Darbdaviai sociologinėse apklausose apie darbuotojų pasirinkimą nurodo, jog „kokio universiteto diplomas“ yra svarbu tik trečioje vietoje. Svarbiausia: asmenybė ir CV. Tad ar universitetas svarbus?

Straipsnį pradedu rašyti gal ir kiek pavėluotai, tačiau nebuvo kilę pakankamai daug klausimų jam pradėti. Juo neketinau atsakyti į jokias problemas, noriu tik paskatinti diskutuoti apie tai kas yra kokybė universitete, ar ji randama Lietuvoje, diplomo ir mokslo svarbą ir kuris iš jų turi svaresnį „indelį“ ateičiai.

Kas yra kokybė?

Darbdaviai apklausose nurodo, kad „kokio universiteto diplomas“ yra svarbu tik trečioje vietoje. Svarbiausia: asmenybė ir CV. Tad ar universitetas svarbus? (šį argumentą pateikia dauguma norinčių pirkti diplomus) – Taip, nes universitetas ir yra vieta, kur ugdomos asmenybės (kurios pradedamos ugdyti mokykloje). To svarba galima įsitikinti lyginant paprastos vidurinės mokyklos moksleivių tikslus su Vilniaus Licėjumi, Jėzuitų ar Kauno KTU gimnazija. Ten pakliūti yra sunku, ne tik mokytis, bet ir mokytojauti. Norint būti mokytoju, ten reikia turėti aistrą savo sričiai, norint mokytojauti provincijoje – užtenka diplomo. Motyvuotas mokytojas sugeba motyvuoti ir moksleivį. Tokių mokytojų nėra daug, todėl jie turi kainą. Dėl šios priežasties kai kurios aukštosios mokyklos turi ir dideles studijų kainas. Bet ar tai yra garantas gauti kokybę? Esu girdėjęs apie fiktyvaus universiteto Taline veiklą (manau kas nors galite pakomentuoti ir plačiau šį atvejį), kai jis pasiskelbė prestižiniu, o surinkęs iš studentų įmokas – dingo. Ar yra kitų universitetų, kurie daro protingiau – nedingsta ir pinigus ima toliau? Ir ar universitetas, kuris neima pinigų, nėra prestižinis? Jei neklystu, Harvardas pilnai padengia studijų kainą 70 procentų studentų, o "Stockholm School of Economics" filialas Rygoje (1-asis Baltijoje; 14-asis Europoje), visą laiką buvęs nemokamas, paskutinius tris metus pradėjo imti mokestį (dėl kurio studijų kokybė, tarp kitko, sumažės). Tad pagal ką galime spręsti apie kokybę?

Įsidarbinimą baigus studijas? Gan nemaža dalis pasiturinčių tėvų vaikų, baigę bet kokius universitetus, įsidarbina per pirmus tris mėnesius. Todėl tai nėra rodiklis. Mokslinių tyrimų bazę? Yra universitetų, kurių tyrimai yra fiktyvūs, todėl ir tai negali būti rodikliu. Internete mačiau tyrimą pagal „universitetų žinomumą internete“, tačiau tai dar labiau abejotinas būdas.

Dėstytojus? Profesionalas reikalauja visada daugiau nei mėgėjas. Tačiau kur yra riba profesionalui? Kuo skiriasi Lietuvos Žemės Ūkio ir Kauno Technologijos ar Vilniaus Universiteto ekonomikos dėstytojų išsilavinimas? Kvailas, tačiau svarus argumentas, kad niekuo – jie visi sugebėjo apsiginti doktorantūros disertacijas. Nesvarbu, "po blatu" ar sąžiningai – bet apsigynė. O tam jau reikia arba proto, arba suktumo - abi šios savybės ekonomikoje yra vertingos. Kitas dalykas, jie visi mokėsi tą pačią ekonomiką: mikro, makro, ekonometriją ir panašiai. Tai kuo jie skirtingi? Gal būt gerus nuo blogų vėliau išskiria jų entuziazmas tam, ką jie mokėsi ir noras kurti to mokslo ateitį. Tuo tarpu blogieji tiesiog perduoda tai, ką jau žinojo sekančioms kartoms, neieškodami nieko naujo. Bet kaip žinoti, kuris dėstytojas vertingas (pas jį nepabuvus), kai aplink tiek daug stereotipų?

