stovėjo eilėse, kad gautų kokią nors paslaugą.

Telefonas yra svarbus. Juo galima skambinti „kur reikia“ ir pranešti „kas atsitiko“, pavyzdžiui, pranešti apie liaudies priešus ir kitus nepatikimus piliečius.

Tačiau nebūtina skambinti į Lubianką, ten galima tiesiog nuvykti. O jau Lubiankoje bus susitikimas, kava, uogienė ir sausainiai. Bet apie tai, kur berniukas Vova išvyko ir su kuo jis bendradarbiavo, bus vėliau.

Kas buvo tikrasis jo tėvas

Putino vaikystės ir jaunystės biografijos legenda matoma plika akimi. Kai kurie tyrinėtojai teigia, kad oficialus Vovos tėvas iš tikrųjų yra patėvis. Tikrasis tėtis, remiantis viena versija, buvo patyręs NKVD karininkas, į lagerius išvaręs daugiau nei šimtą bendrapiliečių; kita versija – išdavikas Vlasovas.

Putino gerbėjai, žinoma, tvirtina, kad tai klastotė, bet jiems labai gėda, kai jiems rodomos senos nespalvotos nuotraukos, kur Volodia tikrai labiau panašus į tą Vlasovą, nei į savo oficialų tėvą – labai storą vyriškį su plačiu veidu ir akiniais.

Be to, sklando versija, kad tikrasis V. Putino tėvas taip pat buvo neblogas linksmybių mėgėjas, todėl mama jį paliko ir apsigyveno su gruzinu. Nežinome, ar su tuo susijusi ypatinga Volodios „meilė“ Sakartvelui, tačiau sakoma, kad karštasis kaukazietis patėvis jį gan dažnai auklėjo diržu: tiek su reikalu, tiek profilaktiniais  tikslais.

Netrukus, pagal tą pačią versiją, Putino motina vėl pakeitė „laikinąjį“ tėtį, o Volodią pradėjo auklėti spyriais ir diržu – tas pats storas dėdė su akiniais. Tas pats, su kuriuo ateities „lyderis“ turi keletą šeimos nuotraukų.

Putinas -  imtynininkas ir boksininkas

Tokį, arogantišką ir napoleonišką, Putino charakterį psichologai sieja su tuo, kad vaikystėje jis buvo daug mušamas, todėl, užsibrėžė visiems atkeršyti, užkariauti visą pasaulį ir tarpgalaktinę erdvę. Mes, išanalizavę Rusijos prezidento veiksmus pastaraisiais metais, galime drąsiai daryti išvadą, kad jis nebuvo pakankamai mušamas.

Savo Sankt Peterburgo mieste jis buvo eilinis „kandis“, piktybinis ir nereikšmingas; visada kompleksuojantis dėl savo ūgio ir nekenčiantis visų, didesnių ir stipresnių, o ir apskritai nekenčiantis daugumos.

Pasak jo paties prisiminimų, jam periodiškai kliūdavo kieme. Mažasis Vova norėjo tapti didelis ir šaunus, todėl pradėjo lankyti bokso sekciją. Ten jis taip pat buvo gerai įstrigęs, tiksliau, įstrigo tik vieną kartą - gavo tiesiai į nosį, ir po to įvykio iškart atsisakė šio žavingo sporto. Berniuko žodis:

„Kai tik paaiškėjo, kad vien tik maištingo charakterio neužtenka, kad būčiau pirmas kieme ir mokykloje, nusprendžiau užsiimti boksu, bet ten ilgai neištvėriau: labai greitai sulaužė nosį. Skausmas buvo baisus: prie nosies galiuko nebuvo įmanoma prisiliesti. Bet pas gydytoją nesikreipiau, nors visi sakė, kad reikia operuoti. Paklausiau: „Kodėl? Ir taip suaugs“. Išties, suaugo. Bet po to praradau norą užsiimti boksu. Ir tada nusprendžiau užsiimti sambo“.

