Tuo metu pačioje Sovietų Sąjungoje buvo nusilpę ar badavo iki 100 milijonų žmonių, o ypač stiprų smūgį patyrė kaimo gyventojai, kur valstybė atšaukė maisto racionus (apie 100 milijonų piliečių prarado racionus) ir sumažino atlyginimus – tikėdamasi, kad paprasti kolektyviniai ūkininkai išgyvens paslėpto maisto sąskaita. Mažesni atlyginimai ir savanoriškos vyriausybės paskolos privertė milijonus piliečių sumažinti maisto vartojimą. Visoje šalyje 1947 m. duona buvo kepama 3 kartus mažiau nei 1940 metais.

Tie, kuriems trūko asmeninio ūkininkavimo produktų, turėjo valgyti surogatus – valgyti pelus, rūgštynes, dilgėles, bolivinę balandą, giles, pavasarį ieškoti supuvusių bulvių (kurios sukėlė didelį vaikų mirtingumą nuo virškinimo trakto ligų).

Kiti persikėlė į miestus, tie, kurie negalėjo - liko mirti kaime. Voronežo regione 1947 m. pavasarį jau buvo 250 tūkstančių žmonių, kuriems diagnozuota distrofija (raumenų susilpnėjimas).

Vietos gyventojas G.M. Popovas, tuometinis moksleivis, prisiminė, kaip jo kaime, kuriame gyveno giminaičiai, mirė žmonės: „Bėgdami nuo bado pas mus atėjo du mano tėvo broliai, bet neišgyveno ir abu mirė nuo išsekimo. Senelis mirė. Nepamenu, kaip nualpau. Mane išgelbėjo netoliese esantis karinis dalinys, aš prabudau ligoninėje."

Riazanės regiono (Novoselkino kaimo) gyventojas V. I. Kostrikinas apie 1947 m. pavasarį pasakojo taip: „Tie, kurie savo ūkyje turėjo karvę ir mažas bulvių atsargas, vargu ar išgyveno iki pavasario. Pienas rinkoje buvo keičiamas į kitus produktus. Gegužės-birželio mėnesiais valgėme dilgėles, bolivinę balandą, daugiau nieko nebuvo. Nuo žolės dantys visada buvo žali. Daug žmonių buvo patinę, kai kurie buvo tokie silpni, kad negalėjo išeiti iš namų.“

Sandėliuose, kuriuose buvo netinkamos sąlygos, laikyti grūdai taip pablogėjo, kad jie nebuvo tinkami vartoti. Remiantis neišsamiais skaičiavimais, 1946–1948 m. visoje SSRS buvo visiškai sunaikinta apie 1 milijoną tonų grūdų.

Valstybės pagalba distrofija sergantiems pacientams ir atskiriems kolūkiams bei miestams buvo nepakankama įveikti badą. Padėtis kiek pagerėjo po 1947 m. derliaus, kuris buvo geresnis nei praėjusiais metais.

Badas baigėsi tik 1948 m. viduryje, o istorikai iki šiol nesutaria dėl galutinio mirčių skaičiaus – šaltiniai yra neišsamūs. Iš dalies - patys savaime - dėl apskaitos sistemos netobulumo, iš dalies - dėl to, kad kai kurie dokumentai, susiję su badu, vis dar klasifikuojami kaip „slapti".

Apskaičiuota, kad aukų skaičius svyruoja nuo kelių šimtų tūkstančių iki 2 milijonų, o naujesniais skaičiavimais – nuo 1 milijono iki 2 milijonų.  Regionai, kurie buvo ypač paveikti bado, buvo Ukrainos SSR ir Moldavijos SSR, taip pat Rusijos SFSR ir Baltarusijos SSR. Badas pasižymėjo labai dideliu vaikų mirtingumu.

Be to, badas sukėlė nusikalstamumo padidėjimą (vien tik 1946 m. rudenį teismai nuteisė 36 000 žmonių kalėti už duonos vagystę). Padaugėjo nužudymų ir savižudybių, taip pat buvo užregistruoti kanibalizmo atvejai. Mirčių dėl tokių pasekmių skaičiaus neįmanoma apskaičiuoti – ne visada aišku, ar badas buvo žmogžudystės ar savižudybės motyvas.

Po Stalino mirties, vyriausybė ėmėsi platesnio valstybinių maisto atsargų naudojimo ir didelių grūdų pirkimų užsienyje (nuo 1963 m.). 1946–1947 m. badas buvo paskutinis masinis badas Sovietų Sąjungos istorijoje.

Pasidalinkite su draugais

Šaltiniai:

Kramola

Aut. teisės: MTPC

Komentarai ()