Jokioje kitoje pasaulio kalboje nėra raidės „Ė“ ir jos nebuvo net pirmoje lietuviškoje abėcėlėje: kaip ji atsirado ir kam reikėtų dėkoti (4)
Ar žinote, kad unikalioji lietuviška raidė Ė mūsų raidyne atsirado prieš 364 metus? Pirmą kartą ji buvo pavartota 1653 m. Danieliaus Kleino sudarytoje lietuviškoje gramatikoje.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Pirmojoje lietuviškoje abėcėlėje, kurią 1547 m. parengė Martynas Mažvydas, raidės Ė nebuvo. Kaip nebuvo ir č, š, ž, ą, ę, į, ų, ū…
Nosines raides ą, ę lietuviai vėliau perėmė iš lenkų, raides „su paukščiukais“ - č, š, ž - iš čekų.
Jauniausia iš paminėtų lietuviškų raidžių su diakritiniais ženklais yra Ū - ją įdiegė žymiausias mūsų kalbos normintojas Jonas Jablonskis, o seniausia - raidė Ė, jos autorius - vokietis Danielius Kleinas.
Raidė Ė neturi analogų kitose kalbose. Ją galime vadinti išskirtinai lietuviška.
Gimęs ir augęs Tilžėje
Danielius Kleinas gimė Tilžėje, kur našlaujanti jo motina, mergautine pavarde Schoenwald, atsikėlė iš Kraupiško. Danielius mokėsi Tilžės gimnazijoje, po to baigė Karaliaučiaus universitetą, galiausiai, kaip ir jo tėvas, tapo kunigu: nuo 1637 m. kunigavo gimtajame mieste, lietuviškoje Tilžės liuteronų bažnyčioje. 1637 m. vedė Oną Klemaitę, su ja susilaukė sūnaus ir penkių dukrų. Po jos mirties netrukus vedė antrą kartą - Oną Kaseburgaitę (Anna Casseburg), su kuria turėjo dar vieną dukterį (Vaclovas Biržiška, Visuotinė lietuvių enciklopedija).
Tiek Kraupiške, tiek Tilžėje tuo metu vyravo lietuvininkai, ir kunigai privalėjo mokėti lietuviškai, kad galėtų savo parapijiečiams patarnauti jų gimtąja kalba.
Būdamas 44 metų, D. Kleinas lotyniškai parašė ir Karaliaučiuje išleido pirmąją lietuvių kalbos gramatiką - „Grammatica Litvanica“. Taip pat jis parengė ir pirmąjį lietuvių kalbos žodyną (tik jis nebuvo išspausdintas), sudarė, redagavo bei išleido giesmyną „Naujos giesmių knygos“ kartu su pirmosiomis lietuviškomis maldaknygėmis - „Naujos labai privalingos ir dušoms naudingos maldu knygeles“.
Kitas vokietis, taip pat evangelikų liuteronų kunigas ir lietuvių kalbos vertintojas, parašęs lietuvių kalbos gramatiką vokiškai, Gotfridas Ostermejeris „Pirmojoje lietuvių giesmynų istorijoje“ (1793 m.) apie Danielių Kleiną taip rašė: „Mokytas, pamaldus ir labai atsidėjęs lietuvių parapijos reikalams, bet per visą savo amžių daug vargo matęs žmogus, kurio stropumas ir sąžiningumas susilaukė nedėkingumo, kuris vargiai gali rasti sau lygų ir jo pavyduoliams bei persekiotojams darys amžiną gėdą“ (cit. iš T. Buchienė, J. Palionis, „Pirmosios spausdintos lietuvių kalbos gramatikos“).
D. Kleinas nugyveno 56 metus (1609-1666). Jis parašė penkias dideles knygas, iš kurių mūsų laikus pasiekė tik keturios: 1653 m. - „Grammatica Litvanica“, po metų - jos vokiška santrauka, 1666 m. - „Naujos giesmju knygos“ ir „Naujos labai privalingos ir dušoms naudingos maldu knygelės“ viename leidinyje.
