„Egzistuoja iliuzija, kad po aneksijų likusi Naujoji Vokietija gali būti sumažinta iki „pastoracinės valstybės“. To negalima padaryti, nebent mes išnaikinsime arba iškelsime iš jos 25 000 000 žmonių“, - Herbertas Hooveris po misijos Vokietijoje.

Dauguma Vakarų pasaulio žmonių turi tam tikrą požiūrį į Antrąjį pasaulinį karą. Manau, kad galima drąsiai teigti, kad tradicinė vizija yra ta, kad tai buvo kova už žmoniją daugeliu atžvilgių.

Sunku to nematyti taip. Tereikia pažvelgti į išlaisvintų koncentracijos stovyklų nuotraukas. Hitlerio figūra ją tik papildo. Tačiau yra ir kitas vaizdas, susijęs su Antruoju pasauliniu karu: pasekmės.

Tai buvo viena iš keisčiausių aplinkybių, susijusių su katastrofišku karu, kai užkariautojai atstatė užkariautuosius, ištraukdami juos iš skurdo ir nevilties. Kad ir koks baisus buvo konfliktas, po to atgimimas suteikia šiltą miglotą jausmą.

Mes teisingai vadiname to meto karo kartą „didžiausia karta“ už neįtikėtinas aukas. Tačiau ir dėl jų charakterio. Įsivaizduokite, kokio santūrumo reikia norint atstatyti buvusį priešą, kai tiek ilgai žudė vienas kitą.

Kaip žmogui, tai sunku suvokti. Tačiau tiesa ta, kad tas santūrumas atsirado laikui bėgant.

Atgimimas, suteikiantis mums tą šiltą jausmą, nebuvo pradinis planas. Iš karto po karo iškeltas tikslas buvo nubausti ir sutriuškinti Vokietijos žmones, kad jie niekada nebeatsitiestų.

Vokietijos pramonė turėjo būti sugriauta, įskaitant gamyklas ir kasyklas. Tauta turi būti išskaidyta ir išparceliuota. Be to, didžiulė gyventojų dalis turėjo būti žemo pragyvenimo lygio ūkininkai naujoje agrarinėje žemėje, kurioje nėra technologijų.

Tam tikra prasme tai buvo kaip anti-Maršalo planas.

Planas, vadinamas Morgenthau planu, pavadintas JAV iždo departamento vadovo Henry Morgenthau vardu. Jei tai būtų tęsiama, tai būtų kardinaliai pakeitę istoriją, kokią mes ją žinome šiandien.

Morgenthau planas buvo pasiūlymas panaikinti Vokietijos galimybes kariauti po Antrojo pasaulinio karo, panaikinant ginklų pramonę ir pašalinant arba sunaikinant kitas pagrindines pramonės šakas, kurios yra būtinos karinei jėgai.

Tai apėmė visų Rūro pramonės įmonių ir įrangos pašalinimą arba sunaikinimą. Pirmą kartą jį pasiūlė Jungtinių Valstijų iždo sekretorius Henry Morgenthau jaunesnysis 1944 m. memorandume „Siūloma Vokietijos pasidavimo programa“.

Morgenthau planas

„Čia glūdi Vokietijos pramoninės galios širdis, karų katilas. Ši sritis turėtų būti ne tik pašalinta iš visų šiuo metu veikiančių pramonės šakų, bet ir taip susilpninta ir kontroliuojama, kad artimiausioje ateityje negalėtų tapti pramonine zona“ — Henry Morgenthau „Siūlomos Vokietijos pasidavimo programos“ skyrius, kuriame aprašoma Vokietijos Rūro sritis.

1944 m. pradžioje JAV iždo sekretorius Henry Morgenthau parašė laišką prezidentui Rooseveltui su idėja, ką daryti su pokario Vokietija. Tai apėmė šalies padalijimą į Šiaurės ir Pietų valstybes. Taip pat perduoti kitas dalis SSRS, Prancūzijai ir Lenkijai.

Ypatingas likimas taip pat turėjo būti skirtas Vokietijos Rūro pramonės širdžiai. Per šešis mėnesius po karo visos gamyklos ir kasyklos turėjo būti išmontuotos arba sunaikintos. Rūras taptų tarptautine zona.

Be to, visi rajono piliečiai turėjo būti įspėti, kad ji niekada nebebus jokių pramoninių šakų darbininkai. Visi, turintys specialių techninių įgūdžių, turėjo baigti šias praktikas arba visam laikui persikelti.

Nors Valstybės departamento tikslas buvo atkurti funkcionalią Vokietiją, kuri galėtų mokėti kompensacijas, Morgenthau norėjo atimti iš šalies viską, kas vertinga, ir nubausti žmones. Naujoji Vokietija taptų ūkininkų bendruomene. Tiksliau, žemo pragyvenimo lygio ūkininkų bendruomenė, kuri niekada negali pradėti aukšto lygio karų.

Sąlygos turėjo būti griežtos, o visas tikslas – griežta bausmė. Kongresui įrašytame susirinkimo protokole Morgenthau paminėjo, kad jam tikrai nerūpi, kas nutiks Vokietijos gyventojams tol, kol bus sunaikintas Rūras, sakydamas: „Esu už tai, kad pirmiausia būtų sunaikinta, o paskui susirūpinsime dėl gyventojų“.

Diskusijose su Rooseveltu jis mini abi mintis apie bedarbių maitinimą milžiniškomis armijos sriubos virtuvėmis – visų penkiolika milijonų – neribotą laiką.

Rooseveltas taip pat pasikalbėjo su Winstonu Churchilliu, kad britai pritartų planui. Mainais į tai, Morgenthau ir Amerikos iždas pasiūlė Anglijai kredituoti milijardus dolerių.

Tęsinys kitame puslapyje:

Komentarai ()