[Karšta tema] Kaip veikia legendinės „Stinger“ raketos – efektyvus ginklas prieš priešo orlaivius, kurio nori Ukraina (Foto, Video) ()
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Paleidimo procedūra
Norėdamas iššauti ginklą, kareivis nukreipia raketą į taikinį. Kai ieškiklis užfiksuoja taikinį, jis skleidžia savitą triukšmą. Kareivis nuspaudžia gaiduką ir atsitinka du dalykai:
- Maža paleidimo raketa iššauna raketą iš paleidimo vamzdžio ir toli nuo ją šaunančio kario.
- Paleidimo variklis nukrenta ir užsidega pagrindinis kietasis raketos variklis, kuris „Stinger“ aketą įgretina iki maždaug 2 400 km/h (2 machų) greičio.
Tada raketa automatiškai nuskrenda į taikinį ir sprogsta.
Raketa „Stinger“ gali pataikyti į taikinius, skriejančius net 3500 m aukštyje, o jos nuotolis yra apie 8 km. Tai reiškia, kad jei lėktuvas yra žemiau nei 3,5 km ir matomas kaip forma (o ne taškas), tikėtina, kad „Stinger“ gali į jį pataikyti. „Stinger“ raketos yra itin tikslios.
„Stinger“ raketose naudojami pasyvūs IR/UV jutikliai. Raketos ieško infraraudonųjų spindulių (šilumos), kurią sukuria tikslinio lėktuvo varikliai, ir seka lėktuvą sekdamos šią šviesą. Raketos taip pat identifikuoja taikinio UV „šešėlį“ ir naudoja tą identifikavimą, kad atskirtų taikinį nuo kitų šilumą gaminančių objektų.
„Stinger“ raketos nosyje iš esmės yra infraraudonųjų spindulių skaitmeninė kamera. Šioje kameroje gali būti įvairių infraraudonųjų spindulių jutiklių, nuo 2x2 (senesnio dizaino) iki 128x128 (naujausioje „Sidewinder“ versijoje), kurie gauna infraraudonųjų spindulių vaizdą. Kai karys ruošiasi paleisti raketą, raketos taikinys turi būti matomas maždaug šio jutiklio centre.