Šioje istorijoje tai melas, nuo pirmo iki paskutinio žodžio. Pirma: pažiūrėkite į Putino nuotraukas – ir jauno, ir kitokio. Jokių lūžio žymių nesimato, o jis gi dramatiškai rašė, kad jam liepė operuotis, bet jis į ligoninę nesikreipė, o nosis pati „sugijo“. Ar kada nors matėte tuos, kurie gavo smūgį į nosį, po kurio nosis gražiai sugijo?

Putino nosis, žinoma, neskirta Holivudui ir blizgiems viršeliams, tačiau ji nėra sulaužyta. Pažiūrėkite į daugumos boksininkų nosis ir palyginkite.

Antra, bet kuris normalus kovotojas jums pasakys, kad sulaužyta nosis nėra priežastis mesti boksą ar kitus kovos menus. Ringe jie boksuojasi ne nosimi, o rankomis. Jei susilaužote ranką ar koją, tai, žinoma, galimybės jau aiškiai ribotos.

Bet jis vis tiek kietas, mūsų Putinas; jis imtynininkas, sporto meistras, paprieštaraus „lyderio“ gerbėjai. Na, iš principo inscenizuotose treniruotėse jis puikiai atlieka metimus, ypač su tais varžovais, kurie praktiškai nerodo pasipriešinimo.

Kas žinoma apie tikras imtynių rungtynes? Visi mūsų bandymai rasti normalias rimtas varžybas, kur jaunasis Putinas varžosi dėl medalių su aukšto lygio varžovais, buvo nesėkmingi. Tačiau jo oficialioje biografijoje ir jo paties liudijime radome daug keistenybių.

Iš karto keliuose šaltiniuose galima perskaityti, kad „būdamas 21 metų Putinas laimėjo Leningrado čempionatą ir tapo sporto meistru“. Tačiau patyrę sportininkai patvirtins, kad SSRS sporto meistro vardui gauti neužtenka laimėti savo miesto čempionatą. Reikia sudalyvauti ir laimėti aukštesnio lygio turnyruose. Per regioninius konkursus, ypač Sąjungoje (!), buvo galima pasiekti tik kandidato vardą, ir tai ne visada.

Šiek tiek greičiau buvo galima tapti meistru, kalbant apie jaunių varžybas. Bet vėlgi, tai turėtų būti tarptautiniai arba atviri vietiniai turnyrai. Būdamas 21 metų Volodia dėl savo mažo ūgio, žinoma, galėjo tapti jaunių turnyro nugalėtoju, bet, gauti sporto meistro titulą už miesto čempionato laimėjimą, atsiprašau. Štai ir matome dar vieną melą.

Dar vienas keistas momentas. Jei boksininkams dažnai lūžta nosis, tai imtynininkams dažnai nukenčia ausys. Pažiūrėkite į garsių imtynių meistrų ausis ir palyginkite jas su švelniomis Putino ausimis. Tai ne žmogaus, kuris kovojo kelis šimtus sunkių imtynių rungtynių, ausys.

Na, bet jis kovojo!

Putinas, senelis virėjas, mafija ir KGB

Tamsias Putino biografijos dėmes padėjo atskleisti jo komandos draugas Nikolajus Vaščilinas, tikras SSRS sambo sporto meistras. Anot jo, būsimasis Rusijos Federacijos prezidentas tikrai užsiiminėjo imtynėmis, dalyvavo kai kuriuose turnyruose, tačiau varžovai būdavo labai meistriškai „atrinkti“. Ir pagrindinis jo treneris buvo ne „oficialus“ Anatolijus Rachlinas, o nusikaltėlis Leonidas Usvjacovas, ant kurio kapo puikuojasi jo paties pareiškimas: „Aš miriau, bet mafija nemirtinga“.

Matyt, būtent šio žmogaus ir jo nusikalstamų ryšių dėka Putinas ir „ištempė“ sporto meistro vardą, jo dėka gaudavo „teisingus“ varžovus ir t. t. Bet visai įmanoma, kad šis titulas buvo suteiktas Rusijos Federacijos prezidentui vėliau, kai jis savo mafijos tinklais supančiojo visą „gangsterinį“ Peterburgą, o paskui ir visą šalį. Putinas, beje, turi dar keletą diržų ir kituose kovos menų rūšyse, kurių net nepraktikavo, tai yra, mūsų Vladimiras Vladimirovičius moka ne tik sambo ir dziudo, bet ir karate-do, ir taekwondo, ir aikido.

