Dažniausiai diskutuojant pajamų nelygybės tema didžiausias dėmesys telkiamas į skurdžiausiai gyvenančių žmonių problemas arba į platesnio masto augančios nelygybės socioekonominę reikšmę ir kur kas mažiau kalbama apie tai, kad pajamų nelygybė mažiau laimingus daro mus visus, įskaitant ir tuos, kurie gyvena palyginti gerai.

Ištyrus „Gallup World Poll“ atlikto tyrimo ir „World Top Incomes Database“ duomenis paaiškėjo, kad kuo didesnės pajamos sukoncentruotos mažos žmonių grupelės rankose, tuo dažniau žmonės skundžiasi gyvenimo nepasitenkinimu ir neigiamomis kasdienėmis emocinėmis patirtimis, rašoma Harvard Business Review.

Taigi kuo didesnė šalies pajamų dalis sutelkiama 1 proc. gyventojų rankose, tuo žemesnis bendros gyventojų gerovės lygis. Paaiškėjo, kad 1 proc. apmokestinamųjų pajamų, tenkančių 1 proc. turtingiausiųjų, padidėjimas pasitenkinimui gyvenimu kenkia lygiai tiek pat, kiek ir 1,4 proc. išaugęs nedarbo lygis šalyje, rašo hbr.org.

Štai priežastys, dėl kurių atsiranda šis efektas. Kai labai turtingi žmonės kraunasi dar didesnius turtus, jie praplečia pajamų pasiskirstymo ribas. Praktiškai tai reiškia, kad net jei priklausote palyginti neblogai gyvenančiai viduriniajai klasei, kai kurių dalykų (privačių mokyklų ir namų geruose rajonuose) kainos jums tampa neįkandamos.

Be to, šis efektas turi ir psichologinių priežasčių. Kai 1 proc. turtingiausiųjų pajamos didėja, atsiranda jausmas, kad tikimybė pakilti keliais laipteliais aukščiau ir būti turtingesniam tampa vis labiau nepasiekiama. Šis atliktas tyrimas paremtas ankstesniu ne ką mažiau reikšmingu tyrimu, skirtu išsiaiškinti, kiek pinigų reikia, kad jaustumėmės laimingi.

2010 m. Nobelio premijos laureatų psichologo Danielio Kahnemano ir ekonomisto Anguso Deatono atliktas tyrimas parodė, kad kasdienės laimės jausmo pikas pasiekiamas tada, kai per metus šeimos gaunamos pajamos siekia 75 tūkst. JAV dolerių (69 214 eurus), o pajamoms viršijus šią ribą kasdienės laimės jausmas nebesikeičia. Duomenys šiam tyrimui rinkti 2009 m., kai vidutinės šeimos pajamos JAV sudarė 49 777 JAV dolerius (45 937 eurus).

Taip pat tyrimo autoriai atkreipia dėmesį į skirtumą tarp pasitenkinimo gyvenimu (kaip mes iš esmės vertiname savo gyvenimą) ir kasdienių emocijų (kokias emocijas patiriame konkrečią akimirką). Paaiškėjo, kad pasitenkinimo gyvenimu vertinimai susiję su socioekonominiais veiksniais, pavyzdžiui, asmens pajamų dydžiu ir statusu darbe, o emocinės gerovės vertinimai labiau priklauso nuo to, kaip asmuo leidžia laiką, nuo bendravimo ir rūpinimosi kitais.

Tuos pačius skirtumus perkėlus į pajamų nelygybės tyrimą paaiškėjo šis tas įdomaus. Nors pasitenkinimas gyvenimu neigiamai susijęs su padidėjusia pajamų nelygybe, ryšio tarp teigiamos emocinės gerovės ir nelygybes pajamų pasiskirstymo piramidės viršūnėje nenustatyta, o tai rodo, kad teigiamos emocinės patirtys mažai tesusijusios su pajamomis ir statusu.

Vis dėlto tenka pripažinti, kad šalia kasdienių teigiamų patirčių egzistuoja ir neigiamos emocinės patirtys. Atlikus tyrimą dėl pajamų nelygybės paaiškėjo, kad neigiamos emocinės patirtys auga kartu su 1 proc. turtingiausiųjų pajamų didėjimu. Šalyse, kur turtingiausieji savo rankose laiko didžiąją šalies pajamų dalį, žmonės dažniau teigia jaučiantys erzelį, nerimą ir pyktį.

Taigi 1 proc. turtingiausiųjų pajamoms augant neabejotinai nukenčia likusieji, todėl bendras žmonių pasitenkinimas gyvenimu mažėja, o kasdienės neigiamos emocinės patirtys dažnėja. Šių veiksnių įtaka vien darbo aplinkai įspūdinga. Dar vienas atliktas tyrimas rodo, kad nelaimingi darbuotojai yra mažiau produktyvūs.

Be to, tyrimai rodo, kad nelaimingi darbuotojai dažniau linkę imti didelės trukmės nedarbingumo pažymėjimus, taip pat ir keisti darbovietes. Kadangi šie tyrimų rezultatai rinkti valstybiniu lygmeniu, visų pirma jie turėtų būti itin aktualūs ekonomistams ir politikams. Vis dėlto komercinių bendrovių vadovai taip pat turėtų atsižvelgti į šio tyrimo rezultatus, nes neretai šiais laikais kai kurių įmonių vadovų atlyginimai vidutinę įmonės darbuotojų algą viršija net 200 kartų.

Komentarai (48)