Ką turi bendro JAV ir Kinijos mokyklų sistemos? (0)
JAV internetinio laikraščio „The Huffington Post“ publikuotame straipsnyje „Ką turi bendro JAV ir Kinijos mokyklų sistemos“ (angl. What the U.S. and Chinese School Systems Have in Common) ieškoma šių dviejų geriausius skaitymo, matematikos ir gamtos mokslų gebėjimų rodiklius tarptautiniuose penkiolikmečių pasiekimų tyrimuose rodančių šalių mokyklų sistemų tikros ar tariamos sėkmės priežasčių.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
„New Orleans Times-Picayone“ reporterė švietimo klausimais Sarah Carr klausia, ar iš tiesų tai, ką matome iš tyrimų rezultatų atskleidžia tikrąją pasiekimų esmę, nes amerikiečiai, kurie lankosi Kinijos mokyklose greitai supranta, kad daugelis apie švietimą susidarytų nuomonių ir manymų neatlaiko kritikos.
Žinoma, kad Jungtinėse Amerikos Valstijose miestų valstybinių mokyklų pasiekimai gana prasti, tačiau Kinijoje miestų valstybinių mokyklų sistemos didžiuojasi vienais iš geriausių rodiklių šalyje. Amerikiečiai savo šalyje privačias mokyklas vertina kaip žymiai pralenkiančias savo pasiekimais valstybines. Nors daugelis kinų yra įsitikinę, jog jų šalyje pranašesnės yra valstybinės mokyklos. Amerikiečiai valstybinį švietimą vertina, bent jau teoriškai, kaip svarbų išlyginamąjį svertą demokratinėje visuomenėje, o kinai supranta jį kaip priemonę, visiškai nedemokratišku būdu išrūšiuojančią milžinišką gyventojų masę.
Nežiūrint šių matymo skirtumų, tiek Amerikos, tiek ir Kinijos švietimo sistemos turi vieną bendrą jas apibūdinantį bruožą: abi sistemos kenčia nuo didelės nelygybės ir segregacijos. Jungtinėse Amerikos Valstijose neteisingumą daugiausia lemia rasiniai ir klasiniai skirtumai: pastebima tendencija, jog skurdžiai gyvenančių šeimų ir mažumų mokiniai lanko labai segreguotas mokyklas, jų mokyklose dažniausiai trūksta išteklių, jose daugiausia dirba nepatyrę mokytojai.
Kinijos švietimo sistemai taip pat būdingi etniniai ir klasiniai skirtumai. Tačiau čia dar labiau nei JAV geografinė gyvenamoji ir gimimo vieta lemia tai, kur ir kaip teks mokytis. Kaip rašė savo straipsnyje kita, „The Hechinger Report“ atstovaujanti, reporterė Sarah Butrymowicz, pastaraisiais metais milijonai mokyklinio amžiaus vaikų persikėlė su darbo ieškančiais tėvais gyventi į miestus. Ten įsikūrę vaikai neretai neturi galimybės lankyti valstybinių mokyklų, ir pirmiausia geriausių iš jų. Nenustatytas skaičius mokinių atsiduria žemesnio nei normalus lygio, pseudoprivačiose mokyklose, teikiančiose paslaugas migruojantiems gyventojams.
Henan Chang, Loyola‘os universiteto Čikagos švietimo mokyklos profesorius asistentas, tyrinėjęs mokinių migrantų Kunminge problemas, teigia, kad daugelis tokių mokinių „visiškai nebendrauja su vietos gyventojais. Jie gyvena savame rate. Jų žaidimų draugai, jų bendramoksliai – visi jie patys migrantai.“
S. Butrymowicz atkreipia dėmesį į tai, kad tokie skirtumai kelia abejonių dėl vienų iš geriausių Kinijos rodiklių pastarųjų metų skaitymo, matematikos ir gamtos mokslų gebėjimų įvertinimuose, nes daugelis šalies valstybinių mokyklų nepriima jose mokytis mokinių migrantų. Kai 2010 m. Šanchajaus penkiolikmečiai savo gebėjimais aplenkė kitus, stebėtojai kėlė klausimą, ar jų laimėjimai yra iš dalies pasiekti dėl mokinių išskyrimo, segregacinės praktikos. Patys kinai savo valstybines mokyklas palygina su geriausioms privačiomis JAV mokyklomis pagal turimus išteklius ir privilegijas. Atitinkamai, ar kelios elitinės mokyklos galėtų atstovauti visą JAV mokyklų sistemą tarptautiniuose tyrimuose?
