Užsimerkite ir kartokite žodžius „ukrainietis nacionalistas“ ir jums turbūt kils įvaizdis: veikiausiai vyro, labiausiai tikėtina, barzdoto, plika galva ir nusvirusiais ūsais. Veikiausiai jis bus apsirengęs juoda uniforma arba odine striuke ir apsiavęs kerziniais batais.

Priklausomai nuo to, iš kur esate kilęs, dar papildomai galite įsivaizduoti antisemitą ar lenkų valstiečių žudiką. Kaip ir bet kuris kitas stereotipas, šis bus susijęs su tam tikrais istoriniais įvykiais. Prieš dvi kartas buvo ukrainiečių, kurie, atsidūrę tarp dviejų kraugeriškiausių diktatūrų istorijoje, kolaboravo su naciais prieš Sovietų Sąjungą. Buvo tokių, kurie dalyvavo masinėse lenkų žudynėse, ir tokių, kurie dalyvavo masinėse žydų žudynėse.

Tačiau toks negailestingas paveikslas iš akių išleidžia dalį kitų istorinių įvykių. Jis neįtraukia kitų mažiau žinomų Ukrainos nacionalistų, tų, kurie šalyje, esančioje geresnėje geografinėje padėtyje, būtų tapę modernios ukrainiečių valstybės Giuseppėmis Garibaldžiais, Sandorais Petofiais ar Thomais Jeffersonais. Tokiame paveiksle nėra apsišvietusio nacionalisto Mychailo Hruševskio, kuris parašė pirmąsias Ukrainos istorijos knygas ir 1917–1918 metais pirmininkavo trumpai veikusiam nepriklausomam parlamentui prieš tai, kai Ukraina pralaimėjo ir buvo inkorporuota į Sovietų Sąjungą.

Svarbiausia, kad toks įvaizdis neįtraukia to, kas iš tikro XX amžiuje nutiko didžiajai daliai Ukrainos nacionalistų. Jie tapo valymų, dirbtinai sukeltų badmečių ir deportacijų taikiniais. Nuo 1932 iki 1933 metų nuo 3 iki 5 mln. ukrainiečių valstiečių buvo numarinti badu, nes Josifas Stalinas baiminosi nacionalizmo kaimo vietovėse galios. Po to, kai jie buvo išnaikinti, į tuščius kaimus kartais būdavo atsiunčiama rusų iš kitų Sovietų Sąjungos teritorijų, kad būtų užbaigtas kultūrinio genocido procesas. Areštai žmonių, kuriuos valstybė laikė „pernelyg ukrainiečiais“ tęsėsi iki pat devintojo dešimtmečio.

1990 metais, kai Sovietų Sąjunga pradėjo griūti, išvydome ne Ukrainą, kurioje paraduose žygiuoja knyginiai nacionalistai, o šalį, kurioje buvo pilna žmonių, neturinčių apskritai jokios tautinės tapatybės. Tais metais aš kelias savaites praleidau Vakarų Ukrainoje esančiame Lvovo mieste, rašydama apie gimstantį nepriklausomybės judėjimą. Viešbučių trūko, todėl apsistojau dviejų vidutinio amžiaus muzikų – Wladeko ir Irinos – namuose. Tuo metu aš apie juos apskritai nerašiau, tačiau dabar suprantu, kad jų apatija ir cinizmas dėl nepriklausomos Ukrainos buvo tiek pat svarbūs, kiek ir įkaitę debatai, kuriuos Lvovo centrinėje aikštėje rengė vėliavomis mojuojantys nacionalistai.

Wladekas buvo kilęs iš Ukrainos kaimo ir sovietinėje „liaudies“ muzikos grupėje grojo akordeonu. Tačiau jis buvo pusiau lenkas, aš jį suradau per jo pusbrolį Varšuvoje. Wladekas kalbėjo lenkiškai ir turėjo lenkišką vardą. Jo žmona Irina buvo žydė, o jos gimtoji kalba buvo rusų. Abu jie buvo gimę kažkur kitur, kaip ir dauguma sovietinių piliečių Lvove jie gyveno atsitiktinai.

Nė vienas iš jų nė iš tolo nejautė simpatijų sovietiniam komunizmui, o gyvenimas Lvove, kuriame vanduo iš čiaupo tekėdavo tik kelias valandas per dieną, jiems jau buvo įgrisęs.

