Dar gegužę gėlių vainiką šalia monumento žuvusiems už Lietuvos laisvę padėjęs Rusijos ambasadorius Lietuvoje Aleksandras Udalcovas tokiu savo veiksmu privertė kilstelėti antakius: nejau Lietuvos okupaciją neigusi Maskva persigalvojo ir pripažįsta šį faktą su visomis pasekmėmis? Naujausias A. Udalcovo interviu šias viltis išsklaidė.

Prieštaringai vertinamo dienraščio „Litovskij Kurjer“ įsteigėjo Valerijaus Tretjakovo interviu su Rusijos ambasadoriumi Lietuvoje A. Udalcovas guodėsi, kad per pastaruosius kelerius metus Vilniaus ir Maskvos santykiai esą nepagerėjo, o tik priešingai – blogėjo.

„Deja, jokių pozityvių žingsnių dvišaliuose santykiuose nematyti jau pastaruosius kelerius metus. Viltys, kad išrinkus naująjį Seimą ir paskyrus naująją vyriausybę santykių nebekaustys sąstingis, deja, taip pat nepasiteisino. Greičiau priešingai – apgailestaudami Lietuvos politinėje arenoje netgi fiksuojame antirusiškos atmosferos kaitimą“, – guodėsi ambasadorius.

Jo teigimu, Vilnius dėjo pastangas, siekdamas nutraukti visus kontaktus tarp valstybių, o dvišalis bendradarbiavimas atsidūrė aklavietėje. A. Udalcovas taip pat pažymėjo, kad Rusijos užsienio reikalų ministerija Lietuvos valdžios pareigūnų pasirinktą kursą pavadino priešišku.

Kaip „priešiškos Lietuvos“ pavyzdžius pateikęs kelias Rusijos opozicionierių konferencijas Lietuvoje, pradėtą statyti tvorą pasienyje su Kaliningrado sritimi bei Lietuvos žvalgybos tarnybų ataskaitą apie Rusijos šnipų veiklą, A. Udalcovas aiškino, kad „antirusiškumo varžybose ES Lietuva sėkmingai kautųsi dėl prizinės vietos“.

A. Udalcovo teigimu, Lietuvai neturėtų kelti grėsmės nei pasienyje rengiamos milžiniškos karinės pratybos „Zapad“, nei dujotekis „Nord Stream“, nei už Rusijos pinigus statoma Astravo AE Baltarusijoje.

Tačiau paklaustas, kokios, jo nuomone yra Lietuvos, Latvijos ir Estijos keliamų okupacijos žalos atlyginimo klausimų perspektyvos A. Udalcovas iš pradžių pažymėjo, kad tai esą yra Baltijos šalių vidaus politikos reikalas. Tačiau tuomet ambasadorius kaip mat patikino, kad niekas iš oficialiųjų Rusijos atstovų „šio netikslingo ir neperspektyvaus sumanymo nė nesvarstys“.

Nustebino keistas elgesys kapinėse

Toks A. Udalcovo pareiškimas turėtų išsklaidyti abejonės dėl gegužės 8-ąją kilusių abejonių, kurias sukėlė pats ambasadorius. Antakalnio kapines jis iš pradžių padėjo gėlių vainiką ant memorialo sovietų kariams, o tada patraukė prie kito paminklo – už kelių šimtų metrų esančio monumento žuvusiems už Lietuvos laisvę.

„Mus tai nustebino, mes to nesitikėjome, regis, tai pirmas toks atvejis“, – tuomet sakė ceremonijoje dalyvavęs Lietuvos premjero patarėjas Arnoldas Pikžirnis.

„Buvau maloniai nustebinta, kad jie dalyvavo ir visose vietose padėjo vainikų ar gėlių. Tai tam tikra simbolika, kai pagerbia aukas. Ir jie tai padarė savo iniciatyva. Mes išplatinome informaciją užsienio valstybių ambasadoms, kad Lietuva organizuoja Antrojo pasaulinio karo aukų pagerbimo ceremoniją, leidome laisvai pasirinkti, ir jie pasirinko“, – sakė Krašto apsaugos ministerijos protokolo skyriaus vedėja Salvina Taukinaitienė.

Skulptoriaus Kazio Venclovos sukurtas ir 2015 metais atidengtas paminklas skirtas visų Lietuvos karių, kurie žuvo partizaninio karo metais, tremtyse, kalėjimuose ir kurių palaidojimo vieta nėra žinoma, atminimui. Užrašas ant jo skelbia: „Žuvusiems už Tėvynę. Jų kapai žinomi Dievui.“ Karių kapams skirtame sklype suprojektuotos ir kapavietės, kur galės būti laidojami kariai, žuvę eidami tarnybą, taip pat generolai, kariuomenės vadai, krašto apsaugos ministrai.

A. Udalcovas ne tik padėjo vainiką, bet ir pagarbiai nusilenkė prieš paminklą, kuris pirmiausia skirtas prieš Sovietų Sąjungą kovojusiems Lietuvos partizanams. Oficialioji Maskva antisovietinį pasipriešinimą iki šiol laiko neteisėtų ginkluotų grupuočių veikla prieš sovietų valdžią, o Lietuvos partizanus vadina nacionalistinėmis grupuotėmis arba tiesiog banditais.

Tiesa, kartėlį galėjo palikti faktas, kad padėtos raudonų gvazdikų puokštės buvo perrištos šv. Georgijaus juostelėmis. Šios dryžuotos oranžinės ir juodos spalvų juostelės Rusijoje pradėtos masiškai naudoti nuo 2005 metų. Tokia šv. Georgijaus motyvais išmarginta simbolika Lietuvoje nėra uždrausta, tačiau ji daug kur nepageidaujama ir siejama būtent su Rusijos agresija Ukrainoje.

