Robotai, nelygybė ir besąlygiškos pajamos – kas artimiausiais metais jaudins ekonomistų protus.

Pastaruosius porą trejetą metų publikuojama labai daug svarbių darbų, nagrinėjančių vykstančių technologinių permainų įtaką darbo rinkai. Viskas, kas susiję su IT, robotechnika, ilgainiui lems, kas ir kokiose srityse praras darbą ir kaip tai atsilieps nelygybei. Nelygybės klausimas pastaraisiais metais pasireiškia itin ryškiai. Po pasaulinės finansų krizės, tai – viena iš karštų temų, kurias visi svarsto. Ir iš šių dviejų temų sandūros randasi daug straipsnių, kurių autoriai stengiasi perprasti vienos įtaką kitai.

Iš kur atsiranda nelygybė

Gan akivaizdūs faktai rodo (bent jau išsivysčiusiose šalyse), kad nelygybė itin smarkiai susijusi su išsilavinimu. Atotrūkis didėja tarp išsilavinusių ir neišsilavinusių žmonių. Be to, krūvis, tenkantis aukštos kvalifikacijos darbuotojams, lyginant su, buvusiu, tarkime, prieš penkis dešimtmečius, išaugo. JAV tai ypač ženklu, nors tas pats pasakytina ir apie Europą. Išsilavinusieji uždirba daug daugiau, bet jie ir pluša velnioniškai daug. Veikiausiai, tai – laikinas reiškinys. Dėl vykstančios technologinės transformacijos dabar žmonės, kurių įgūdžiai ir žinios papildo tai, ką gali nuveikti kompiuteris, gauna neproporcingai didelę dėl našumo. Todėl jiems reikia naudotis momentu, kol kiekviena papildoma jų darbo valanda kainuoja nepalyginamai daugiau, nei kitų. Esu tikras, kad ateityje situacija pasikeis ir pajamų atotrūkis sumažės. O kai jis bus ne toks didelis, nereikės taip persistengti – bus galima mėgautis gyvenimu. Tačiau tai bendri samprotavimai. Mokslinių darbų šia tema nežinau.

Daug spekuliuojama apie nelygybės augimo priežastis. Kai ka smano, kad tai susiję su globalizacija, rinkų atsivėrimu ir t.t., kad darbo vietas atima migrantai ir kinai. Alternatytvus paaiškinimas toks pat logiškas: tai ne kinų darbininkai atima, o robotai ir kompiuteriai. Empiriniai rezultatai liudija, kad teisingos abi prielaidos, bet panašu, globalizacijos kaltė daug mažesnė, nei mano žmonės, o technologinės permainos – daug svarbesnės.

Rytojaus rutina

Visi bijo robotų: kuo užsiims žmonės? Amerikos nacionalinio ekonomikos tyrimų biuro Vasaros institute robotizacijos pasekmėms buvo skirta speciali sesija. Ten pasisakė Daron Acemoğlu. Jis labiau žinomas politinės ekonomikos darbais, tačiau ne menkesnis jo indėlis į ekonomiką yra kryptingų technologinių pokyčių teorija, teigianti, kad technologija vystosi ne atsitiktinai. Pavyzdžiui, sugalvojama technologija, leidžianti taupyti kapitalą arba darbą. Ir, žiūrint, koks yra darbo ir kapitalo kainų santykis, investuojama į technologijas, nukreiptas viena ar kita kryptimi. Kryptingų technologinių pokyčių paradigmoje dabar išstumiamas nekvalifikuotas darbas ir judama link kvalifikuoto.

Acemoğlu pažymėjo, kad skirstymas į nekvalifikuotą ir kvalifikuotą ne visai teisingai atspindi klausimo esmę. Išstumiamos rutininės, lengvai atkartojamos operacijos. Kai kurie lyg ir nekvalifikuoti darbai išties visai nerutininiai. Tai yra, oficiantų niekas neišstumia. Analogiška situacija ir paslaugų, pramogų industrijoje. Suprantama, robotų su dirbtiniu intelektu sustabdyti nepavyks – jie atsiras. Tačiau atsakyti, kas dėl to laimės, kas pralaimės, kokie žmonių darbai pasirodys esantys komplementarūs – sunku. Jeigu jūsų kvalifikacija aukšta – jūsų našumas ir uždarbis auga. O jei buvote mašininkė, tai Microsoft su savo tekstų redaktoriumi Word jus tiesipg išstūmė. Jūs iš viso nebeegzistuojate, spausdinimo mašinėlių niekam nebereikia.

Niekas nežino, kaip sparčiai vystosi DI. Kas laikytina rutina? Per pastaruosius porą metų rutininėmis imta vadinti užduotis, kurias tokiomis vadinti anksčiau niekam nė į galvą nešaudavo. Pavyzdžiui, juristų darbą Amerikoje. Tai žmonės, savo išsilavinimui išleidžiantys krūvas pinigų ir daugybę laiko. Pasirodo, tai, ką atlieka dauguma jų, labai paprasta suprogramuoti. Paaiškėjo, kad tai – rutininė operacija.