„Legenda“ apie paprastą berniuką iš komunalinio buto subyra į dulkes, kai sužinome, kad šio „vargšo“ vaikučio senelis (Spiridonas Putinas) buvo Kremliaus virėjas – maitino Leniną, paskui Staliną, Chruščiovą. Ir nors 1930-aisiais, ir kitais kruvinais metais, daugelis Kremliaus gyventojų patekdavo į įtarimų, represijų ir egzekucijų pinkles, protingas senelis ir toliau skaniai gamino valdžiai ir šioje komunizmo tvirtovėje išdirbo iki senatvės. Ar galite įsivaizduoti, kokio lygio ryšius jis turėjo sovietų valdžios viršūnėse dešimtmečius išbuvęs Kremliuje! Todėl kai mums pasakojama apie lenino-stalino-chruščiovo virėjo anūką, gyvenusį skurde ir „viską pasiekusį savo jėgomis“, tai mums sukelia tik ironišką šypseną, juolab kad, kaip jau sakėme, Putinų bute visada buvo telefonas. Atrodytų smulkmena, bet kartais jis galėjo daug ką išspręsti, ypač, kai buvo žinomos tinkamos skaičių kombinacijos.

Vova vaikščiojo. Daug vaikščiojo ir lindo, kaip sakoma, „be muilo į vieną vietą“.

Pažvelkite į gražias jo sustyguotos biografijos eilutes: „17-metis Vladimiras, baigęs mokyklą, pirmą kartą lankėsi SSRS KGB direktorate Leningrade, norėdamas įstoti į tarnybą, kur po interviu Putinui rekomendavo pirmiausia įgyti išsilavinimą“.

Kiek tokių „paprastų“ 17-mečių vaikinų galėtų tiesiog nuspręsti ir apsilankyti KGB būstinėje? Toliau dar daugiau.

„Stojant į universitetą, būdavo atsižvelgiama į tarnybą kariuomenėje, o stojantiems iš karto po mokyklos buvo tik 10 vietų, stojimo konkursas netarnavusiems buvo 40 žmonių į vieną vietą. Tačiau Putinui pavyko įstoti ir jis pradėjo laukti, kol specialiosios tarnybos atkreips į jį dėmesį“.

Tai nuostabu! Vadinasi, lankėsi KGB ar laukė? O gal ir tai, ir tai? Čia, tarp eilučių, galima perskaityti įdomių detalių: ryšiai Kremliuje, ryšiai KGB, imtynių treniruotės, vadovaujant banditui Usvjacovui, ryšiai nusikalstamuose sluoksniuose; ir koziris, ir juokdarys kaladėje. O jūs sakote: viską pasiekė pats.

Taigi, perspektyvus Vladimiras studijavo Leningrado valstybinio universiteto Teisės fakulteto tarptautiniame skyriuje ir tais pačiais metais, dar būdamas studentas (!), įstojo į TSKP. Ta karta, žinoma, prisimena, kaip 70-aisiais paprastiems žmonėms buvo lengva įstoti į tokį universitetą ir, juo labiau, gauti partijos bilietą. Ir šis bilietas SSRS buvo šansas į daug geresnį gyvenimą. Vėliau, savo straipsnyje „Rusija tūkstantmečio sandūroje“, Putinas apipils purvu komunistinės ideologijos principus, atkreipdamas dėmesį į tai, kad sovietų žmonės TSKP dėka gyveno daug blogiau nei Vakarų šalys. Tai bus vėliau, o tuo metu jis yra pavyzdingas ir pradedantis komunistas.

Sobčako lagaminas

Studijuodamas Leningrado valstybiniame universitete V. Putinas susipažino su kitu pavyzdingu komunistu - Anatolijumi Sobčaku, kuris vėliau, papūtus permainų vėjui, pavirs demokratu. Ir daugelis žmonių klaidingai mano, kad būtent Sobčakas parodė jaunajam Volodiai kelią į gyvenimą, o jis kurį laiką tiesiog nešiojo jo lagaminą. Žinoma, Ksiušos tėtis padėjo Putinui užmegzti naujų ryšių ir atrasti galimybių, taip pat padėjo užsidirbti, tiksliau, vogti žmonių pinigus. Bet iš tikrųjų Volodios „krikštatėviai“ buvo visai kiti, parodę jam kelią daug anksčiau, o lagaminas... O kas jums pasakė, kad tai buvo Sobčako lagaminas?