D. Kleinas buvo parengęs ir vokiečių-lietuvių kalbos žodyną, tačiau jo rankraštis 1656 metais sudegė. Autorius bandė jį atkurti, bet nebespėjo.
Pagalbininkai ir pavyduoliai
D. Kleinas savosios „Gramatikos“ prakalboje su padėka išvardijo savo pagalbininkus, kurie, anot jo, buvo „dideli lietuvių kalbos žinovai“: tai Didžiųjų Rudupėnų kunigas Kristupas (Kristoforas) Sapūnas, Katnavos kunigas Johanas Kleinas, Ragainės kunigas Johanas Hurtelijus, Žilių kunigas Frydrichas Pretorijus, Klaipėdos kunigas Johanas Lėmanas ir Verdainės (dabar Šilutės miesto dalis) kunigas Vilhelmas Martinijus. Pastarasis gimė apie 1618 m. Klaipėdoje, nuo 1636 m. studijavo Karaliaučiaus universitete, Verdainėje kunigavo nuo 1642 iki mirties 1671 m. Pats išvertė 3 giesmes ir 3 eilėraščius (1 hebrajų, 2 lotynų kalba), jie yra įdėti į D. Kleino giesmyną „Naujos giesmju knygos“ (Mažosios Lietuvos enciklopedija).
D. Kleinas prakalboje mini ir pavyduolius, kurie netikėjo jo darbu ir teigė, jog „lietuviškos gramatikos su tikromis taisyklėmis nesą galima parašyti“, mat „ši kalba esanti sumaišyta ir netvarkinga“, „jos vartosena nepastovi“, o „tarmės įvairios.
„Tačiau pikta linkinčių pavydo ir šmeižto išvengti negalime. Yra tokių, kurie, pasisavinę cenzoriaus lazdelę, neapgalvotai sprendžia apie mūsų darbus <...> Bet peikiantieji ir kandieji turi prigimtą norą žemais nuodais įgelti aukštą dalyką. Tokie jau yra tie žmonės, jog niekuomet nesijaučia tokie laimingi, kada jie gali įžeisti nusipelniusį gerą vardą. Pavyduoli, ką darai!“ - rašo D. Kleinas (cit. iš „Pirmosios spausdintos lietuvių kalbos gramatikos“).
Ar žinote, kad...
***
Pirmosios spausdintos lietuvių kalbos gramatikos autorius D. Kleinas įtvirtino ir kitą raidę - W, kuria žymėjo garsą V. D. Kleino laikais ir vėliau Mažosios Lietuvos raštuose garsas V žymėtas tik raide W ir šios tradicijos laikytasi iki pat XX a. Raidę V į lietuvių raidyną sugrąžino lietuvių kalbos tyrinėtojas Kazimieras Jaunius (1897 m. jis parengė ir išleido lietuvių kalbos gramatiką). Nuo ketvirto numerio raidę V nuosekliai vartoti ėmė „Aušra“ (1883 m.), o jos vartoseną įtvirtino „Varpas“ (1889?1905). Dvigubos W „Varpas“ visai nebevartojo. Nebėra jos ir Jono Jablonskio 1901 m. Lietuviškos kalbos gramatikoje. (A. Judžentis, „Dėl vienos mūsų rašybos tradicijos“)
***
D. Kleinui kaip tinkamiausias pagrindas išdailintam lietuvių kalbos pagrindui atrodė kauniečių (mūsų vadinama suvalkiečių) tarmė - ta pati, kuri XIX a. pabaigoje tapo dabartinės mūsų bendrinės kalbos pagrindu. („Danieliaus Kleino 400 metų sukakčiai“, „Voruta“, 2010/01)
Iš visos lietuviškos abėcėlės tik vienintelė raidė neturi analogų pasaulyje: tai Ė.
Dr. Giedrius SUBAČIUS, kalbotyrininkas