Į DELFI užklausą, ką reiškia toks A. Udalcovo elgesys ir ar Rusija pripažįsta Lietuvos laisvės kovotojų pasipriešinimą Sovietų sąjungai 1944 – 1953 metais, kaip dvišalio karo faktą sureagavusi ambasada galiausiai atsiuntė savo paaiškinimą.

„Ant to paminklo parašyta „Žuvusiems už Tėvynę. Jų kapai žinomi Dievui.“ Mes vertiname taip, kad Lietuvos kariuomenė prieš SSRS nekariavo, o priešingai – Didžiojo Tėvynės karo metais prieš vokiečių grobikus frontuose kovėsi daugiau, nei 150 tūkst. lietuvių, iš kurių 108 tūkst. papildė Raudonosios armijos gretas 1944 metais.

Tad padėję gėlių ant šio monumento ambasados darbuotojai prisiminė šiuos žmones“, – teigiama Rusijos ambasados spaudos tarnybos atsakyme. Tiesa, pamiršta paminėti, jog lietuviai į Raudonąją armiją 1944 metais buvo mobilizuojami prievarta, o dalis žmonių bėgo į mišką ir jungėsi prie antisovietinio partizaninio judėjimo dalinių.

Tačiau V. Tretjakovo interviu A. Udalcovas neužsiminė nei apie šiuos pokario epizodus, nei apie 1940 metais įvykdytą Lietuvos okupaciją, kurios nepripažino tarptautinė bendruomenė. Vietoje to Rusijos ambasadorius nusprendė pakalbėti apie SSRS indėlį Lietuvoje, kuris esą buvo tik teigiamas.

Lietuva turėtų būti dėkinga, bet yra skolinga?

A. Udalcovo teigimu, „prisijungdama“ prie SSRS Lietuva tebuvo agrarinė valstybė, kuri pagal pramonės produkciją tris kartus atsiliko nuo kitų Sovietų sąjungos respublikų ir visoje Europoje užėmė vieną paskutiniųjų vietų pagal pragyvenimo lygį.

„Būdama SSRS Lietuva gavo galimybę plėsti savo žemės ūkį, o tai padėjo padidinti nacionalines pajamas. 1940 -1990 metais Lietuvos ekonomikos vystymui buvo skirti 65 mlrd. dolerių. Buvo sukurta chemijos, naftos pramonės šakos, pastatytos stambios gamyklos“, – nesyk girdėtus sovietmečio naudos mitus vardijo ambasadorius. Jo teigimu, lietuvių reikalavimas atlyginti okupacijos metų žalą yra „neteisingas ir netgi absurdiškas“.

„Netgi atvirkščiai – Rusija, kaip didžiausia buvusios Sovietų sąjungos šalis, įnešusi reikšmingiausią indėlį į Lietuvos biudžetą yra teisi kelti klausimą Lietuvai dėl kompensacijos“, – rėžė A. Udalcovas, kurio teigimu, susumavus visą Rusijos įnašą Lietuva Rusijai esą gali būti skolinga 72 mlrd. dolerių.

Išties, Lietuva dar 2000-ųjų pavasarį priėmė įstatymą, įpareigojantį prašyti Rusijos atlyginti 1940–1990 metais trukusios SSRS okupacijos padarytą žalą, kuri įvertinta maždaug 23 mlrd. eurų.

Už tai, kad būtų reikalaujama kompensacijos už okupacijos metu padarytą žalą, 1992 metais vykusiame referendume pasisakė 90 proc. Lietuvos piliečių. Tačiau Rusija į derybas niekada nesileido ir nei skolos, nei Lietuvos okupacijos nepripažino.

Rėmėsi išgalvotais kliedesiais

Įdomu tai, kad Rusijos ambasadoriaus paminėti skaičiai sutampa su suma, kuri neseniai buvo įvardyta viename, regis, niekuo neišsiskiriančiame Rusijos portale „New Inform.com“. Straipsnis „Sąskaita už okupaciją: Rusija gali kaip mat sugriauti Lietuvos ekonomiką“ kaip mat buvo išplatintas per kitus Rusijos portalus.

Beje, originalus, dalijantis socialiniuose tinkluose vis dar matomas straipsnio pavadinimas buvo dar aštresnis: „Atsakomieji Maskvos veiksmai Vilniui grasina visišku žlugimu: Lietuvoje to neištvers“.

Straipsniu esą reaguojama į dar 2000-ųjų pavasarį Lietuvos Seimo priimtą įstatymą, įpareigojantį Vyriausybę derėtis su Maskva dėl 1940–1990 metais trukusios SSRS okupacijos padarytos žalos atlyginimo. 1995 metais sudaryta komisija ją įvertino tuometiniais 80 mlrd. litų (23 mlrd.eurų).

„New Inform.com“ straipsnyje dėstomi tie patys naratyvai, kad Rusija nesutinka su Lietuvos vertinimais, be to, atsiranda ir konkretūs kaltinimai Vilniui. „Baltijos šalių politikų demagogija apie mistinę „sovietinės okupacijos žalą“ jau tapo įprasta. Tačiau, remiantis Rusijos Valstybės Dūmos užsakymu parengtu dokumentu, tampa akivaizdu, kas būtent ir kiek skolingas“, – rašo „New Inform.com“.

Straipsnyje tvirtinama, kad iki įstojimo į Sovietų Sąjungą Lietuva buvo maža agrarinė valstybė – 74 proc. gyventojų gyveno provincijoje ir tik 7 proc. dirbo pramonės įmonėse, kurios esą gamino paprastą įrangą ir ribotam vartojimui skirtą produkciją.

Komentarai (37)