Nemokamas studijas ir garantuotą darbą žada technologijų, fiziniai mokslai, tačiau ir šiemet išlieka madingos visai kitos studijų programos – vadyba, teisė, tikras antplūdis į menus, mediciną. Kaip renkantis profesiją madą pakeisti nauda sau ir valstybei?

Kviečiame paskaityti pokalbį su Aukštųjų mokyklų asociacijos bendrajam priėmimui organizuoti (LAMA BPO) prezidentu, Kauno technologijos universiteto studijų prorektoriumi prof. Pranu Žiliuku.

P.Ž.: Pagal pirmuosius 23 tūkst. paraiškų šiemet ryškėja dar labiau hipertrofuota trauka į socialinius mokslus, biomediciną, menus, o technologijų ir fizinių mokslų populiarumas vis krinta, nors darbo rinka prioritetus dėlioja visai kitaip. Pagal pirmą pageidavimą universitetuose technologijų mokslus kol kas pasirinko vos 9,4 proc., o pernai – 12 proc., ankstesniais metais buvo net 18 proc. (kolegijose šiek tiek daugiau – 21 proc.), fizinius mokslus – 5,7 proc., nors pernai buvo keliais procentais daugiau. Tačiau socialinius mokslus pirmu pageidavimu dabar pasirinkę 47 proc. stojančiųjų. Šiemet žada būti didelė konkurencija į menų programas – dabar 12 proc. pasirinko šios srities programas. Labai sustiprėjo biomedicinos mokslų trauka – 17 proc. taikosi tapti medikais.

Valstybė, apmokėdama maždaug pusės stojančiųjų mokslus, daugiausiai studijų krepšelių skiria technologijų ir fiziniams mokslams. Šios, taip pat žemės ūkio studijos šiemet populiarintos net valstybės biudžeto pinigais. Kodėl tai duoda atvirkštinį rezultatą?

P.Ž.: Propagavimas vyksta, bet vėluoja. Net labai norėdami keisti studijų kryptį abiturientai to daryti nebegali, jei buvo pasirinkę paskutinius dvejus metus mokytis kitų disciplinų. Tačiau kelia susirūpinimą, kad, mūsų požiūriu, dar mažėja besirenkančiųjų fizikos, chemijos, IT valstybinius brandos egzaminus. Susiklostė tradicija rinktis socialinius mokslus, o gal ir mokykloms lengviau jų mokyti. Net ėjimas į kolegijas rodo ne tiek jų patrauklumą, kiek iliuziją, kad ten bus paprasčiau, greičiau, lengviau. Tauta darosi tingoka, bijo rinktis sunkias disciplinas. Jaunuoliai nemąsto apie šansus užsitikrinti darbą baigus studijas, nes tas rytojus jiems kažkodėl atrodo labai toli. Konkurencijos paimti studijų krepšelius techniniuose moksluose užteks, bet juk rūpi, kad valstybės finansuojami studentai būtų kuo geresni.

Tačiau negavus valstybės finansavimo, madingos specialybės studijuojamos mokant už mokslą?

P.Ž.: Švietimo ir mokslo ministerija pagal prognozuojamą specialistų poreikį nustato krepšelių skaičių studijų krypčių sritims, taip reguliuodama viešąjį ir privatų interesą, nes priešingu atveju būtų tenkinamas tik privatusis. O mada rinką iškraipo – madingas profesijas mokamose vietose studijuoja tris ir penkis kartus daugiau studentų nei valstybės finansuojamose. Blogai, kad socialinių mokslų studijų kaina, mano skaičiavimu, dempinguojama.

Į socialinius mokslus nebijoma stoti žinant, kad mokėti reikės nedaug. Ir taip į rinką išleidžiamas hipertrofuotas perteklius šios srities specialistų būtent ne dėl valstybinio planavimo, o dėl universitetų prisiimamų mokamų studentų, kurių skaičiui valstybė neturi įtakos. Viešasis ir privatus interesas būtų derinamas geriau, jei nebūtų tokio didelio studijų kainų kontrasto – net keturi kartai.

