1939 m. kovo 23 d. tarp Slovakijos ir Vengrijos kilo vadinamasis „Mažasis karas“, kai Vengrijos kariuomenė iš Karpatų Rusios įsiveržė į rytų Slovakiją, siekdama įvykdyti Miklós Horthy teritorines ambicijas regione.

Ketvirtajame dešimtmetyje nepriklausomybę atgavusi Vengrijos karalystė, valdant buvusiam Austrijos-Vengrijos admirolui Miklósui Horthyui, laikėsi revanšinės politikos, panašios į nacistinės Vokietijos. Vengrija pasinaudojo savo santykiais su Vokietija, siekdama peržiūrėti 1920 m. Trianono sutartį, pagal kurią šalis neteko dviejų trečdalių teritorijos ir gyventojų.

Vengrijai atvirai atmetus Trianono sutarties apribojimus savo ginkluotosioms pajėgoms, panašiai kaip Vokietija padarė su Versalio sutarties ribojimais (Reino krašto remilitarizacija ir Austrijos anšliusas), Adolfas Hitleris ir Benito Mussolini siekė taikiai įgyvendinti vengrų teritorinius reikalavimus, kuriuos Vengrija 1920 metais pralaimėjo Čekoslovakijai ir Rumunijai.

Po prieštaringo 1938 m. Miuncheno susitarimo, Pirmojo Vienos arbitražo sprendimu Čekoslovakija buvo priversta Vengriją perleisti daugiausiai vengrų gyventojų turinčias teritorijas pietų Slovakijoje ir pietinėje Karpatų Rusioje (Užkarpatėje).

Šiuo žingsniu buvo mėginama užkirsti kelią vis labiau įtemptai situacijai išsiplėsti į plataus masto karą. Tačiau padalijimas visiškai nepatenkino Vengrijos teritorinių ambicijų, o susidūrimai pasienyje ir toliau vyko.

Tuo tarpu kaimyninėje Slovakijoje, kuri po Miuncheno susitarimo įgijo didesnę autonomiją Čekoslovakijoje, vis labiau išryškėjo katalikų kunigo Jozefo Tiso autoritarinės tendencijos po to, kai jo partija 1938 m. gruodžio mėn. Slovakijos rinkimuose laimėjo daugumą.

Su didėjančiu susirūpinimu stebėdami įvykius rytinėje jų sąjungos dalyje, Čekoslovakijos lyderiai Prahoje atleido Tiso ir pakeitė jį Karelu Sidoru.

1939 m. kovo pradžioje Adolfas Hitleris pakvietė neseniai atstatydintą Slovakijos lyderį Tiso į Berlyną sudaryti paktą. Grasindamas apleisti Slovakiją Vengrijos teritorinių ambicijų valioje ir žadėdamas apsaugoti Slovakijos valstybės vientisumą, Hitleris paragino Tiso atsiskirti nuo kaimynų čekų. Taip 1939 m. kovo 14 dieną Slovakijos parlamentas, susirinkęs Tiso prašymu, vieningai paskelbė nepriklausomybę.

Tvirtindamas, kad neramumai Čekoslovakijoje kėlė grėsmę Vokietijos saugumui, Adolfas Hitleris pareiškė palaikąs Slovakijos režimą ir nedelsdamas išsiuntė karius į Čekoslovakiją, kurie priverstinai aneksavo Čekiją – buvo įkurtas autonominis Bohemijos ir Moravijos protektoratas Trečiojo Reicho sudėtyje.

Pripažinusi naują nepriklausomą Slovakijos valstybę, Vengrija netrukus paprašė Vokietijos tarpininkauti tolimesniam Slovakijos teritorijų perdavimui Vengrijai.

Tęsinys kitame puslapyje:

Tačiau prieš pasiekiant galutinį susitarimą ir be oficialaus karo paskelbimo, 1939 m. kovo 23 d. Vengrijos kariuomenė įsiveržė į Slovakiją iš Užkarpatės, pradėdama Slovakijos ir Vengrijos karą, dar vadinamą „Mažuoju karu“. Vengrijos kariai sparčiai veržėsi į rytų Slovakiją, siekdami „nueiti kuo toliau į vakarus“.

Iki kovo 24 dienos Slovakijos kariuomenė sugebėjo persigrupuoti ir surengti kontrataką, netrukus priversdama smarkiai gausesnes vengrų pajėgas atsitraukti nuo savo pagrindinės linijos prie Oknos upės. Tačiau iki to laiko vengrai buvo gerai įsitvirtinę ir turėjo pakankamai prieštankinių ginklų, skirtų kovoti prieš Slovakijos šarvuočius ir lengvuosius tankus.

Susidūrusi su karu ir susipainiojusi tarp savo naujo įsipareigojimo Slovakijos valstybei ir draugiškų santykių su Vengrija, Vokietija netrukus pradėjo daryti spaudimą nutraukti kovas, kurios iki kovo 31 d. iš esmės nutrūko.

Balandžio 4 d. Budapešte buvo sudaryta taikos sutartis, kuri privertė Slovakiją atiduoti Vengrijai 1697 km²  rytinės Slovakijos teritorijos, kuri šiandien atitinka teritoriją aplink Stakčín ir Sobrance miestus.

Be 8 Vengrijos ir 22 Slovakijos karių, žuvusių per karo veiksmus, „Mažasis karas“ tarp Slovakijos ir Vengrijos nusinešė 36 Slovakijos piliečių gyvybes.

Pasidalinkite su draugais

Šaltiniai:

Kafkadesk

Aut. teisės: MTPC

Komentarai ()