Kariuomenė buvo komoje, o dabar tenka iš naujo mokytis vaikščioti ir tai daryti reikia labai sparčiai. Taip apie Lietuvos ginkluotųjų pajėgų būklę neseniai prasitarė vienas aukštas pareigūnas.

Klausantis valstybės vadovų, aukštų kariškių bei ekspertų pareiškimų, stebint išaugusį susidomėjimą Krašto apsauga ir Lietuvoje kasmet vykstant kelioms didelėms karinėms pratyboms miestuose bei vertinant kariuomenės įsigijimus, gali susidaryti įspūdis, kad šalis ruošiasi karui.

Tačiau toks militarizacijos šuolis pastebimas tik todėl, kad šokti bandoma iš itin gilios duobės, kurioje buvo atsidūrusi Krašto apsauga.

Ši duobė buvo tapusi vieša paslaptimi NATO užkulisiuose, kur iš lietuvių šaipydavosi estai, o skeptiškieji amerikiečiai Lietuvą bet kada galėjo pristatyti, kaip pavyzdį šiuo metu stiprėjančiam požiūriui, kad europiečiai nesirūpina savo gynyba.

Nusirito į NATO dugną

Lietuvoje nepakankamas finansavimas Krašto apsaugai nesyk pabrėžtas, tačiau problemos mastas bei galimos pasekmės, regis, iki šiol nėra suvoktos. Praėjus dešimtmečiui po įstojimo į NATO Krašto apsaugą apleidusią Lietuvą atsibusti privertė Rusijos invazija Ukrainoje ir aiškios grėsmės regimybė. Atsibudus situacija staiga nepasikeitė. Išvysta liūdna realybė: 2009 m. smogus ekonominei krizei Lietuva pasiekė dugną – Krašto apsaugai per metus 2010 metais skyrė vos 244 mln. eurų – tiek pat, kiek ir po įstojimo į NATO 2004 m.

O tai buvo mažiau nei Estija ar nykštukinis Liuksemburgas – pastaroji šalis buvo vienintelė, kurią Lietuva lenkė procentine išraiška, gynybai skirdama 0,8 proc. nuo BVP.

Tačiau dauguma Lietuvos gyventojų Krašto apsaugos stiprinimo nelaikė prioritetine sritimi – apklausose svarbiausiomis įvardytos ekonomika, švietimas, socialinė ir sveikatos apsauga. 2012 metais Lietuvos politinės partijos atnaujino susitarimą siekti, kad iki 2016-ųjų Krašto apsaugai būtų skiriama bent 1 proc. nuo BVP.

Tačiau pati prezidentė Dalia Grybauskaitė viešai prasitarė, kad Krašto apsaugai esą skiriama daugiau nei 1 proc., o NATO susitarimas dėl 2 proc. nėra rašytinis, todėl jo nebūtina laikytis. Tačiau tuo pat metu Lietuva viešai reikalavo garantijų iš gynybos planų iš sąjungininkų. Pastarosios gyrė Lietuvos karių indėlį tarptautinėse misijose, tačiau visą dešimtmetį nuo pat įstojimo į NATO 2004-siais mažintas gynybos biudžetas neleido vystyti gynybinių pajėgumų.

Pavyzdžiui, dar 2015-siais naujasis Lietuvos kariuomenės vadas, generolas Jonas Vytautas Žukas pripažino, kad pagrindiniais koviniais vienetais Lietuvos kariuomenėje laikomuose batalionuose katastrofiškai trūksta žmonių – kai kurie batalionai buvo užpildyti vos 14 proc. Iki 2004-ųjų planuota mažiausiai dviejų, o palankiomis aplinkybėmis susiklosčius – trijų brigadų sistema, tačiau trūkstant žmonių bei pinigų Lietuva vos ne vos galėjo išlaikyti vieną brigadą. Jai trūko priešlėktuvinės, prieštankinės gynybos priemonių, modernių ryšio sistemų, transporto, netgi elementarių dalykų – taktinių, šarvinių liemenių bei šalmų.

Didžiausias šuolis tarp sąjungininkų

2014-ųjų vasarį Rusijai pradėjus Krymo okupaciją, o vėliau įsikišus į karo veiksmus Rytų Ukrainoje, Lietuva ėmėsi skubių veiksmų. Išanalizavus situacija, įvertinta, kad Lietuvos gynybą būtina stiprinti įvairiomis priemonėmis. Pirmiausiai pagalbos parašyta iš sąjungininkų. JAV pirmoji reagavo į Lietuvos prašymą sustiprinti Baltijos šalių oro policijos misiją. Tais pačiais metais gynybos biudžetui papildomai skirta 37,7 mln. eurų. Tačiau tai tebuvo pradžia.

Už papildomus pinigus lopydama spragas Lietuva skubiai įsigijo nešiojamų artimojo nuotolio priešlėktuvinės gynybos sistemų „Grom“, ėmė didinti kariuomenę. Tuo metu Lietuvoje šaukimas į privalomąją karinę tarnybą nevyko nuo sustabdymo 2008-siais, tad kariuomenę didinti norėta kviečiant daugiau žmonių į 3 mėnesius trunkančius bazinius karinius mokymus.

