Nejaugi istorija kartojasi? Kuboje gali atsirasti ne tik Rusijos radioelektroninė žvalgyba, bet ir karinė bazė - prasidėjo derybos ir ką apie tai sako kariškiai ()
Panašu, kad Vladimiras Putinas ketina atkurti sovietmečio laikų radioelektroninės žvalgybos (SIGINT) bazę Kuboje, kurią pats uždarė 2002 m. Vakaruose jau kyla nerimas, bet gali būti, kad tai Kremliaus derybinė gudrybė, atsakant į JAV ketinimą trauktis iš dvišalės Trumpo ir vidutinio nuotolio branduolinės ginkluotės ribojimo (INF) sutarties, rašo Vašingtone įsikūrusio Jamestowno fondo leidinio „Eurasia Daily Monitor“ analitikas Paulas Goble’as.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Tiesą sakant, rašo jis, aptariama bazė, ilgainiui Kubos paversta universitetu, yra santykinai maža ir, tikėtina, veikiau dubliuotų, o ne reikšmingai sustiprintų Rusijos pajėgumą stebėti JAV veiksmus Karibų regione. Vis dėlto jeigu Kremlius nuspręstų Kuboje įkurti papildomų bazių (o būtent tokias prielaidas dabar daro kai kurie Rusijos komentatoriai), būtų kita kalba, ypač – jei V. Putinui pavyktų šį tikslą įgyvendinti.
Kuba ir Rusija – vėl drauge prieš Ameriką?
Praėjusią savaitę naujasis Kubos prezidentas Miguelis Diazas-Canelis Maskvoje susitiko su V. Putinu ir pareiškė norįs suteikti „naują impulsą“ dvišaliams santykiams. Jis pabrėžtinai užsiminė apie sveikatos priežiūrą ir turizmą.
Vis dėlto, kaip pažymi Rusijos komentatoriai, daug dėmesio Kubos ir Rusijos vadovai skyrė ir karinio bendradarbiavimo klausimui. Būtent ši jųdviejų aptarta tema sukėlė spėlionių audrą tiek Rusijos, tiek Vakarų žiniasklaidoje: nejaugi Maskva ketina vėl atidaryti Lurdeso žvalgybos bazę, uždarytą prieš 16 metų? O gal saloje bus įkurta dar ir naujų, papildomų bazių?
Kad Maskvai tokia mintis anaiptol nesvetima, liudija ir tai, jog Kuboje tuo pačiu metu lankėsi Rusijos ministro pirmininko pavaduotojas Jurijus Borisovas, kuris yra atsakingas už Rusijos karinio pramoninio komplekso priežiūrą ir karinio bei techninio pobūdžio santykius su užsienio šalimis.
Kaip rašo „Nezavisimaja Gazeta“ komentatorius Vladimiras Muchinas, Havanoje vykusiame susitikime abi šalys susitarė dėl sutarčių, kurių vertė vien karybos srityje viršija 265 mln. JAV dolerių. Pasak V. Muchino, tai yra itin svarbus žingsnis plėtojant dvišalius Rusijos ir Kubos santykius ir atspindi naujojo Kubos vadovo siekį mėginti pritraukti į savo šalį daugiau Rusijos dėmesio ir investicijų – kaip atsaką į JAV taikomas sankcijas.
Naujos Kubos krizės scenarijus abejotinas
Rusijos karybos ekspertas pulkininkas leitenantas Aleksandras Ovčinnikovas, devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje tarnavęs Kuboje, įsitikinęs, kad Maskvos ir Havanos santykių pagerėjimo buvo galima visiškai pagrįstai tikėtis, ypač turint omenyje Vašingtono grasinimą pasitraukti iš INF sutarties.
Vis dėlto, jo nuomone, Maskva neturi tiek išteklių, kad Kuboje galėtų steigti didesnės reikšmės karines bazes. Net jei Kremlius labai norėtų, tokie planai, pasak A. Ovčinnikovo, nebus įgyvendinti greitai dėl ribotų išteklių. Taigi panašu, kad sankcijos, dėl kurių įvedimo ši vizija kai kam atrodo tokia patraukli, lygiai taip pat veiksmingai gali ją ir numarinti – bent jau kalbant apie artimiausią ateitį.