Taip, Anatolijus Aleksandrovičius labai nemėgo popierizmo. Jis mėgo sakyti apgailėtinas kalbas. Beje, jis apjuodindavo savo kalbose KGB, ir tai ypač įdomiai dera su tuo, kad čekistą jis paėmė artimiausiu pagalbininku. Sobčakas labai mėgo visokią veiklą, kuri nešė pinigus. O nuobodų popierinį darbą, kaip kai kas sako, jis patikėjo Putinui. Todėl, gali būti, kad tai buvo paties Volodios lagaminas, o popieriai, kuriuos jis ten nešiojosi, buvo tokie pat reikšmingi, kaip ir telefonas Putinų bute. Tai – tos pačios grandinės grandys, ir gali būti, kad tarp nuobodžių dokumentų, kuriuos būsimasis prezidentas laikė ir lagamine, ir patikimesnėse vietose, buvo kompromituojančių įrodymų apie patį Sobčaką.

Kai tik perspektyvus Vladimiras baigė Leningrado valstybinio universiteto teisės fakultetą, šalta galva ir švariomis rankomis žmonės jį iškart išsiuntė dirbti į KGB. Vėlgi, per daug sutapimų: stebuklingai išlaikė konkursą, stebuklingai pateko į KGB. Kiek procentų baigusiųjų teisės fakultetą ten buvo priskirti? Ir po kurio laiko, tai buvo ne šiaip čekistų komandiruotė į užsienį (į kurią sovietmečiu ne kiekvienas galėjo patekti), o kryptis nuolatiniam darbui  - Vokietija.

Mūsų „Štirlicas“ ir jo darbai VDR

Remiantis oficialia biografija, Putinas Rytų Vokietijoje dirbo labai kruopščiai ir stropiai, gindamas didžios ir galingos šalies interesus. Tačiau po kurio laiko galinga SSRS pradėjo irti, o buržuazinė Vokietija, atvirkščiai, vėl ėmė vienytis. Pedantiški vokiečiai, kuriuos komunistai visus tuos metus jau buvo užknisę, eidavo į mitingus, griovė sieną, taip pat eidavo į biurą, kuriame dirbo mūsų Volodia. Supratę, kad ten sėdi pagrindiniai komunistinių postulatų gynėjai, piktieji vokiečiai pagrasino surengti visišką rusų „irštvos“ sunaikinimą.

Ir čia, jaunas KGB karininkas Putinas, ginkluotas pistoletu ir juokeliais, vienas (likę drąsūs čekistai, matyt, siekdami sąmokslo nusprendė neišeiti), pasipriešino siautėjančiai miniai. Dėl to vokiečiai, nepaisant didesnio skaičiaus, buvo priversti trauktis, o mūsų Štirlicas sėkmingai suvalgė slaptus Maskvos šifrus ir tualete nuleido svarbiausius dokumentus su slaptažodžiais

Tęsinys kitame puslapyje:

Putinas ir „Ozero“ kooperatyvas

Vladimirą Putiną visą laiką vedė KGB linija. O kai komunistinis režimas ėmė barškėti, Putinas įjungė kitus savo ryšius, o tai leido jam ne tik išsilaikyti, bet ir suburti jau legendiniu tapusį kooperatyvą „Ozero“.

Šis kooperatyvas, kurį sukūrė perspektyvus Volodia ir jo draugai (Smirnovas, Jakuninas, Šamalovas ir kiti), vėliau dešimtmečiais spręs Rusijos likimą. Ir jei iš pradžių jis buvo tik mažų sukčių grupelė, tai vėliau, Putinui gavus prezidento postą, jis pavirs tikru direktorių ir kitų didelių bosų inkubatoriumi.