Gal stinga informacijos apie vienos ar kitos srities specialistų perspektyvas darbo rinkoje? Ar Jums teko matyti pavasarį Švietimo ir mokslo bei Ūkio ministerijų žadėtus parengti kvalifikacijų žemėlapio, kuris turėtų prognozuoti profesijų poreikį, metmenis?

P.Ž.: Žinau, kad jis rengiamas, bet kol kas nieko neteko matyti. O aukštosioms mokykloms gal reikėtų ir šiokios tokios prievartos rinkti bei skelbti informaciją apie savo absolventus, tačiau ši statistika turi neiškreipti tikrojo vaizdo. Štai po pirmosios studijų pakopos labai daug kas studijuos toliau, bet užsiregistruoja darbo biržose. Arba, atvirkščiai, jau dirbantieji ateina studijuoti į mokamas vietas ir pagerina statistiką, nors tai nėra naujos karjeros pradžia ir aukštosios mokyklos suteikiamos kvalifikacijos nuopelnas. Užsienyje aukštosios mokyklos palaiko glaudesnius ryšius su absolventais, jie noriau teikia informaciją apie save. Pavyzdžiui, JAV skelbia, kokių sričių specialistai gauna didžiausius atlyginimus, kokie jie prognozuojami maždaug po penkerių metų.

O kaip vertinate nuo kitų metų planuojamą įvesti naują formą: kai valstybė ir darbdaviai garantuotų dalies studentų visų studijų apmokėjimą, bet už tai tektų nustatytą laiką atidirbti?

P.Ž.: Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje ar JAV sugebama “pririšti” absolventus juos atleidžiant nuo vadinamojo registracijos mokesčio: jei jie išvažiuoja iš šalies, turi jį grąžinti, jei dirbs savo šalyje – mokestis nurašomas. Nebūtinai tiesmuka forma, bet jei jau valstybė į tave investavo, ko nors jai iš tavęs tikėtis nėra blogas dalykas.

Pernai apie 60 kolegijų ir universitetų mokymo programų (daugiausia Klaipėdos ir Šiaulių universitetų) nesurinko studentų. Konkurencija turėtų mažinti programų skaičių, tačiau kodėl vyksta atvirkštiniai procesai?

P.Ž.: Šiemet programų siūloma apie 800: apie 450 universitetuose, 350 – kolegijose. Pernai jų buvo per 700. Manau, šiemet studentų nesurinks daugiau nei 60 programų, nes aukštosios mokyklos ne tik vėl siūlo beveik visas pernai nesurinkusias studentų, bet, pamatę, kad kai kurios programos nepopuliarios, pridėjo ir naujų. Antra vertus, gerai, kad yra pasiūla, – o kaip kitaip pasitikrinti, ar tokių programų reikia.

Į Kauno kolegiją pernai įstota vos su 1,5 balo. Kad išvengtų studijų diskreditacijos Vilniaus ir Vytauto Didžiojo universitetai pernai buvo nusistatę žemiausią pereinamąjį balą. Ar tai sektinas pavyzdys?

P.Ž.: Tai truputėlį bravūriškas žaidimas norint pasirodyti. Į valstybės finansuojamas vietas maksimalus balas buvo 20,8, o žemiausias – 14. Tai ką reiškia, jei nusistatomas pereinamasis balas – ne mažiau kaip pusė maksimalaus? Pereinamasis balas būtų prasmingas kolegijose, taip pat mokantiems už mokslą. Juk jie ateina į bendrus studentų srautus, tad bendras lygis žemėja, dėstytojas turi dėstyti visiems, o diplomai vienodi. Tačiau tam sureguliuoti metų pabaigoje turėtų būti parengtas projektas aprašo, kokius reikalavimus turi atitikti absolventas, kad gautų aukštojo mokslo diplomą.

Ar tikrai prestižą atgauna pedagogikos studijos?