Po metų paaiškėjo, kad tokiu principu Lietuvai kariuomenės, kuri sumenko iki mažiau nei 10 tūkst. karių, padidinti nepavyks. 2015-siais Lietuva priėmė itin retai taikomą sprendimą – nutarė gražinti privalomąją tarnybą. Kasmet planuota pašaukti apie 3 tūkst. šauktinių. Dėl Rusijos veiksmų Ukrainoje pagreitį Lietuvos visuomenėje įgavęs išgąstis sustiprino Krašto apsaugos rėmėjų gretas.

Ypač aktyviai tai pasireiškė išaugus į Lietuvos gynybinę sistemą įtrauktos Šaulių sąjungos gretoms. Į šią visuomeninę, o kartu ir sukarintą organizaciją, kuriai papildomai perduota ginkluotės, įstojo daug žymių žmonių. Savanoriškąją karo tarnybą arba tarnybą šauktinių kariuomenėje taip pat pasirinko keletas garsesnių asmenų arba jų vaikų, taip rodydami pavyzdį visuomenei. 2015-siais atlikta apklausa parodė, kad 54 procentai apklaustų gyventojų šalyje pritaria privalomosios karo tarnybos grąžinimui.

Tokį nusiteikimą įrodė ir faktas, jog visi 3 tūkst. pašauktų jaunuolių atvyko savo noru. Panašaus populiarumo šaukimo sistema sulaukė ir 2016-siais, kai savo norą tarnauti iki vasario mėnesio buvo išreiškę beveik 3 tūkst. žmonių. Be to, Valstybės gynimo taryba vienbalsiai pritarė šaukimą pratęsti neribotam laikui, o kasmet didinti šauktinių skaičių – 2017 metais tikimasi šaukti 4 tūkst. žmonių.

Tokiu būdu planuojama ne tik užpildyti esamus dalinius, bet ir naujus – 2015 metais atkurta antroji Lietuvos kariuomenės brigada bei jau rengiamasi kurti trečiąją, rezervinę brigadą, o Lietuvos kariuomenė kitais metais turėtų išaugti dvigubai – iki 24 tūkst. žmonių. Tokių skaičių būtų neįmanoma pasiekti be gynybos biudžeto didinimo – Krašto apsaugos ministerijai 2016 metais numatoma skirti 574 mln. eurų, tai sudarys 1,48 proc. BVP arba trečdaliu daugiau nei pernai.

Palyginus su pastarojo dešimtmečio statistika panašu, jog Lietuvoje viskas apsivertė aukštyn kojomis – gynybos biudžeto didinimas yra sparčiausias iš visų NATO šalių ir siekia 29,8 proc.

Lietuva sparčiai ginkluojasi

Kitąmet šis skaičius turėtų vėl augti, o 2 proc. siekiama pasiekti iki 2018-ųjų – dėl to jau nebeliko jokių ginčų, o dabar jau pasigirsta ir užuominų apie dar didesnį gynybos biudžetą, jei saugumo situacija regione tik prastės. Prieaugį norima skirti karinei įrangai bei ginkluotei, kuriai pastaruosius du metus skirtas itin didelis dėmesys. Be priešlėktuvinės gynybos kompleksų Lietuva skubos tvarka įsigijo dešimtis savaeigių haubicų „PzH2000“, kurios modernizuojamos Vokietijoje.

Dar nebaigus modernizacijos, pirmoji Lietuvos karių laida jau išmoko naudotis vienomis moderniausių artilerijos sistemų pasaulyje. Kitas didelis įsigijimas – pėstininkų kovinių mašinų įsigijimas.

Iki 0,5 mlrd. eurų vertės kontraktas numato modernių ratinių šarvuočių įsigijimą per itin trumpą laiko tarpą. Pasirinkta Vokietijos gamintojų pėstininkų kovos mašina „Boxer“, su Izraelyje kurta ginkluote – 30 mm pabūklu bei ilgojo nuotolio prieštankine raketa „Spike“.

Pėstininkams nupirkta papildoma partija automatinių šautuvų G-36, taktinių liemenių, naujų šalmų bei modernių ryšio sistemų „Harris“. Be to, Lietuva siekia įsigyti vidutinio nuotolio priešlėktuvinės gynybos sistemas NASAMS bei įrengti naujus radarus. Didžioji dalis šių priemonių Lietuvą pasieks 2017 metais, nors tikimasi dalį gauti kuo greičiau – jau šiais metais ir apmokyti Lietuvos karius naudotis moderniomis sistemomis, apie kurias iki šiol lietuviai galėjo tik pasvajoti. Siekiant tobulinti lietuvių karių įgūdžius bei gebėjimą žaibiškai reaguoti, 2014-2016 metais surengtas įspūdingas skaičius karinių pratybų skaičius.

Dalis pratybų vyko miestuose, bendradarbiaujant su policijos, vietos saugumo struktūromis. Dauguma Lietuvos gyventojų remia tokias staigias permainas. Vienoje vasario mėnesį atliktoje apklausoje 67 proc. Lietuvos gyventojų pasisakė už tai, kad būtina didinti finansavimą krašto apsaugai iki 2 proc. BVP. Ir nors NATO statistikoje Lietuva dar kurį laiką ir toliau bus vidutiniokė su 1,5 ar 1,8 proc., o dešimtmečio statistika neužgoš gėdingų faktų, apkaltinti lietuvius, kad šie nebesirūpina savo gynyba bus gerokai sunkiau.

Komentarai (31)