Kooperatyvas „Ozero“ darė su Piteriu, o vėliau ir su visa šalimi tai, ką norėjo: vogė, plėšikavo, žudė, prievartavo tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme, visus sąžiningus žmones. Na, o vėliau (kadangi po M. Gorbačiovo perestroikos siautėję žurnalistai anuomet pasidarė gana įžūlūs), ypač garsiai kalbančias burnas užkimšdavo storais kamščiais. (Tai ne šiaip žodžiai, pvz. Kovalčiukas netrukus nusipirko „Pirmąjį kanalą“, „Izvestija“ ir kitas žiniasklaidos priemones).

Vėliau bus prispausta „NTV“, kitos žiniasklaidos priemonės bus perkamos ar tiesiog uždaromos ir dėl to, iki 2012–2014 m., vietoj įprastų programų ir pokalbių laidų, mėlynuose ekranuose dominavo totali proputiniška propaganda. Kiseliovo, Solovjovo ir panašių į juos žmonių kalbos, atvirai zombinančios gyventojus.

Susikūręs „Ozero“, V. Putinas įrodė esąs ne tik kaip talentingas sportininkas, bet ir kaip labai perspektyvus korumpuotas valdininkas. Jau turėdamas daugybę dokumentų ir aplankų su kompromituojančia informacija apie kitus, jis sugebėjo periodiškai diskriminuoti ir save: buvo nuteistas už fiktyvių įmonių kūrimą, didelių sumų plovimą, nelegalių dokumentų pasirašymą, ryšius su nusikalstamu pasauliu ir daugybę kitų dalykų. Ir vėlgi, tai, kad jis ne kartą buvo sučiuptas už rankos ir tuo pačiu neprisiėmė jokios atsakomybės, labai aiškiai rodo buvusį patikimą „stogą“.

Kaip Putinas „ištraukė“ visą Sankt Peterburgą

1992 m., dirbdamas Sankt Peterburgo merijoje „po Sobčako sparnu“, Volodia pateko į skandalą dėl 122 mln. USD pagrobimo. „Lensoviet“ darbo grupė, vadovaujama Marinos Salie ir Jurijaus Gladkovo, apkaltino Putiną (tuo metu ekonominių užsienio reikalų komiteto vadovą) sukčiavimu, susijusiu su programa aprūpinant Sankt Peterburgą maistu, mainais į žaliavą.

Paaiškėjo, kad iniciatyvus Vova sudarė mainų sandorius su fiktyviomis kompanijomis, dėl kurių Rusijos nafta nutekėjo „už borto“, Putino bičiuliai gavo pinigų iš jos pardavimo, o pagal mainų sutartis žadėti produktai į Sankt Peterburgo gyventojų rankas taip ir nepateko.

Vėliau jis vis tik pripažino, kad maistas tikrai buvo tiekiamas „ne iki galo“. Tai reiškia, kas aš jus apiplėšiau, bet jūs man nieko nepadarysite.

Ir čia tik tie dalykai, kurie pateko į spaudą (tų laikraščių straipsnių nuotraukas vis dar galima rasti internete). Buvo daug įvairių dalykų. Jei apklaustumėte tuos, kurie pažinojo talentingą Volodią veržliais 90-aisiais, išgirstumėte labai įdomios informacijos: prekyba narkotikais, užsakomosios žmogžudystės, vagystės iš biudžeto už dideles sumas ir daug daugiau.

O kai atsidarys archyvai, bus atnaujinti tyrimai daugybėje baudžiamųjų bylų, kuriose pasirodė „Ozero“ kooperatyvas ir kiti Putino bičiuliai, suprasite, kad patys niekšiškiausi filmo „Banditskij Peterburg“ antiherojai yra tokie mažučiai ir jų išdaigos nublanksta Rusijos Federacijos klano prezidento įvykdytų nusikaltimų fone.

Tyrėjas Zykovas ir „Putino byla“

Labai rimtas Putino kaltininkas, vienas iš nedaugelio, kuris, dar būdamas gyvas ir laisvėje, atvirai kalba apie nusikaltimus, tai išėjęs į pensiją ypač svarbių bylų vyresnysis tyrėjas Andrejus Zykovas.

