Tie, kurie kontroliuos Kuršių neriją, praktiškai valdys ir Klaipėdą bei jūrų uostą, kuris būtų gyvybiškai svarbus Lietuvai, jei šią užpultų Ukrainą griaunanti ir civilius gyventojus žudanti Rusija.

Interviu „Vakarų ekspresui“ karo analitikas, atsargos majoras Darius Antanaitis išreiškė savo asmeninę nuomonę, koks vaidmuo Rusijai nusprendus pradėti atvirą karą prieš mūsų valstybę tektų Kuršių nerijai, kuri pietuose turi tiesioginę jungtį su itin smarkiai militarizuota Rusijos Federacijos Kaliningrado sritimi. Kaip pusiasalį ginti? Kokie šansai rusams jį užimti?

Tikslas – uosto kontrolė

– Kokią strateginę reikšmę tiesioginės karo grėsmės atveju turėtų dviejų vandenų skalaujamas pusiasalis? Ar tikėtina, kad jis taptų rusų armijos karinių dalinių judėjimo, dislokavimo vieta, savotišku tiltu į Lietuvą?

– Jūrų uostai šalies gynyboje užima labai svarbią dalį ne tik karine, bet ir ekonomine prasme, kadangi tai – valstybės vartai į pasaulį. Jūrų uostai – strateginiai objektai, kurių užėmimas, kontrolė yra ypač svarbūs tiek puolančiajai, tiek besiginančiai karinėms jėgoms.

Šiuo atveju tie, kurie kontroliuos Kuršių neriją, galės kontroliuoti praktiškai ir visą Klaipėdos valstybinį jūrų uostą ir miestą. Lietuvai Klaipėdos uostas svarbus ne tik kaip ekonominiai vartai į pasaulį, bet ir kaip viena iš vietų, per kurią galėtų šalį pasiekti NATO sąjungininkų karinė parama.

Atgabenti NATO pajėgas turime kelis kelius: tai vadinamuoju Suvalkų koridoriumi iš Lenkijos, jūrų ir oro (brangiausiu ir rizikingiausiu) keliais. Tad strategine prasme Kuršių nerija ir jos kontrolė yra labai svarbi tiek karinėje, tiek ekonominėje srityse.

– Ar yra tikslinga rusų armijai iš Kaliningrado srities (Sembos pusiasalio) per Kuršių neriją perkelti karinius dalinius įvertinant pačios Kuršių nerijos, kaip pusiasalio, specifiką? Juo driekiasi vos vienas asfaltuotas kelias, kitur – klampus smėlis, miškai, tad judėjimas įmanomas tik viena arterija, kurią būtų lengva sunaikinti.

– Tikrai nežinau nei rusų, nei Lietuvos kariuomenės planų, mes dabar galime tik teoriškai modeliuoti, kas būtų, jei būtų, ir kaip būtų. Mano asmenine nuomone, dislokuoti karinius vienetus būtent Kuršių nerijos pusiasalyje, sausumos kelyje būtų logiška, nes tai – trumpiausias ir patogiausias kelias, norint pasiekti Klaipėdos uostą.

Kaliningrado sritis yra tarsi didžiulės kareivinės, itin militarizuota zona su kariniu laivynu Baltijsko uoste, kariniais aerodromais, kariniais miesteliais Guseve ir kituose miestuose. Vis dėlto karinės technikos judėjimas būtų pažeidžiamiausias būtent pusiasalyje. Ar rizika – ne per didelė?

Pirmiausiai reikia įvertinti, ką tu nori pasiekti, užimdamas visą Kuršių neriją. Jei kalbame apie vartų į jūrų uostą uždarymą, kad neįplauktų nė vienas NATO laivas, mūsų nepasiektų jokia pagalba iš jūros, siekį kontroliuoti Klaipėdos miestą, reikalinga bus artilerija.

O jai atsirasti pusiasalyje iš pirmo žvilgsnio ir galėtų būti panaudojamas tas vienas vienintelis asfaltuotas kelias išilgai nerijos. Tačiau mes matome, kokią taktiką jau ne vienerius metus savo pratybose naudoja Rusijos armija.

Jie jau yra vykdę išsilaipinimo iš laivų į Kuršių nerijos paplūdimį savo Kaliningrado srities dalyje manevrus, pratybas. Naudoti ir laivai ant oro pagalvės, kurie galėdavo įplaukti tiesiog į pliažą, ir didesni, taktiniai, laivai su nuleidžiamomis rampomis. Jie galėdavo taip pat priplaukti prie pat paplūdimio ir į jį iškrauti savo techniką.

Artilerija ar raketinės sistemos greičiausia būtų dislokuotos prie Lietuvos jūrų muziejaus, pasinaudojant Nerijos forto kompleksu. Jiems reikėtų amunicijos, ne tik technikos, nes rusų armijoje amunicijos sąnaudos yra labai didelės. Jei NATO kariai šauna: vienas šūvis – vienas pataikymas. O remiantis faktais Ukrainoje matome, kad rusai apšaudo masiškai, net nesitaikydami į konkretų taikinį, labiau į plotą. Tad reikės kuro, šaudmenų papildymo.