Tačiau su Ukrainos valstybe jie taip pat nesiejo didelių vilčių. Wladekas man teigė nenorintis jokių „naujų žmonių“ valdžioje, nes jie ten „atvyks alkani“ greitų pinigų ir didelių kyšių. Geriau valdžioje palikti senus politikus, nes jie jau pavogė tai, ko jiems reikia. Kai demonstrantai nuvertė prieš operos rūmus stovėjusią Lenino skulptūrą, kuri, kaip paaiškėjo, stovėjo ant senų žydų kapų, jie tiesiog gūžčiojo pečiais. „Jie tiesiog pastatys kitą statulą kitam „didvyriui“ ant kieno nors kito kapų“, – teigė man Irina.

Jau tada Vakarų žiniasklaidoje ėmė atsirasti rašinių, nuoširdžiai perspėjančių apie nacionalizmo Ukrainoje pavojus. Jau tada ėmė plisti tas galingas vyrų juodomis uniformomis, skanduojančių antisemitinius šūkius, stereotipas. Žvelgiant atgalios, šių straipsnių autoriai baiminosi visiškai ne to, ko reikėjo baimintis. Juk Wladekas, Irina ir dauguma ukrainiečių iš tikrųjų tada ir vėliau stokojo nacionalizmo arba, jei jums labiau patinka, patriotizmo, tautinio lojalumo, pilietiškumo, tautinės ištikimybės, t. y. jausmo, jog Ukraina yra kažkuo speciali ir išskirtinė, kad už ją verta kovoti.

Nors Wladekas ir Irina visą savo gyvenimą praleido Ukrainoje, tačiau nė vienas iš jų nejautė jokio prieraišumo gimstančiai Ukrainos valstybei. Nejautė jie jokios atsakomybės už naująją Ukrainos valdžią ir tikrai nejautė jokių saitų su kitais ukrainiečiais. Šiuo aspektu jie priminė didžiąją dalį posovietinio pasaulio: baltarusiai, kazachai ir net patys rusai dažnai nejautė lojalumo savo „naujai“ šaliai ir jos žmonėms. Kai žlugo Sovietų Sąjunga, šie žmonės staiga tapo piliečiais šalių, kurios neegzistavo ištisus dešimtmečius, o kai kurios neegzistavo apskritai. Priešingai nei lenkai ar estai, jie nejautė jokio pasididžiavimo dėl gauto ar atgauto nacionalinio suvereniteto, tik sumaištį.

Tačiau, nesant plataus masto tautinio lojalumo ir pilietiškumo, buvo sunku priversti demokratiją veikti. Wladekas, kaip pasirodė, buvo teisus: žmonės, kurie atėjo vadovauti nepriklausomai Ukrainai, nesugebėjo sukurti Ukrainos institucijų. Vietoje to jie susikrovė sau turtus. Pirmieji du Ukrainos lyderiai buvo buvę komunistai, kurie įvykdė dar labiau korumpuotą ir chaotišką privatizacijos procesą nei Rusijoje. Lyderiai, kurie atėjo po 2004–2005 metų Oranžinės revoliucijos pasirodė ne ką geresni. Dėl valstybės, kurią jie visiškai apleido, silpnumo jų įpėdinis prezidentas Viktoras Janukovyčius vos per ketverius metus sugebėjo išardyti Ukrainos kariuomenę, milicijos pajėgas, mokesčių tarnybą ir dar daug ką, tuo pačiu metu didindamas savo asmeninę gerovę. Ukrainos oligarchai, kurie daugiausia pasipelnė iš dviejų nepriklausomybės dešimtmečių, nebūtinai jaučia kokį nors lojalumą savo tėvynainiams. Dalis jų dabartiniame konflikte pasirinko „Ukrainos“ ar „Europos“ pusę, tačiau kiti rinkosi būti „Rusijos“ stovykloje. Jų sprendimai apskritai neturi nieko bendro su eilinių ukrainiečių gerove.

