Neseniai Didžiojoje Britanijoje išleistos naujos rekomendacijos mokytojams rodo tendenciją, kad Europa „atsikando“ demokratijos. Mokinių išpuolių prieš mokytojus statistikai pasiekus rekordo aukštumas, į mokyklą grąžinamos kai kurios bausmės bei vėl leidžiamas fizinis kontaktas. Lietuvos mokytojų tokios naujovės nestebina. Anot jų, mokytojai šiandien užguiti kaip niekada, todėl vis dažniau pasisakoma apie tai, kad įstatymiškai reikėtų įteisinti daugiau laisvių mokytojams bei daugiau pareigų tėvams.

Užtikrinant drausmę leidžiama grįžti prie fizinių bausmių

Anglijos mokytojams paskelbtose rekomendacijose teigiama, kad „ne visuomet įmanoma išvengti mokinių sužalojimo“, kai sudėtingomis sąlygomis naudojamos tramdymo priemonės. Kitaip tariant, siekiant sumažinti blogo elgesio mokyklose atvejų skaičių, mokytojams leidžiama grįžti prie jėgos naudojimo ir fiziškai sutramdyti nepaklusnius mokinius, o mokyklų vadovams patariama automatiškai neatleisti mokytojų, kurie kaltinami panaudoję „papildomą jėgą“ prieš mokinius.

Tarp tokių bausmių numatytas statymas į kampą, tvirtas laikymas už rankos, fizinis kelio užblokavimas. Fizinė jėga gali būti naudojama siekiant nutraukti muštynes, sustabdyti mokinius nuo klasiokų ar mokytojų puolimo arba pašalinti neklaužadas iš pamokų ir mokyklos renginių.

Didžiojoje Britanijoje beveik 1000 vaikų kasdien yra laikinai pašalinami iš mokyklų dėl smurto naudojimo ir užpuolimų, o du trečdaliai mokytojų pripažįsta, jog blogas mokinių elgesys skatina mokytojus trauktis iš mokyklų.

Anot Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos (LŠDPS) pirmininko Alekso Bružo, tokios mintys Anglijoje nėra naujos. Mokytojų ir mokinių santykiai šioje šalyje reglamentuoti įstatymu, kuriame numatytos didelės baudos tėvams, jei jų vaikas pažeidžia mokyklos drausmę – mūsų pinigais net iki 5 tūkst. litų. Jei suniokojamas mokyklos turtas, taikomos atskiros sankcijos. Jei Anglijoje mokinys visiškai pašalinamas iš mokyklos, jis praktiškai neturi galimybės įstoti į kitas mokyklas, todėl jam belieka susirasti darbą žemiausioje grandyje. Turint omenyje, kad šalyje mokslas yra labai vertinamas, tai didžiulė bausmė.

Tuo tarpu Japonijoje nustatytas mokytojo darbo metų stažas, nuo kurio jai leidžiama daugiau, t. y., jeigu mokykloje jis išdirbo 15 metų, yra platesnis spektras poelgių, už kuriuos jis nebaudžiamas.

„Keldami klausimą, kaip subalansuoti mokytojo bei mokinių teises ir pareigas, mes taip pat siūlėme, kad būtų sureguliuotas mokytojo statusas. Dabar labai eskaluojami įvykiai, kai mokytojas prieš mokinį panaudojo jėgą. Bet ką jis turėjo daryti, jeigu jį užpuolė? Deja, atpirkimo ožiu visada tampa mokytojas. Galiu papasakoti nutikimą, kuris įvyko „Lietuvių namuose“, į kuriuos suvažiuoja vaikai iš viso pasaulio.

Vienas emociškai nestabilus vaikas sporto salėje taip įsisiūbavo, kad ėmė mėtyti sporto inventorių. Kūno kultūros mokytoja sukvietė direktoriaus pavaduotoją, socialinę darbuotoją ir psichologę. Taigi susirinko visi kvalifikuoti asmenys, galintys išspręsti šią problemą, tačiau tai nepadėjo. Tuomet mokytoja, jauna moteris, išsitraukė iš kelnių minkštą diržą. Ji net neužsimojo juo, tik pagąsdino, o mes jau dvejus metus bylinėjamės, kad būtų atstatytas mokytojos autoritetas ir ji būtų grąžinta į darbą. Mokyklos inventorių laužantis vaikas turi daugiau teisių“, – pasakojo pašnekovas.