Stereotipas

Čia man į galvą ateina Riomerio, VU ir ISM įvaizdžiai tarp studentų ir moksleivių. ISM ilgą laiką buvo vadinamas turtingų vaikų susirinkimo vieta, Riomeris – diplomų kalve, o VU pasenusiu, tačiau didingu vardu (panašiai kaip M.Ali sporte. Savo laiku buvo Visagalis, dabar – pensininkas, galintis prisiminti tik savo šlovingą praeitį). Ir, nors visi turi kokį nors neigiamą akcentą, verta pastebėti, kad iš visų trijų universitetų visada atsirasdavo tikrai talentingų žmonių, kurie pasiekia daug.

Visų  „kalvių“ studentai savąją vadina geriausia. Tačiau ar tai nėra stereotipai ir įsitikinimai? Aš visomis išgalėmis ginu universitetą į kurį stoju, ISM bei KTU. Pirmąjį ginu dėl to, kad tai mano svajonė ir aš apie jį prisiskaičiau daugybę gerų dalykų ir neradau (ne neskaičiau) nieko blogo. ISM gerbiu už modernią aplinką ir dėstytojų įvairovę. KTU – už tai, kad yra Kaune, todėl dauguma čia stojančių nori stoti būtent čia („Vilnius“ vis dar yra dažnas argumentas renkantis VGTU) ir pastaruoju metu už jo aktyvumą, bent jau viešuosiuose ryšiuose. Niekada negerbiau VU,  dėl tos „M.Ali situacijos“, MRU - už tai, kad priima bet ką ir visi gali pabaigti, VGTU - dėl to, kad jį renkasi su argumentu „Vilnius“. Tačiau visa tai, daugiau ar mažiau, yra mano stereotipai. Nes stojantis į VU bet kokia kaina gins jį ir peiks MRU, ISM ar KTU, nes tai yra savisauga, savęs tikinimas, kad padarei teisingą pasirinkimą. Deja, dėl to labai sudėtinga įvertinti, koks pasirinkimas yra iš tiesų teisingas.

Gal ne panacėja, bet šis tas

Lietuvoje mokslas, dauguma atveju, nemokamas. Tas, kuris surenka aukštus balus, dažnai stoja į gerą vardą turintį fakultetą. Tačiau čia jis atsineša tik balus, o ne motyvaciją, todėl po kurio laiko šis fakultetas yra sunaikinamas iš vidaus. Dėl tokių studentų motyvuotiesiems nebėra vietos (galima ginčytis, kad reikia stengtis, jei turi motyvacijos, tačiau labai gabus matematikas niekada nebus ir geras humanitaras). Aš pats Lietuvoje įstoti į man patinkančią specialybę galimybių neturiu. Tačiau universitetas, kuris yra Europos 'Top15' mane priėmė iki paskutinio turo, beliko sulaukti paskutiniojo verdikto.

Pats sau kasu duobę šiuo paskutiniu pasisakymu, už jį pyks dauguma abiturientų, tačiau... Mokslą Lietuvoje reiktų apmokestinti ir daryti išlygas ne labai gerai besimokantiems, o motyvuotiems ir talentingiems. Universitetai turėtų eiti VPU pavyzdžiu ir reikalauti motyvacinių laiškų, sudaryti stojamuosius, kad priimtų ne, liaudiškai tariant, "zubrylas", o asmenybes. Nes dabar, net ir su labai aukštais balais, stojama ne žinių, o diplomo ir studentavimo, už kuriuos susimokėti dauguma atsisakytų, nes nemano, kad jie to verti.

Autorius: MarkizasBarabasas

Komentarai (26)