Viso to rezultatas dabar gali būti matomas Rytų Ukrainoje. Doneckas, Slovjanskas, Kramatorskas yra pavyzdžiai to, kaip atrodo žemė be nacionalizmo: korumpuota, anarchiška, pilna parsiduoti pasirengusių samdinių. Tie kaukėti vyrai, kurie puldinėjo Ukrainos valstybines institucijas vadovaujami rusų vadų, dažniausiai nėra nacionalistai. Jie yra žmonės, kurie vykdytų kiekvienos politinės jėgos, kuri geriausiai užmokėtų ar daugiausia pažadėtų, nurodymus. Ir nors šie vyrai yra tik smulki mažuma, dauguma jiems nesipriešina. Priešingai, dauguma kovą stebi pasyviai ir yra pasirengę susitaikyti su bet kuria valdžia, kokią tik gaus. Kaip ir mano draugai Lvove, tai yra žmonės, atsitiktinai apsigyvenę ten, kur gyvena, kurių tėvai ar seneliai ten atvyko dėl sovietinio biurokrato įgeidžio, kurie nejaučia prieraišumo jokiai tautai ar valstybei. Taigi negausi nacionalistų, kuriuos mes veikiausiai galime sutarti vadinti patriotais, grupė Ukrainoje yra vienintelė viltis, kad šalis išsikapstys iš apatijos, grobuoniškos korupcijos ir galiausiai padalijimo.

Tai neturi stebinti, nes XIX amžiuje nė vienas nuovokus kovotojas už laisvę nebūtų įsivaizdavęs, kad galima sukurti modernią valstybę, jau nekalbant apie demokratiją, be kokio nors už viso to vykstančio nacionalistinio judėjimo. Tik žmonės, kurie jaučia tam tikrą atsidavimą savo visuomenei, tik tokie žmonės, kurie vertina savo tautos kalbą, literatūrą ir istoriją, tik žmonės, kurie dainuoja tautines dainas ir kartoja tautines legendas, ryšis dirbti dėl savo visuomenės. Tai taip pat galioja ir rusams, kurie dabar, deja, tautinio pasididžiavimo semiasi iš imperinės tradicijos, o ne liberalių XX amžiaus pradžios lyderių ar didžių sovietinės eros disidentų, paklojusių pamatus moderniam žmogaus teisių judėjimui.

Vakaruose mes tai žinome, tačiau pastaruoju metu retai kada pripažįstame. Taip iš dalies yra dėl to, jog puikiai atsimename, kokių tragedijų XX amžiuje sukėlė po fašizmo ar kartais ir komunizmo šydu pasislėpęs etninis nacionalizmas. Ypač europiečiai šiuo metu stengiasi peržengti tautinius skirtumus ir dažniausiai tai yra gerai. Europoje išnyko teritoriniai ginčai, nes atviros sienos paprasčiausiai lėmė tai, kad klausimas, ar Elzasas priklauso prancūzams, ar vokiečiams, yra mažiau svarbus. Tačiau europinė demokratija žlugtų, jei Europos politikai neapeliuotų į patriotizmą, nekreiptų dėmesio į nacionalinius interesus ir nesiimtų spręsti problemų, su kuriomis susiduria jų šalys.

JAV mes nemėgstame žodžio „nacionalizmas“, ir dėl to veidmainiškai jį pakeičiame kitais terminais – „amerikietiškas išskirtinumas“ ar „tikėjimas Amerikos didingumu“. Mes taip pat apie tai kalbame tarsi tai būtų kažkas racionalaus (Mittas Romney parašė knygą, kurioje pristatė „Amerikos didybės įrodymą“) ir nepripažįstame, jog nacionalizmas iš esmės yra emocionalus. Iš tikro nacionalizmo įrodyti negalima, galima jį tik įdiegti, pagal jį ugdyti vaikus, išpažinti jį viešuose renginiuose. Tokiu atveju nacionalizmas gali paskatinti gerinti savo šalį, padėti jai pakilti iki idealo, kuriuo jūs tikite. Be kita ko, prieš 100 metų toks mąstymas paskatino šio leidinio atsiradimą.

Ukrainiečiams reikia daugiau, o ne mažiau tokių paskatų. Jiems reikia tokių momentų kaip paskutinė Naujųjų metų naktis, kai 100 tūkst. ukrainiečių vidurnaktį Maidane giedojo savo šalies himną. Jiems reikia daugiau tokių progų, kai jie gali sušukti „Slava Ukraini, Herojam Slava“ (Šlovė Ukrainai, šlovė didvyriams). Taip, tai buvo prieštaringai vertinamos penktojo dešimtmečio Ukrainos revoliucinės armijos šūkis, tačiau dabar jis pritaikytas naujam kontekstui. Po viso to jiems reikia šias emocijas paversti įstatymais, institucijomis, padoria teismų sistema ir milicijos rengimo akademijomis. Jei jie to nepadarys, jų šalis dar kartą nustos egzistuoti.

Pagal The New Republic parengė Donatas Puslys

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: bernardinai.lt

Autoriai: Anne Applebaum

Komentarai (0)