Tas vienintelis kelias pusiasaliu galėtų būti labai lengvai apšaudomas mūsų kariuomenės. Tad paprasčiau logistinius konvojus plukdyti jūra, o mes šioje vietoje nelabai ir turime kažkokių jūros karinius taikinius naikinančių priemonių. Nebent savaeiges haubicas PZH 2000.

Todėl mums reikalinga žvalgyba, „akys“ danguje, bepiločiai, palydovinė žvalgyba. Mąstant logiškai išdėstyti ugnies priemones Kuršių nerijoje rusams apsimokėtų, o užtikrinti logistiką protingiau būtų jūra.

Apginti – lengva

– Jūros faktorius rusų armijai – svarbus, bet ar jie ir gyvąją karinę galią – pėstininkus desantuotų iš jūros? Ar vis dėlto judėtų sausuma, nerijos pusiasaliu?

– Judėti žeme yra daug paprasčiau, tad pirmieji daliniai atkeliautų būtent pusiasaliu. Esi mažiau pastebimas nei jūroje. Jei kažkoks dalinys judėtų link Klaipėdos, jis tai darytų pusiasaliu, o ne plauktų jūra ir kažkur pliaže būtų išlaipintas, o po to dar keliautų kažkur norėdamas užimti pozicijas.

Puolimas apskritai vyksta keliais etapais. Pirmiausiai vykdoma žvalgyba. Po to ateina priešakiniai daliniai, kurie greitai atakuoja ir užima pozicijas. Tada jau atvyksta pagrindinės pajėgos. Tad pirmoje fazėje reikia judėti labai greitai, labai agresyviai, siekiant užimti kuo didesnį teritorijos plotą.

Tam naudojama masė ugnies. Toks scenarijus ir tikėtinas Kuršių nerijoje. Įsitvirtinus placdarme ir vėl sausuma atvyktų pagrindinės pajėgos, nes jūra jas gabenti užtruktų.

Tiesa, norint užimti pozicijas Kuršių nerijoje ir padaryti didelę žalą Klaipėdos uostui ypač didelių karinių dalinių ir nereikia.

– Ar būtų naudojami Kuršių nerijoje tankai, sunkiosios šarvuotos mašinos?

– Tankai naudojami tada, kai vyksta puolimas prieš priešininką, kuris turi didelę ugnies galią. Gerai šarvuotos pėstininkų mašinos apsaugo tik nuo lengvųjų šaulių ginklų. Mano manymu, tokios technikos Kuršių nerijoje arba būtų minimaliai, arba visai nebūtų, nes jos tiesiog ten nereikėtų. Greičiausiai rusai naudotų pėstininkų kovos mašinas, šarvuotas transporto priemones. Ten didelės masės sunkiosios technikos nereikia.

– Jei įvyktų blogiausias scenarijus ir vis dėlto rusai užpultų Klaipėdą per Kuršių neriją, ar prieš invaziją būtų evakuojami visi pusiasalio gyventojai? Skaičiuojama, kad piko metu, vasarą, jų Neringoje būna net apie 15 tūkst.

– Žvalgyba. Karo Ukrainoje pamokos parodė, kokia ji svarbi: ukrainiečiai žinojo apie artėjantį rusų puolimą. Bet koks karas neprasideda žaibiškai, nes reikia sukoncentruoti padalinius, juos aprūpinti, apmokyti, jie turi būti prie valstybės sienos.

Tad informacijos apie tai, jog kažkas vyksta Kaliningrado srities pusėje, mes tikrai turėtumėme. Veikia ir Krašto apsaugos ministerijos Antrasis, ir Valstybės saugumo departamentai. Kaliningrado srities žvalgyba tiek iš mūsų, tiek iš lenkų pusių vykdoma nuolat.

Jei būtų ženklų, jog kažkas vyksta Rusijos pusėje, galbūt žmonės iš Kuršių nerijos tuoj pat nebūtų evakuojami. Nereikia kelti panikos. Kitas dalykas, net ir matant karinių pajėgų santalką prie sienos nesi iki galo tikras, kad puolimas tikrai įvyks. Tačiau tikrai vyktų mūsų karinių pajėgų koncentracija Kuršių nerijoje siekiant neleisti prasiveržti rusams į Lietuvos teritoriją.

– Kokie galimi Kuršių nerijos gynybos variantai?

– Pusiasalio gynyba, viena vertus, yra gana paprasta, kita vertus – sudėtinga. Paprasta, nes ten – vos vienas kelias, kurį gali užblokuoti, užminuoti, užstatyti barikadomis, išsprogdinti, pastatyti užtvaras.

Tada rusai būtų priversti eiti pėsčiomis, o šiuo atveju daug resursų nepanaudosi. Gintis miškingose nerijos vietose prieš puolančius pėstininkus yra ženkliai lengviau, nei pulti. Čia mes kalbame apie pajėgų judėjimą pusiasalio sausuma iš pietų į šiaurę.

