Ko vertas šiuolaikinis protas: „arba pati gamta tai sutvarkys, arba gyvenimas taip trinktelės į pakaušį, kad žmonės atsipeikės“ ()
Šio meto žmonės patys baisiausi – jie enciklopediškai pakaustyti, bet neturi dvasios, iš žinojimo nieko nekuria, nėra proto ir širdies harmonijos. Taip sako režisierius Jonas Vaitkus. Anot jo, po truputį atsiras tokių, kurie atsigręš į save: „Arba pati gamta tai sutvarkys, arba gyvenimas taip trinktelės į pakaušį, kad žmonės atsipeikės – pamatys, kad esame žmonių, o ne gyvulių planeta.“
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
– Į Nacionalinį Kauno dramos teatrą grįžote po dešimtmečio. Kodėl?
– Taip jau atsitiko, reiškia, kažkokie ryšiai išlieka. Buvau tai pažadėjęs, kai švęstas teatro jubiliejus, kviesti visi režisieriai. Aš vis nesugebėdavau rasti laiko, bet turėjau tą įsipareigojimą. Dabar tam pats laikas, tad grįžau.
– Koks jausmas dabar dirbti Kaune?
– Jausmas, žinoma, prieštaringas, viskas jau yra kitaip. Bet jei teatras sugeba išlaikyti tą teatro bacilą, jis išlaiko ir gyvastį. Žmonės jau kitokie, kitokia pasaulėjauta, pasaulėžiūra. Nors, kiek man teko susidurti ir su jaunesniais, ir su vyresniais, bėdos ir skauduliai – tie patys. Gal tik yra daugiau abejingumo. Lyg ir skauda, bet niekas neišsako rimtos priežasties, kodėl.
Nesigilinama, nenorima gilintis arba manoma, kad gilintis į tokius dalykus – bergždžias reikalas. Niekas tuo netiki, tik pačiu savimi. Jaučiu lyg abejingumą, nusivylimą, lyg netikėjimą arba rimtos perspektyvos neturėjimą.
– Sakote, kad žmonės kitokie. O ar jūs toks pat?
– Aš taip pat kitoks. Bet aš neatšalau savo požiūriu į teatrą ar jo prasmę, jo reikalingumą. Gal kuo nors kitu ir negaliu užsiimti. Jaučiu, kad dar yra dėmesys ir kažkoks poreikis, yra žiūrovų, žmonių, kuriems įdomu, ką darau teatre. Tad tuo ir gyvenu.
Be to, visad dirbu su jaunimu, daug bendradarbiauju su studentais, jaunaisiais aktoriais. Tad turiu ryšį ir su jaunais žmonėmis, ir su vyresniais už save. Nėra kada ilsėtis, nurimti. Ir neturiu tokio jausmo, kad man neįdomu, nebetikiu ir pan.
– Pagal Thomo Manno kūrinį „Fjorenca“ pastatėte spektaklį Kauno dramos teatre. Iki šiol jis statytas Lietuvoje nebuvo, kodėl?
– Priežasčių nežinau. Nors rengiami festivaliai ir pan., rimto susidomėjimo nėra, užsiimama paviršutiniška veikla. Gal todėl ir neatkreiptas dėmesys.
– Pati pjesė – apie liberalizmo krizę, apie kurią daug kalba Europos mąstytojai, visuomenė. Kaip, jūsų manymu, Europa priėjo iki tokios krizės?
– Priėjo, nes nėra supratimo apie žmogų. Apie tai, kad žmogus ne daržovė, ne išnaudojimo, pavergimo objektas. Žmogų nuo pat pradžių pradeda bombarduoti įvairiais dalykais, kurie sunaikina pradinę – gamtos ar Dievo duotą – sielą. Ji tuoj pat gali užgesti, jei tik patenka į tam tikrą terpę, o tokia terpė labai akivaizdi. Ji labai nepalanki žmogaus vystymuisi – tai buvimas motinos įsčiose, gimimas ir kokie 3–5 pirmieji metai.
Kai kurie sako, kad penkerių metų vaikas gali apsispręsti, kokią lytį jam pasirinkti, arba, kad vaiką gali auklėti du tos pačios lyties žmonės. Tai tokia pat nesąmonė, kaip sakyti, kad jei vaikas bus patalpintas į šuns būdą, jis nieko neperims. Tačiau jis ims loti ir vaikščioti keturpėsčias. Kokioje šeimoje vaikas gyvena, atsispindi ir jo mentalitete.
Dabar ta laisvė, laisvamanybė pakenkė ir išardė sąmoningumą. Tas sąmoningumas slypi naudojimo šventėje – naudojama viskas, kas įmanoma. Vieni griūva į alkoholį, kiti į seksą, dar kiti – į narkotikus ir t. t. Vyksta tarsi pakrikusios sąmonės žmonių, neturinčių stuburo, gimdymas. Jie nesusiformuoja, nespėja suformuoti savo vertybių sistemos.