P.Ž: Pernai atrodė, kad į pedagogus pirmu pageidavimu bus antplūdis, bet motyvacinio vertinimo atėjo 2 tūkst. jaunuolių. Šiemet trauka tapti mokytojais, regis, atsigauna iš tikrųjų: jau dabar turime beveik 3 tūkst. pretendentų. Atrodo viltingai, bus iš ko atsirinkti, nes pedagogo profesija buvo praradusi prestižą.

Ar šiemet ištaisytos priėmimo į menų specialybes klaidos, kai talentingi jaunuoliai negavo vadinamųjų grantų dėl prastesnių, pavyzdžiui, gramatikos žinių?

P.Ž.: Šįsyk grantai gabiems jaunuoliams bus skirti tik po visų egzaminų, kad padėtų išvengti tokių atvejų. Tik problema, kad šiemet grantų paskirta dvigubai mažiau nei pernai, o pernai į meno studijas pretendavo apie 3 tūkst, šiemet jau dabar jų 3,8 tūkst.

Dvejus reformos metus dėl krepšelių lubų universitetų studijų programoms geriausi abiturientai galėjo neįstoti į stipresnį universitetą, tačiau tapti analogiškos studijų programos studentais kitame. Ar šiemet to nebebus?

P.Ž.: Pačiose populiariausiose studijų programose, kaip odontologija, medicina, teisė, “lubos” galėjo suveikti. Bet reformos tikslas – ne vienur nepraleisti stipresnių, kitur pririnkti silpnų, o kad konkuruodami geriausieji ateitų studijuoti tų specialybių, kurių reikia valstybei. Pereinamasis laikotarpis baigėsi. Dabar tik universitetai pagal savo galimybes spręs, kiek jiems priimti studentų.

O kodėl nepasiteisino prognozės, kad krepšelių sistema stums jungtis universitetus?

P.Ž.: Aukštojo mokslo institucijoms leista pačioms priimti sprendimus dėl jungimosi, tačiau šis procesas nebuvo ženklus. Svarstomi ir siūlymai to imtis “iš viršaus”: darbo grupė turi pateikti siūlymus dėl aukštųjų mokyklų tinklo. Kita vertus, per daug jų sumažinus nauji dariniai taptų labai sudėtiniai, sunkiai valdomi. Be to, aukštosios mokyklos perėjo ar baigia pereiti prie viešųjų įstaigų statuso, dabar yra jų tarybos, kurios gal nutars, kad reikia koncentruotis į perspektyviausias studijų kryptis.

Jūsų duomenimis, ar normalėja universitetų ir kolegijų studentų proporcijos?

P.Ž.: Trauka didesnė į universitetus, bet į juos nepatekusieji suka į kolegijas. Artėjame prie norimų proporcijų: trečdalis – į profesines mokyklas, trečdalis – į kolegijas, trečdalis – į universitetus. Dar šiek tiek per mažai renkasi profesines mokyklas. Pavyzdžiui, Skandinavijoje, Šveicarijoje kur kas didesnis procentas jaunimo eina į profesines mokyklas.

Tad ką reikia daryti, kad studijų pasirinkimą diktuotų ne mada, o rinka?

P.Ž.: Pražiūrėtas viešasis interesas: gal yra spragų bendrojo lavinimo mokyklose, kad šios neparengia jaunimo studijoms tose srityse, kurių specialistų valstybei reikia daugiausiai. Aukštosios mokyklos turi daugiau bendrauti su bendrojo lavinimo mokyklomis, skelbti informaciją apie savo absolventų tolesnę darbo karjerą. Reikia, kad studijuoti perspektyvių specialybių kviestų darbdaviai, kurie būsimam absolventui mokės algą. Jei jie įrodys, kad vieną ar kitą specialybę studijuoti apsimoka, situacija gali pasikeisti greičiau, nei agituojant aukštosioms mokykloms, nes gali susidaryti įspūdis, kad jos tai daro būdamos suinteresuotos. 

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Veidas.lt

Komentarai (26)