Žinoma, yra ir jūra, tad galėtų būti naudojami desantiniai laivai, kurie priplauktų kitose vietose, apeitų mūsų pajėgas ir išlaipintų padalinius paplūdimiuose. Tačiau jiems reikėtų placdarmo. Rusų laivams įplaukus į mūsų vandenis mes jų naikinimui kol kas priemonių neturime.

Nėra naikintuvų, atakos lėktuvų, priešlaivinių raketų. Tačiau turime NATO dalinius. Šiandieną Lietuvoje dislokuoti gana nemenki NATO oro pajėgų elementai.

Tad Kuršių nerijos gynybos atveju būtume ne vienui vieni, o kartu su NATO pajėgomis. Priešą sustabdyti nerijoje būtų lengva, o štai aprūpinti mūsų dalinius pusiasalyje, jį išlaikyti – jau sudėtingiau. Visas atsargas reikėtų gabenti Kuršių mariomis ir taptume rusų aviacijos, raketų, artilerijos taikiniu. Bet...

Nors rusai sako, kad turi ypač taikliai šaudančius ginklus, išties tokių neturi, ką parodė karas Ukrainoje. Senoji ir Naujoji perkėlos rusams būtų vieni tų taikinių, kuriuos jie siektų iš anksto sunaikinti. Visaip apsunkinti karinių dalinių Kuršių nerijoje aprūpinimą.

Albanijos nereikia

– Ar įmanomi kokie nors prevenciniai veiksmai, pasiruošimas, kurie apsunkintų karinių dalinių judėjimą šiaurine Kuršių nerijos dalimi? Griovių kasimas, gynybinių pozicijų užėmimas?

– Gynybos planai visada laikomi paslaptyje ir aš tikrai jų nežinau. Atminkime, kad Klaipėdoje dislokuotas LDK Butigeidžio dragūnų batalionas, tad galbūt jame yra paskirti tam tikri kariniai vienetai, kurie būtų atsakingi už Kuršių nerijos gynybą. Aš to nežinau.

Na, o pasiruošimas karui taikos metu…

Jau dabar kasti griovius ir Kuršių neriją paversti antrąja Albanija nėra prasmės. Bet tai nereiškia, kad nevykdomos vadinamosios stalo pratybos žemėlapiuose, galbūt vyksta kariai apsižvalgyti į neriją. Paprastai taip ir daroma: labai padeda įvairūs pėsčiųjų, orientaciniai žygiai, detalus teritorijos žvalgymas. Tačiau tai – jau bataliono vado kompetencija.

– Visa Kuršių nerija yra nusėta nuo 1939 m. iki 1944 m. vokiečių įrengtų karinių įtvirtinimų: vingiuoja apkasai, yra bunkeriai, buvusių baterijų likučiai, išdėstytos gynybinės pozicijos ant aukštesnių kopų. Tai – tarsi paruoštukas, juodraštis, tik Antrojo pasaulinio karo laikų. Ar tas paveldas galėtų būti panaudotas, praverstų dabar ginant Kuršių neriją?

– Stacionarios ugnies pozicijos turi dvi puses: tu gali įsitvirtinti ilgam. Tačiau silpnoji vieta – tas pats stacionarumas, nes priešas iš anksto žinos, kur tiksliai tu esi. Gali arba apeiti, arba subombarduoti.

Žinoma, jau tiesioginės kovos metu bet koks įtvirtinimas, priedanga yra svarbūs ir juos reikėtų išnaudoti. Nėra prasmės mesti didžiules pajėgas ir kurti tokius gelžbetoninius įtvirtinimus, kokie buvo Pirmojo ar Antrojo pasaulinių karų metu. Jie nepasiteisino, ką įrodė ir Blitzkriegas, kai tas linijas tiesiog apėjo. Pritaikyti tuos įtvirtinimus šiuolaikinei tarnybai vargu ar įmanoma ir ar reikėtų.

– Taigi, Kuršių nerijos vaidmenį galimame kare reikėtų labiau pabrėžti, apie jį kalbėti?

– Gal labiau akcentuočiau ne patį pusiasalį, o aplinkybę, per kur mums galėtų atkeliauti NATO parama. Suvalkų koridorius. Jūrų kelias (Klaipėdos uostas). Oro keliai. Tuomet reikia įvertinti šių kelių pažeidžiamumą atskirai. Suvalkų koridoriaus pažeidžiamumas – aiškus, kaip ir Klaipėdos uosto.

Kuršių nerijos svarba jūrų uosto gynybai – tikrai didelė. Užėmus uostą Lietuva būtų atkirsta nuo jūros kelių, ką mes matome ir Ukrainoje: rusai bando visiškai atkirsti Odesos ir kitus uostus.

Karas – ne tik šaudymai ir sprogdinimai, tai – ir ekonomika. Jei neturi jūrų uosto, kažkiek laiko išgyveni, tačiau nebegali užtikrinti savo ekonominio gyvavimo ateityje, kadangi nebeturi per kur eksportuoti ir importuoti prekes. Na, galiausiai uostas būtinas norint gauti NATO paramą.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Vakarų ekspresas

Autoriai: Denisas Nikitenka

Komentarai ()