Straipsnio autorė 2006 m. kelias savaites praleido Kinijoje, rengdama reportažus apie šalies mokyklas, kuriuose pagrindinis dėmesys buvo skiriamas Pekine gyvenantiems vaikams migrantams. Amerikoje visi klausinėjo reporterės, ar Kinijos mokyklos pralenkia Amerikos mokyklas, o Kinijoje visi teiravosi, ar Amerikos mokyklos pranašesnės už Kinijos mokyklas. Amerikiečiai garbino kinus dėl puikaus pagrindinių dalykų, tokių kaip matematika ir geografija, mokėjimo, o kinai liaupsino amerikiečius už kūrybiškumą ir individualaus talento puoselėjimą.
Tačiau nei Amerikoje, nei Kinijoje niekas neužsiminė apie nuogąstavimus dėl tarptautinio konkurencingumo nelygybės požiūriu.
Abiejų šalių labiausiai privilegijuotų ir palankias sąlygas mokytis turinčių mokinių pasiekimų rodikliai puikūs. Kinijoje jie lanko gerai aprūpintas, modernias valstybines mokyklas, kuriose dirba geriausi šalies mokytojai. Amerikoje tokių mokinių šeimos turi pinigų ir galimybių persikelti į tuos regionus, kuriose savo laimėjimais garsėja valstybinės mokyklos, arba leisti savo vaikus į bet kurią turtingą privačią mokyklą.
Bet kurios iš šių šalių pergalė pasaulinėse pasiekimų varžybose priklausys ne nuo pokyčių, kurie daro poveikį elitui (1 proc. sudarantiems vaikams), o nuo tų šalių vadovų noro ir tikslingos veiklos mažinant galimybių atotrūkį mokyklose. Kalbant apie švietimą, tai yra vienintelis, pastovus, abiem šalims būdingas bruožas.
Visą straipsnį anglų kalba galite skaityti čia.
Žinoma, kad Jungtinėse Amerikos Valstijose miestų valstybinių mokyklų pasiekimai gana prasti, tačiau Kinijoje miestų valstybinių mokyklų sistemos didžiuojasi vienais iš geriausių rodiklių šalyje. Amerikiečiai savo šalyje privačias mokyklas vertina kaip žymiai pralenkiančias savo pasiekimais valstybines. Nors daugelis kinų yra įsitikinę, jog jų šalyje pranašesnės yra valstybinės mokyklos. Amerikiečiai valstybinį švietimą vertina, bent jau teoriškai, kaip svarbų išlyginamąjį svertą demokratinėje visuomenėje, o kinai supranta jį kaip priemonę, visiškai nedemokratišku būdu išrūšiuojančią milžinišką gyventojų masę.
Nežiūrint šių matymo skirtumų, tiek Amerikos, tiek ir Kinijos švietimo sistemos turi vieną bendrą jas apibūdinantį bruožą: abi sistemos kenčia nuo didelės nelygybės ir segregacijos. Jungtinėse Amerikos Valstijose neteisingumą daugiausia lemia rasiniai ir klasiniai skirtumai: pastebima tendencija, jog skurdžiai gyvenančių šeimų ir mažumų mokiniai lanko labai segreguotas mokyklas, jų mokyklose dažniausiai trūksta išteklių, jose daugiausia dirba nepatyrę mokytojai.