Tiesa, kai kurie kiti Maskvos karybos analitikai, kaip antai pulkininkas Šamilis Garejevas, mano priešingai: kad būdų darbotvarkei išplėsti V. Putinas ras. Š. Garejevas nurodė esąs įsitikinęs, kad Rusijai nekiltų keblumų saloje vėl atidaryti Lurdeso bazę, galbūt net įrengti keletą naujų – ir dislokuoti jose žvalgybos bei ryšio priemones.
Nieko keista, rašoma „The Sun“, kad šie diplomatiniai veiksmai Maskvoje ir Havanoje paskatino Vakarus rimtokai sunerimti: žiniasklaidoje kaipmat pasklido prognozių, esą V. Putinas siekia Havanoje vėl atidaryti buvusią Rusijos bazę, taip leisdamas JAV prezidentui Donaldui Trumpui suprasti, kad Kremlius gali reaguoti ir reaguos į bet kokį Baltųjų rūmų judesį.
Rašinio autoriaus P. Goble’o nuomone, nuogąstauti dėl tokios grėsmės labiau verčia ne tiek Rusijos pajėgumų realumas, kiek tam tikri JAV istorijos momentai. Lurdeso radioelektroninės žvalgybos stotis buvo atidaryta 1962 m., prieš pat Kubos raketų krizę, – tuo metu tai buvo vienas didžiausių sovietų įkurtų tokio tipo pasiklausymo punktų pasaulyje.
Visgi atsižvelgiant į tai, kaip smarkiai per pastaruosius penkis dešimtmečius pasikeitė ir patobulėjo technologijos, net ir iš naujo atidariusi šią bazę, Maskva negalėtų pasidžiaugti tokia žvalgybine galia, kuri kėlė šiurpą 1962 m., kai visas pasaulis stebėjo JAV prezidento Johno F. Kennedy ir Sovietų Sąjungos lyderio Nikitos Chruščiovo akistatą. Maskva, žinoma, galėtų čia sumontuoti naujos įrangos, tačiau net ir tai iš esmės nepakeistų jos statuso regione – nebent tik simboliškai, įsitikinęs analitikas.
Kremlius blefuoja?
Kaip „Eurasia Daily Monitor“ jau rašė 2015 m. rudenį, padėtis būtų kur kas rimtesnė, jei Rusija imtųsi Kuboje steigti karines bazes – jomis pasinaudodama Maskva galėtų projektuoti savo galią visoje Lotynų Amerikoje. Vis dėlto, nepaisant iš pačios Maskvos atsklindančių apokaliptinių užuominų, P. Goble’o nuomone, yra net trys priežastys abejoti, kad Rusija artimiausiu metu visgi atidarys čia karines bazes.
Pirma, įrengti tokias bazes taip toli nuo Rusijos būtų labai brangu; negana to, tai galutinai išsunktų jau ir taip gerokai išsekintus Rusijos logistinius išteklius. Net ir karybos apžvalgininkai iš Rusijos teigia, kad šalis dabar neturi pakankamo jūrų ir oro pajėgumo joms statyti ir aprūpinti.
Antra, Maskvos laimėjimas veikiausiai taip ir liktų tik propagandinis, mano P. Goble’as. Suprantama, V. Putinas galėtų rodyti pirštu į naujus karinius objektus Kuboje ir aiškinti, kad štai – savo galią Rusija gali projektuoti, kur tik nori, net ir vos už 90 mylių nuo JAV krantų. Deja, daugiau pasigirti nei jam, nei Rusijai nelabai būtų kuo, įsitikinęs autorius.
Trečia ir, galbūt svarbiausia: jei Rusija vis dėlto nuspręs eiti šia kryptimi, labai tikėtina, kad Vašingtonas į tai atsakys naujomis sankcijomis tiek Kubai, tiek Rusijai, o apie šitokią perspektyvą abiejų šalių lyderiai neabejotinai nutuokia puikiai.
Taigi rašinio autorius P. Goble’as teigia beveik neabejojantis, kad Rusijos kalbos apie tai, esą ji ketina prikelti Lurdeso SIGNIT bazę vertintinos kaip atsakas į JAV planus trauktis iš INF sutarties. Visgi bet kokie Rusijos veiksmai šia kryptimi, ko gero, iššauks Vakarų atsaką, gerokai padidinsiantį šio žingsnio kainą tiek Rusijai, tiek Kubai, o štai grąžos, kurios abi tikisi (ir dėl kurios kai kam labai neramu), nebus jokios, rašo P. Goble’as.