Sovietmečiu mokytojai susitvarkydavo ir be muštynių

LŠDPS taip pat siūlė, kaip yra Anglijoje, per pinigines baudas daugiau atsakomybės už savo vaikus perkelti tėvams. „Mes greitai pasieksime Prancūzijos lygį, kur klasėse be mokytojo dar yra po kelis auklėtojus, kurie turi daugiau teisių tramdant mokinius, nes mokytojas vienas nesusitvarko. Kita vertus, jei šalia stovi vyras, vaikai drausmingesni. Pas mus mokytojų vyrų tik 5 proc. Vokietijos mokyklose dirba 30 proc. vyrų“, – teigė A. Bružas.

Anot jo, visos mūsų reformos švietimo srityje buvo skirtos panaikinti sovietmečio diktatui, tačiau ne viskas tuo metu buvo blogai.

„Klasėje būdavo net po 45 vaikus, bet mokytojas susitvarkydavo. Viena šiuolaikinių blogybių – mokinio krepšelis, kurio įsikibusios mokyklos nuolaidžiauja mokiniams, nešalina jų, nerašo neigiamų pažymių. Taip pat nepasakyčiau, kad yra geras dalykas į bendras klases integruoti tam tikrų sutrikimų turinčius, pavyzdžiui, hiperaktyvius vaikus. Įsivaizduokite, kad klasėje iš 30 vaikų tokių yra 6-7. Reikia ypatingo pedagogo, kad jis galėtų susitvarkyti su tokia klase. Šiems vaikams turi būti skirti papildomi pedagogai. Pas mus šiek tiek pavyko tai padaryti, bet kol kas tai nekvalifikuoti žmonės, neturintys įgūdžių dirbti su tokiais vaikais“, – aiškino mokytojas.

A. Bružas pabrėžė, kad mokytojų atlyginimas šiandien nėra jau toks mažas, tačiau mokytojo autoritetas neatsistatė. Mokytojai darosi vis labiau užguiti ir tylesni.

„Jei mes įvestume griežtesnes baudas tėvams už vaikų nusižengimus – kad ir iki 500 litų, gal situacija pasikeistų. Kai pradėjome judėti demokratijos link, pamiršome, kad laisvė be pagrindo yra griaunanti jėga. Mokytojas drausmės atžvilgiu šiuo metu negali daryti daugybės dalykų. Mokytojai net prisibijo nedrausmingų vaikų, kadangi žino – panaudoję jėgą prieš juos gali būti teisiami ir nebegalės dirbti mokytoju. Sovietmečiu požiūris į mokytoją buvo kitoks – jam nereikėjo net mušti vaikų, nes ir visuomenėje buvo aukštas mokytojo statusas. Dabartinė demokratija, kuri iš tiesų virtusi anarchija, jį sumenkino“, – įsitikinęs pašnekovas.

Dėl anarchijos mokykloje kalti ne vaikai, o suaugusieji

Anot Paramos vaikams centro psichologės Žydrės Arlauskaitės, šiuolaikinė visuomenė gerokai pasikeitusi – ji laisvėja, keičiasi jos pažiūros, nuostatos, o mokykla yra visuomenės dalis.

„Ar tai reiškia, kad dabar yra daugiau netvarkos? Pirmiausiai reikia pabrėžti, kad ją sukelia ribų nebuvimas. Vaikams būtina nustatyti ribas – taip jie išmoksta, kaip vienoje ar kitoje situacijoje arba sistemoje reikia elgtis. Juk visi žinome, kad būna atvejų, kai vaikai, kurie namuose elgiasi tvarkingai, mokykloje tarsi nuo grandinės pasileidžia. Arba pas tam tikrus mokytojus klasėje nebūna jokių problemų, o pas kitus – „bardakas“, nors vaikai yra tie patys. Taip yra todėl, kad jie žino, kur ir ką galima daryti“, – sakė pašnekovė.

Psichologės teigimu, suaugusiesiems būtina suprasti, kad tvarką vaikams nustato būtent jie. Taigi drausmė klasėje priklauso nuo to, kaip mokytojas moka tvarkytis su ribomis. Ne vaikų galvoje įdėti tokie elementai, kad jie nesilaikytų tvarkos, o suaugęs žmogus turi duoti tokį rėmą, kuriame vaikas galėtų saugiai funkcionuoti.