Šis drąsus tyrėjas žurnalistams pasakojo, kad prieš kooperatyvą „Ozero“, Putinas, Sobčakas ir kiti bendrininkai turėjo kitą korporaciją, pavadintą „Dvadcatyj trest“. Jos vadovybė, nepaisydama jokių moralinių ir etinių standartų, kurdama korupcines schemas, pavogė milijardus dolerių. Kad svarbūs valdžios pareigūnai ir kontroliuojančios institucijos netrukdytų Putinui plėšikauti, jiems buvo dovanojami butai elitiniuose namuose, jie buvo vežami atostogauti į užsienį, apdovanojami kitomis vertingomis materialinėmis dovanomis.  Dovanos buvo dovanojamos ne tik tiek patiems biurokratams, nuo kurių parašų daug kas priklausė, bet ir visiems artimiausiems jų šeimos nariams.

Situacijos cinizmas pasireiškė tuo, kad dovanos buvo dovanojamos ne iš savo kišenės, o iš lėšų, skirtų neįgaliesiems ir karo veteranams. Tada Rusijos Federacijoje šiems žmonėms buvo sukurtos specialios programos, tačiau pradėjus vykdyti patikras paaiškėjo, kad tik 6 karo dalyviai gavo pelnytą apdovanojimą, o likusius pasiėmė V. Putino draugai ar „verslo partneriai“.

1997 metais Sankt Peterburgo Kontrolės ir audito departamentas atliko korporacijos „Dvadcatyj trest“ patikrinimą ir rado labai įdomių dokumentų. Tačiau prireikė daugiau nei dvejų metų, kol V.Putinui ir jo bendražygiams būtų iškelta baudžiamoji byla.

1999-2000 metais „Putino bylą“ tyrė tyrimo-operatyvinė grupė, kurioje buvo tas pats Andrejus Zykovas. Tačiau tuo metu Putinas jau buvo tapęs vyriausybės vadovu, todėl šios „šventos karvės“ niekas nedrįso pasodinti. Byla Nr. 144128 buvo uždaryta, Zykovas atleistas iš darbo, buvo norima jį įkalinti, pateikus išgalvotus kaltinimus,  bet, laimei, tai nepavyko.

Nafta, maistas ir kiti skandalai, žinoma, negalėjo nepaveikti kitų Sankt Peterburgo mero rinkimų rezultatų. Sobčakas pralaimėjo, o Putinas, kaip rašo spauda, jo neišdavė ir nedirbo oponentams. Jis buvo paimtas į rimtesnių žmonių komandą: persikėlė į Maskvą, kur, žinoma, gryno atsitiktinumo dėka, buvo įvertintas jo protas ir pastangos. Volodia prisijungė prie B. Jelcino girtuoklių komandos ir toliau ten „kilo“ šmeižto, vogtų pinigų ir KGB ryšių pagalba.

„Alfa patinas“ prezidento soste

Neišdavikas Putinas tikrai neapleido savo bendrininko Sobčako, o kai virš jo susikaupė rimtos baudžiamosios bylos debesys, padėjo pabėgti į Prancūziją. Matyt, Volodia tikėjosi, kad Ksiušos tėtis ir toliau sėdės ramiai  ir niekam nieko įdomaus apie jį nepasakos. Tačiau po kelerių metų Sobčakas padarė lemtingą klaidą: grįžo į Rusiją, paskelbė apie savo politinės karjeros atnaujinimą ir po kurio laiko mirė labai paslaptingomis aplinkybėmis.

Na, o V. Putino karjera įsibėgėjo dideliu greičiu: jis dirbo įvairias pareigas prezidento administracijoje, vadovavo FSB, paveldėjusiai visus kruvinus ir niekšiškus jo pirmtako KGB metodus. Na, o galiausiai, 1999-aisiais B. Jelcinas paskyrė Putiną ministru pirmininku, po kurio jis, laikui bėgant, užtikrintai perėmė visas Rusijos Federacijos valdžios vadeles į savo rankas.

Žinoma, išlikęs lojalus klano principams, Vladimiras Vladimirovičius, įsitvirtinęs  valdžios olimpe, iš „Ozero“ kooperatyvo paskyrė savo bičiulius į aukštas pareigas. Tie, savo ruožtu, neliko skolingi ir mielai padėjo savo „krikštatėviui“ apiplėšinėti gyventojus ir tramdyti nepriimtinus asmenis.