Naujieji luditai

Pernai vyko Journal of Economic Perspectives simpoziumas. Jame buvo keletas straipsnių šia tema. Ir vienas garsus ekonomikos istorikas Joelas Mokyras iš Čikagos lygino tai su XIX amžiaus įvykiais: luditais ir taip toliau. To meto mąstytojai rašė maždaug taip: „Dabar staklės mus visiškai išstums. Mes niekam nebereikalingi! Nežinia, kuo užsiims žmonės“. Dabar rašo lygiai taip pat. Ir veikiausiai įvyks tas pats, kas ir XIX amžiuje. Dalis darbų tada tiesiog išnyko, bet atsirado daugybė naujų, apie kuriuos niekas nė nepagalvojo. Kol neatsirado, numatyti, kokie tai bus darbai, labai nelengva. Visiškai pritariu Mokyrui. Visos kalbos, kad žmonės bus niekam nebereikalingi ir kils gigantiška bedarbystė, – netiesa. Tiesiog vystysis visiškai kitos pramonės šakos.

Skaudžiausias – transformacijos procesas. Kaip tada su luditais, taip ir dabar. Ilgojoje perspektyvoje viskas bus nuostabu. Visi bus efektyvūs ir ras savo vietą. Štai tik iki to laiko išgyventi sunku. Vykstant transformacijai, žmonės iš tiesų neteks darbo, ir nebus aišku, ką su jais daryti. Tada Europoje kaip atsakas atsirado welfare state – socialinė valstybė, žmonių draudimo nuo rizikų sistema. Dabar sistema yra, tačiau ji pritaikyta kitokioms rizikoms, tad turi keistis. Tai – transformacijos klausimas. Tačiau atsakyti, kokį išsilavinimą turėtų gauti jūsų vaikas, itin nepaprasta. Lengva pasakyti: „Nerutininės operacijos“. Tačiau kokios? Kas bus po 20 metų, blogai įsivaizduojame.

Politinis akligatvis

Yra visai šviežas Elhanano Helpmano iš Harvardo (daug kas mano, kad Nobelio premiją vertėjo skirti ir jam, o ne tik Paului Krugmanui) straipsnis apie globalizacijos įtaką užmokesčiui. Įtaka gali būti laba įvairi, tačiau ji išmatuojama, ji egzistuoja. Iš tiesų, kai kas dėl globalizacijos netenka darbo, nors poveikis darbo užmokesčiui gan menkas. Kaip bebūtų, jis gali paaiškinti tik nedidelę nelygybės augimo dalį.

Tai, kad pagrindinė jėga keičianti darbo rinką, yra technologiniai pokyčiai, o ne globalizacija, – diametraliai priešinga tam, ką kalba politikai. Politikai elgiasi taip, kaip jiems naudinga. Labai patogu dėl visko kaltinti kinus. Ką daro Donaldas Trumpas? Šneka, kad grąžinsime prekybos barjerus, grąžinsime visas darbo vietas Amerikai. O ką daryti su technologiniu progresu? Kompiuterius sunaikinti? Ne. JAV ir Europoje vykstanti politinė krizė gali su tuo sietis – nėra politinių atsakymų efektams, pasireiškiantiems darbo rinkoje.

Pirmas dalykas, bent kažkaip bandantis spręsti būsimo žmonių užimtumo problemą, – visuotinės bazinės pajamos, tai yra, visiems piliečiams išduodama tam tikra pinigų suma, nepaisant jų padėties. Akivaizdžiai reikia sugalvoti naują socialinio draudimo sistemą. Ankstesnioji sistema suderinta tokiam veikimui, kai yra pramonė, ir kai kurios jos įmonės užsidaro, kai kurios atsidaro. O dabar taip: buvo pramonės šaka – ir neliko jos. Bazinės pajamos būtent su tuo ir susijusios. Nežinome ką ir nuo ko reikia apdrausti, – taigi, drauskime visus!

Dar vienas vienas klausimas – tokia, kokia dabar yra, paskirstymo sistema itin neefektyvi. Iš 90% žmonių paimame pinigus per mokesčius, o paskui atiduodame atgal. Tai yra, mes iš pradžių paėmėme pinigus, po to grąžinome, dar pakeliui dalį išbarstydami. Būtent apie šią problemą viskas ko gero ir sukasi – kaip įvesti bazinių pajamų sistemą, tačiau be tokių baisingų iškraipymų.

Apie besąlygines pajamas yra daug parašyta: mes duodame jums pinigų nė už ką ir tiesiogiai jūsų niekaip neįpareigojame. Tuose darbuose, kuriuos nagrinėjau, autoriai šiek tiek sukčiauja. Ten perlaidos ne besąlygiškos, tiesiog perlaida nestebima. Žmonėms neduodami pinigai daryti ką nori. Jiems duodami pinigai ir sakoma: „Reikia, kad juos padėtum į verslą. Mes netikrinsime. Tačiau pinigus duodame tam“. Ir paskui žmonės iš tiesų juos tam ir naudoja.

Man atrodo, kad būtent technologinės permainos susijusios su bazinių pajamų idėja. O dauguma žmonių, kurie šias bazines pajamas „parduoda“, grindžia tai kitaip. Ir veikiausiai tai vystysis kaip politinė platforma. O gal dar ką sugalvos. Kol kas daugelio Amerikos ir Europos politinių partijų problema ta, kad jos nesuformulavo iš viso nieko naujo.

G. Nejaskin
Republic apžvalgininkas
republic.ru

Komentarai (14)