Tačiau bet kokios fizinės bausmės, pašnekovės manymu, yra traktuotinos kaip smurtas, nuo kurio mūsų visuomenė dar vis vaduojasi, todėl būtų netikslinga vėl prie jų grįžti. „Smurtas smurtu netvarkomas, nes bet koks smurtas gimdo dar didesnį smurtą. Jei vaikas iš klasės bus išvesdintas jėga, dar nereiškia, kad vėliau jis nepadės bombos po mokytojo automobiliu“, – pusiau rimtai, pusiau juokais tikino Ž. Arlauskaitė.

Anot psichologės, kalbant apie drausmę, reikėtų kalbėti ne apie paskatinimų ir nuobaudų sistemą, kaip įprasta, o apie tai, kokią tvarką įsivedusi mokykla ar mokytojas.

„Labai svarbu, kad tas taisykles žinotų ne tik mokytojas, bet ir mokiniai. Vaikas turi žinoti, kas jo laukia už vienos ar kitos taisyklės laužymą. Pavyzdžiui, už pavėlavimą reikės daryti tai ir tai. Bėda ta, kad mokytojai vaikų nesupažindina su egzistuojančia tvarka, nepasako, kas bus už jos nesilaikymą, o priešpastato juos prieš faktą. Tuomet tai atrodo kaip bausmė. Vaikai yra aktyvūs, judrūs, drąsus, o kai mokytojas tikisi, kad jie bus ramūs ir nuolankūs, tuomet jam atrodo, kad gavo pakrikusių, išlepintų vaikų klasę, nors iš tiesų taip nėra. Tiesiog mokytojas nenustatė ribų.

Beje, drausmė pas mus neteisingai priešpastatoma draugiškai atmosferai, tačiau reikia pažymėti, kad draugiška atmosfera nėra betvarkė ir lipimas ant galvos. Tai reiškia, kad suaugęs žmogus žino, ko vaikui reikia ir stengiasi tai duoti – taip pat ir ribas. Juk paprastai vėliau mes neprisimename kaip gerų tų mokytojų, kurie visiškai nevaldė situacijos. Mes atsimename tik tuos, kurie mums kažką davė“, – aiškino mokyklose dirbanti psichologė.

Santykius su tėvais reikia normalizuoti, o ne formalizuoti

Anot Ž. Arlauskaitės, svarbi šios sistemos sudedamoji dalis – tėvai, kurie šiandien dėl savo užimtumo ar kitų priežasčių atsiriboję nuo mokymo ir ugdymo proceso mokykloje. Tam tikrais atvejais juos išstumia ir pati mokykla, pasirinkusi politiką „mes viską žinome geriau“.

„Tėvus būtinai reikia įtraukti. Pagaliau būna atvejų, kai šeimos vertybės nesutampa su mokyklos vertybėmis, ir tėvai namo parėjusiam vaikui gali formuoti priešiškas nuostatas. Ši atsiradusi priešprieša, kai nėra bendradarbiavimo, kai į vaiką nežiūrima vienodai, yra problema. Tuo tarpu vaikas gali „prisiplakti“ prie tų, prie kurių jam patogiau“, – svarstė pašnekovė.

Psichologė įsitikinusi, kad tėvus aktyvinti reikia su jais bendraujant, o ne per finansines nuobaudas, kaip daro kai kurios šalys. Šiuo metu už tam tikrus chuliganizmo atvejus, turto suniokojimą yra numatytos bausmės šeimai – kaip vaiko vertybes formuojančiai institucijai.

„Baudos už smulkesnius mokyklos drausmės pažeidimus, pavyzdžiui, vaiko pamokų nelankymą, nebūtų efektyvios. Mokyklos santykius su tėvais reikia normalizuoti, užuot juos dar labiau formalizavus. Kai kuriems tėvams ne problema sumokėti pinigus, o vaikas ir toliau nelankys mokyklos ar terorizuos klasiokus. Griežtesnių tėvų reakcija taip pat gali būti netinkama. Tuo tarpu jei vaikas žino, kad bus nubaustas, bet vis tiek elgiasi savaip, su juo kažkas atsitikę ir jam reikia pagalbos“, – teigė pašnekovė.

Komentarai (8)