Per pirmuosius prezidento rinkimus jo pergalė kelia abejonių – 53 proc. Gali būti, kad pergalė pirmame ture jam buvo tiesiog „ištraukta“. Tačiau teigti, kad Rusijos Federacijos piliečiai už jį nebalsavo, negalima. Jam buvo kruopščiai nupieštas „tikro pulkininko“, „stipraus lyderio“, kuris sutvarkys reikalus, visus pamaitins, duos atsigerti ir paguldys į lovą, įvaizdis.

Pamaitinti visų rusų jam nepavyko, bet pavyko juos prigirdyti. Vėlesniais metais rusai, tarsi girti ir apsvaigę nuo narkotikų, bėgte bėgo balsuoti už jį. Na, o paguldyti į lovą jam taip pat pavyko: daug žmonių jis užmigdė amžinu miegu. Norėdami sukurti alfa patino ir stipraus lyderio įvaizdį, jis ir jo kooperatyvas negailėjo nieko – nei savų, nei svetimų.

Keisti gyvenamųjų pastatų sprogimai ir kiti teroristiniai išpuoliai, tapę Antrojo Čečėnijos karo pradžios priežastimi. Suklastota pergalė prieš „separatistus“, kurią Putinas gavo tik dėl „kadyrovcų“, „jamadajevų“ ir kitų chameleonų, kurie tarnauja daugiausiai mokantiems, išdavystės. Trėmimai iš šalies, dingimai, apnuodijimai, egzekucijos nepriimtiniems žurnalistams, teisėsaugos pareigūnams, politikams, verslininkams ir kt. Ir, žinoma, Rusijos Federacijos įstatymo pataisos, pratęsiančios jo viešpatavimą, stiprinant jo valdžią Kremliuje.

Per savo valdymo metus V. Putinas atėmė iš Rusijos piliečių realią laisvo pasirinkimo galimybę, sunaikino opoziciją. Kiekvienais metais jo valdžia stiprėjo, o pajutęs, kad savo šalyje gali nebaudžiamas kurti neteisėtumą, ėmė įgodžiai žvalgytis į kitas valstybes.

Hitlerio keliu

Rusijos Federacijos prezidentas jau seniai suprato, kad didžioji jo šalies dalis yra tokia, kuri gali vaikščioti sumušta ir alkana, bet turi būti nugalėtoja, todėl reikia plėsti teritoriją! Ir tai galima padaryti po mažų pergalingų karų. Juk daugelis jautė nostalgiją SSRS. Taigi jis patenkino jų nostalgiją!

Jei prezidentavimo pradžioje Putinas kalbėjo apie Rusijos įsipareigojimą laikytis europietiškų vertybių, tai jo 2007 m. Miuncheno kalba tapo atgimstančio komunistinio-čekistinio agitpropo rodikliu, kai jis kaltino Vakarus dėl  „žalingos įtakos“ ir visų bėdų, taip pat kalbėjo apie būtinybę kovoti su „vienpoliu pasauliu“.

Vis dažniau V. Putino kalbos skambėjo karingai, vis mažiau jis kalbėjo apie demokratiją ir žodžio laisvę. Ir visas pasaulis pamatė, kuo tai baigėsi: 2008-aisiais jis pakurstė naują konfliktą Kaukaze, sutepdamas Sakartvelą krauju. Vėliau Sirijoje palaikė diktatorių Assadą, kurio režimas jau atrodė, dainavo gulbės giesmę. Ir tada, pamatęs, kad galima perbraižyti sienas ir nebaudžiamai nužudyti nekaltus žmones, Vladimiras Vladimirovičius nusprendė pradėti karą su Ukraina, kurią godžiai stebėjo ilgą laiką. Jis pradėjo patį kvailiausią karą per pastaruosius šimtmečius. Ne vienas valdovas net negalvojo apie ginkluotą konfliktą su žmonėmis, kur dauguma žmonių iki tol buvo visiškai ištikimi ir praktiškai nelaikė jo priešu.