Kinijos švietimo sistemai taip pat būdingi etniniai ir klasiniai skirtumai. Tačiau čia dar labiau nei JAV geografinė gyvenamoji ir gimimo vieta lemia tai, kur ir kaip teks mokytis. Kaip rašė savo straipsnyje kita, „The Hechinger Report“ atstovaujanti, reporterė Sarah Butrymowicz, pastaraisiais metais milijonai mokyklinio amžiaus vaikų persikėlė su darbo ieškančiais tėvais gyventi į miestus. Ten įsikūrę vaikai neretai neturi galimybės lankyti valstybinių mokyklų, ir pirmiausia geriausių iš jų. Nenustatytas skaičius mokinių atsiduria žemesnio nei normalus lygio, pseudoprivačiose mokyklose, teikiančiose paslaugas migruojantiems gyventojams.
Henan Chang, Loyola‘os universiteto Čikagos švietimo mokyklos profesorius asistentas, tyrinėjęs mokinių migrantų Kunminge problemas, teigia, kad daugelis tokių mokinių „visiškai nebendrauja su vietos gyventojais. Jie gyvena savame rate. Jų žaidimų draugai, jų bendramoksliai – visi jie patys migrantai.“
S. Butrymowicz atkreipia dėmesį į tai, kad tokie skirtumai kelia abejonių dėl vienų iš geriausių Kinijos rodiklių pastarųjų metų skaitymo, matematikos ir gamtos mokslų gebėjimų įvertinimuose, nes daugelis šalies valstybinių mokyklų nepriima jose mokytis mokinių migrantų. Kai 2010 m. Šanchajaus penkiolikmečiai savo gebėjimais aplenkė kitus, stebėtojai kėlė klausimą, ar jų laimėjimai yra iš dalies pasiekti dėl mokinių išskyrimo, segregacinės praktikos. Patys kinai savo valstybines mokyklas palygina su geriausioms privačiomis JAV mokyklomis pagal turimus išteklius ir privilegijas. Atitinkamai, ar kelios elitinės mokyklos galėtų atstovauti visą JAV mokyklų sistemą tarptautiniuose tyrimuose?
Straipsnio autorė 2006 m. kelias savaites praleido Kinijoje, rengdama reportažus apie šalies mokyklas, kuriuose pagrindinis dėmesys buvo skiriamas Pekine gyvenantiems vaikams migrantams. Amerikoje visi klausinėjo reporterės, ar Kinijos mokyklos pralenkia Amerikos mokyklas, o Kinijoje visi teiravosi, ar Amerikos mokyklos pranašesnės už Kinijos mokyklas. Amerikiečiai garbino kinus dėl puikaus pagrindinių dalykų, tokių kaip matematika ir geografija, mokėjimo, o kinai liaupsino amerikiečius už kūrybiškumą ir individualaus talento puoselėjimą.
Tačiau nei Amerikoje, nei Kinijoje niekas neužsiminė apie nuogąstavimus dėl tarptautinio konkurencingumo nelygybės požiūriu.
Abiejų šalių labiausiai privilegijuotų ir palankias sąlygas mokytis turinčių mokinių pasiekimų rodikliai puikūs. Kinijoje jie lanko gerai aprūpintas, modernias valstybines mokyklas, kuriose dirba geriausi šalies mokytojai. Amerikoje tokių mokinių šeimos turi pinigų ir galimybių persikelti į tuos regionus, kuriose savo laimėjimais garsėja valstybinės mokyklos, arba leisti savo vaikus į bet kurią turtingą privačią mokyklą.
Bet kurios iš šių šalių pergalė pasaulinėse pasiekimų varžybose priklausys ne nuo pokyčių, kurie daro poveikį elitui (1 proc. sudarantiems vaikams), o nuo tų šalių vadovų noro ir tikslingos veiklos mažinant galimybių atotrūkį mokyklose. Kalbant apie švietimą, tai yra vienintelis, pastovus, abiem šalims būdingas bruožas.
Visą straipsnį anglų kalba galite skaityti čia.
(0)
(0)
(0)