Nėra žmonių, kurie saugotų, nėra globėjų ir tėvų, kokie turėtų būti. Ir jie neatsiras iš nieko. Juk iš kur tuomet žmogus, kuris buvo toks tylus ir geras, o staiga įvyksta kažkas, ko niekaip negalėjai nuspėti. Vadinasi, jau kažkas užnuodyta, yra tas pakrikimas. Tik mes jo nepastebime, juk dabar žmogus su žmogumi sunkiai susikalba – akytės bėgioja, gyvenimas tapo demonstratyvus ir narciziškas.
Norisi pasidaryti matomam, bet ne todėl, kad išsikovojamas kažkoks dalykas – pateikiamas savęs paties matymas. Viskas labai greitai ateina, toks greitas blykstelėjimas, pasirodymas užgožia viską, bet yra visiškai bereikšmis. Tokios būna dienos, mėnesio žvaigždutės. Parašo vieną eilėraštuką ir jau literatas, kelerius metus pateplioja ir jau neva kažkas.
Nėra atrankos, nėra savikritikos, savęs matymo iš šalies. Nėra žinojimo, kas jau padaryta, kokie pasiekimai visose srityse. Jei dirbama kažkokia kryptimi, neatsigręžiama pažiūrėti – gal jau kažkas tai darė, rašė, gal jau įvykę. Nereikia savęs kelti, nes tai juokinga. Nėra nei kuklumo prieš save, nei prieš kolegą, prieš žinantį, prieš Dievą ar gamtą. Tik aš su savo poreikiais.
– Ar manote, kad liberali krizė naikina tikrąsias žmogiškąsias vertybes? Ar dar aišku, kokios tos vertybės?
– Šiuo metu žmogus yra nežinantis, nejautrus arba kitaip – enciklopediškai pakaustytas. Jis neturi dvasios, yra bergždžias, iš žinojimo nieko nekuria. Toks žinojimas net pavojingas – destruktyvus, nes visiškai racionalus, eina ne iš širdies. Nėra proto ir širdies harmonijos. Tokie žmonės patys baisiausi, jie cinikai, skeptikai, labai racionalūs, be jausminių vibracijų, kurios reikalingos kiekvienam.
– Kur ieškote tų jausminių vibracijų?
– Jų yra visur. Žiūrėkite, tupi du paukštukai ir juose yra jausmų. Vasarą kalasi nauja gyvybė, dūzgia bitės – vien gamtoje yra tiek jautrumo. Kartu žiaurumo, bet ir jautrumo pakankamai. Daug vienetinių pavyzdžių, kurie neprognozuojami, nematomi, bet jų aplinkui daug. Tačiau tokių nepamatysi medijose, apie juos nekalbama. Matome tik siaubingas išvaržas, todėl atrodo, kad gyvename duobėje, taip ir nugyvensime – be pasižiūrėjimo vienas į kitą kaip į žmones. Toks pojūtis, bet tai nereiškia, kad reikia nuleisti rankas, pasiduoti tam beprotiškam klyksmui.
Turbūt po truputį atsiras ir tokių, kurie pavargs ir nustos bėgti, atsigręš į save. Arba pati gamta tai sutvarkys, arba gyvenimas taip trinktelės į pakaušį, kad žmonės atsipeikės, pamatys, kad esame žmonių, o ne gyvulių planeta.
– Sakote, kad žmonės – ne gyvuliai, ne daržovės, o paslaptis. Kokia ta paslaptis?
– Pažiūrėkite į knygų lentynas, fotografiją, tapybą, kiną ir pan. Tai – noras įminti tą paslaptį. Ir tos paslapties akivaizdoje vyksta baisus šokis. Juk žmogus ne šiaip sau kažką daro. Ir tada supranti, kad tai kiekvieno žmogaus baimės dokumentas. Ir yra arba bėgimas nuo baimės, arba jos priėmimas labai skaidriai ir sąmoningai – kas tu esi, į ką tu eini.
Ta paslaptis, man atrodo, yra pats įdomiausias reiškinys. Ją sutikti reikia ne kriokiant iš baimės ir šokinėjant kaip gorilai, bet pažvelgus, kas čia tokio toje paslaptyje, kodėl aš taip bijau ir jaučiu, kad man dreba širdis. Gyvenimas duoda ženklus, kurie priverčia kitaip žvilgtelėti į save patį ir savo kūną, savo mintis ir aistras. Manau, kad kiekvienas žmogus turi individualią paskirtį, tik bijo arba nemoka ieškoti.
– Metų sandūroje dažnai žadame sau, kad labiau atsigręšime į save.
– Man atrodo, kad tai iliuzija. Per Kalėdas ar Naujuosius išgeri šampano, šūkteli, paleidi tas raketas ir lyg viskas – atšvęsta. O kas toliau? Vėl naujų ženklų laukimas? Nemanau. Šventė yra gerai, bet tik tada, kai iš tikrųjų susitinki su žmogumi. Ne krioki, ne laidai raketas, o gali pasikalbėti. Tai ne šios dirbtinės, valstybinės šventės, kurios įstumia, sukuria bandos jausmą ir daro viską, kad ta banda turėtų žaidimų, gėrimų, nesąmonių.
