Naujausių tyrimų duomenimis, aktyvius branduolius turinčios Žemės tipo vienišos planetos galėtų būti tinkamos gyvybei, net jei tokios planetos neturėtų savo žvaigždės. Čikagos universiteto astrofizikai Dorijanas Ebotas (Dorian Abbot) ir Erikas Svitzeris (Eric Sswitzer) tokius hipotetinius pasaulius pavadino „planetomis–klajūnėmis“ – bet kokia gyvybės forma tokiame dangaus kūne egzistuotų tarsi galaktikos stepėmis klajojantis vienišas vilkas. Kaip ten bebūtų, panašu, kad „planetos-klajūnės“ būtų išties laukinės.

Kaip ir Žemė, „planeta-klajūnė“ privalėtų turėti aktyvų mantijos sluoksnį, užtikrinantį geoterminę šilumą ir skystą vandens būvį. Ši aplinkybė nė iš tolo neprimena sąlygų Jupiterio palydovėje Europoje, kur taip pat yra skysto būvio okeanų – ten siautėja Jupiterio gravitacijos sukeliamos potvynių-atoslūgių jėgos. Vadinasi, turint karštą branduolį, šildanti žvaigždė ar lydinti planeta „planetai-klajūnei“ šilumos prasme nebūtų reikalinga.

Be abejo, lieka dar daug nežinomųjų (pvz., šilumos konvencija ar kondukcija pereinamosiose zonose tarp skysto vandens ir kieto ledo). Tačiau teorija – intriguojanti, nes tokios hipotetinės planetos būtų vienas iš gyvybės skleidimosi Visatoje būdų. Prielaidos autoriai įsitikinę, kad jei tokia „planeta-klajūnė“ užklystų į Saulės sistemos apylinkes 1000 astronominių vienetų spinduliu, nuo jos atsispindėjusią mūsų Saulės šviesą galbūt būtų galima užfiksuoti infraraudonojo spektro ar galingais ateities teleskopais.

O į klausimą, kodėl turėtų būti svarbu ieškoti tokių „planetų-klajūnių“, hipotetinės teorijos autoriai atsako: „Nusigauti į tokias planetas ar jas tyrinėti zondais būtų nepalyginamai paprasčiau nei bent jau prisiartinti prie beviltiškai tolimų ,aplink savąsias žvaigždes skriejančių planetų.

D.Eboto ir E.Svitzerio publikaciją „The Steppenwolf: A proposal for a habitable planet in interstellar space” rasite arxiv.org.

Komentarai (0)