Krymo užgrobimas, kurį jis pats kažkada vadino „neatsiejama“ Ukrainos dalimi. Diversantų siuntimas į Donbasą ir kruvino karo kurstymas, dėl kurio labiausiai nukentėjo rusakalbiai gyventojai, kuriuos jis taip patetiškai ketino „ginti“. Grėsmės visam civilizuotam pasauliui ir užuominos apie branduolinį ginklą.

Putinas daugeliu atžvilgių kopijavo Hitlerio veiksmus. O vėliau, ko ir reikėjo tikėtis, jis ėmė kartoti jo klaidas.

Per keletą metų Rusija iš gerbiamos šalies pavirto teroristine valstybe. Pasaulinėje arenoje šalies įvaizdis buvo diskredituotas, bet Putinui tai jau nerūpėjo. Dėl Krymo aneksijos jis pasiekė savo reitingo padidėjimą šalyje ir jautėsi kaip Dievas. Kurį laiką tai veikė, jo populiarumas augo. 

Tačiau kiekviena pasaka, ypač jei ją kuria kriminalinis prezidentas, įklimpęs į melą, turi pabaigą. 2022 metais V. Putinas, supratęs, kad sužeista Ukraina nepasiduos „nugalėtojo“ malonei, galiausiai išprotėjo.

Klaidos

Protingi žmonės jam siuntė perspėjimus:nekaupti karių pasienyje, nebarškinti ginklais ir negalvoti apie jokį „mažą ir pergalingą“ karą. Tačiau jis, kaip negalintis sustoti kazino lošėjas, vis didino statymus ir ėmė daryti klaidą po klaidos.

Jis nusprendė ne tik nukąsti dar vieną kaimyninės šalies gabalą, bet visiškai jį užgrobti, puldamas sostinę Kijevą. Invaziją Putinas pradėjo itin nepalankiu oru.

Matyt, painiodamas ukrainiečius su rusais ir pamiršęs, kad „Ukraina – ne Rusija, V. Putinas, tikėdamasis greitos pergalės, vis daugiau žmonių metė į karo girnas. Šių žudynių rezultatus mato visas pasaulis. Iš pat pradžių karas vyko ne pagal jo planą, tačiau diktatorius džiaugėsi Ukrainos miestų ir kaimų užgrobimais, Ukrainos piliečių žudynėmis ir spjovė į savo nelaimingų karių mirtį.

Jo napoleoniški užmojai, beribė neapykanta, tikėjimas nenugalimu ir leistinumu lėmė tai, kad jis pradėjo pralaimėti. 10 000 nuostolių, 20, 40, 60... Priekinė linija iš pradžių stabilizavosi, o paskui metėsi į priešingą pusę. Kažkur sugedo jo KGB smegenys. Ir šalia nebuvo žmonių, galinčių nurodyti klaidas: visus juos gąsdino, persekiodavo arba papirkdavo. Vien mirusios sielos šalia – na, kuri iš jų ginčysis ir nurodys klaidas. Ir, sprendžiant iš paskelbtos „mobilizacijos“, Putinas taip ir nesuprato, į kokią bedugnę jis rieda ir veda ten visą savo šalį.

Išblaivėjimas ateis greitai ir bus labai skausmingas. Minia gali atleisti badą, įžeidimus, represijas ir kitas vadovo patyčias, tačiau negali atleisti vieno dalyko – karinio pralaimėjimo. Tai vienintelis dalykas, kurio minia niekada neatleidžia valdovui. O tie, kurie vakar džiaugėsi ir giedojo šlovingas giesmes despotui, su malonumu sukils prieš jį, kai tikrai pajus jo silpnumą.

Atpildas neišvengiamai ateis. Bet tai bus vėliau. Šiandien Vladimiras Vladimirovičius švenčia savo 70-metį ir priima dovanas. Be dovanų jo nepaliks ir ukrainiečiai. Linkime ponui Putinui linksmumo, proto aiškumo ir ilgo gyvenimo! Mums reikia, kad jis būtų sveikas, stiprus ir gerai atrodytų, būdamas teisiamųjų suole.

Redakcijos „Dialog.UA“ analitinis skyrius

Pasidalinkite su draugais

Šaltiniai:

dialog.ua

Aut. teisės: MTPC

Komentarai ()