Jei vokiečiams būtų pavykę įvykdyti operaciją „Žiemos audra“ („Wintergewitter“), karas Rytų fronte galėjo pasisukti visai kitaip.

„Nuo mūsų transporto priemonių vikšrų krito sniegas. Šaudėme į kiekvieną pasirodžiusį taikinį, iki pat savo kulkosvaidžių veikimo ribos... Rusų pėstininkai išsiskirstė į visas puses; jie turėjo manyti, kad esame bepročiai“, – taip 1-asis leitenantas Horstas Scheibertas prisiminė operacijos „Žiemos audra“ pradžią, kurios tikslas buvo prasibrauti pas Stalingrade apsuptą Friedricho Paulaus 6-ąją armiją.

Sovietų operacijos „Uranas“ metu, 1942 m. lapkričio 23 d. 300 000 vokiečių karių grupė atsidūrė kišenėje Stalingrade – tai sukrėtė Trečiojo Reicho vadovus. Vis dėlto jie tikėjo, kad galima išvengti katastrofos.

Vokiečiai jau turėjo sėkmingos patirties – tų pačių metų pradžioje „oro tiltu“ aprūpino 100 000 karių II armijos korpusą, atkirstą netoli Demjansko, ir sėkmingai išlaisvino savo karius iš spąstų po kelių mėnesių apsupimo.

Hitleris tikėjosi, kad ir čia tai puikiai pavyks, ir įsakė Paului išsilaikyti Stalingrade, o būtiniausią maistą, ginklus ir amuniciją tiekti oru. Neseniai suformuotai armijos grupei „Don“, vadovaujamai feldmaršalo Ericho fon Manšteino, sustiprintai iš Šiaurės Kaukazo ir Vakarų Europos perkeltomis divizijomis, buvo pavesta suformuoti koridorių į miestą.

Artimiausios vokiečių kariuomenės pozicijos apsuptai 6-ajai armijai buvo Čiro upės teritorijoje (vos už 40 km). Tikėdamasi, kad čia bus bandoma pralaužti apsupimą, sovietų vadovybė skyrė sektoriui ypatingą reikšmę ir jį intensyviai stiprindavo.

Tada Manšteinas pakeitė pagrindinio smūgio kryptį į pietus, į mažiau sustiprintą zoną netoli Kotelnikovo miesto, nuo kurio iki Pauliaus pajėgų buvo daugiau nei 120 km. Gruodžio 12 d., vykdydama operaciją „Žiemos audra“, vokiečių armijos grupė „Hoth“ (pavadinta jos vado, generolo pulkininko Hermanno Hotho vardu) netikėtai pradėjo puolimą ir sutriuškino Raudonosios armijos 302-ąją šaulių diviziją, o vėliau pradėjo greitą puolimą Stalingrado kryptimi.

Supratusi savo klaidą, sovietų karinė vadovybė į mūšio zoną įvedė 2-ąją gvardijos armiją, vadovaujamą generolo leitenanto Rodiono Malinovskio. Jau mūšyje buvę sovietų daliniai turėjo sulaikyti priešą iki jo atvykimo. Netoli Verchnekumskio kaimelio, kur sovietų pajėgoms pavyko priešintis vokiečiams apie penkias dienas, kilo įnirtingos kautynės, taip laimint brangų laiką.

Vokiečių kariuomenė patyrė didelių nuostolių ir jiems buvo sunku pasiekti pažangą. „Neliko nė pėdsako iš mūsų taip švenčiamo netikėtumo elemento“, – pažymėjo 17-osios tankų divizijos vadas generolas majoras Fridolinas von Sengeris und Etterlinas. Paskutinė vokiečių sėkmė operacijoje „Žiemos audra“ buvo pasiekti Myškovos upę, esančią už 48 km nuo Stalingrado. Ten jie susidūrė su naujai suformuota sovietų 2-ąja gvardijos armija, kuri pagaliau atvyko į mūšį.

Tęsinys kitame puslapyje:

Komentarai ()