Ar Europos Sąjungai gresia Polexitas? Kuo paremtas Lenkijos Konstitucinio teismo sprendimas dėl nacionalinių įstatymų viršenybės prieš visos sąjungos teisę (32)
Lenkijos Konstitucinis teismas paskelbė sprendimą apie Lenkijos konstitucijos viršenybę prieš ES teisės aktus. Žurnalistas, Europos Parlamento deputatas Bernard Guetta aiškina, kuo tai pavojinga
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Tai nerimą keliantis, netgi labai neraminantis, pasipiktinimą keliantis sprendimas. Jo tiesiog šiaip praleisti jokiu būdu negalima.
Lenkijos valdžia, paklusnaus jai KT lūpomis paskelbusi respublikos konstitucijos viršenybę prieš ES teisę, pažeidžia sutartis, kurias jų šalis savanoriškai pasirašė, tuo pačiu griaudama visų 27 šalių narių bendrų institucijų stabilumą.
Šis sprendimas nepriimtinas, ir Europos Komisija privalo pasitelkdama turimas finansines sankcijas, priminti, kad ES — ne prekystalis, nuo kurio galima pasiimti, kas patinka (subsidijas), o kažką (pagarbą teisinei valstybei) palikti, kaip nereikalingą.
Eurokomisija sulauks besąlygiško Europarlamento palaikymo, tačiau ar tokia pozicija Lenkijos klausimu netaps „Polexitu“, kuris, savo ruožtu, taptų kitų šalių pasitraukimo iš ES pranašu?
Atsakymas — ne ir ne, nes 80% lenkų brangina europietišką vienybę ir neketina jos atsisakyti. Esame labai toli nuo situacijos Didžiojoje Britanijoje, kur Europos klausimas suskaldė ir taip nevieningą karalystę. Varšuvoje nieko panašaus nenutiks, o ir nė viena ES narė nesusivilios britišku keliu, atsižvelgiant ir į tai, kad jo patrauklumas vis menksta.
ES griuvimas tikrai nenumatomas. Priešingai, susitelkę apie bendros gynybos ir strateginės autonomijos idėją, ES žengia į trečią savo istorijos etapą — politinės sąjungos sukūrimą. Ir kas dabar?
Kas už tokio sprendimo stovi?
Toks pozicijos sugriežtinimas visų pirma išduoda reakcingų konservatorių, atėjusių tiesiai iš XIX amžiaus, nerimą. Jie tiesiog nespėja įkandin visai jaunos šalies, nutraukusios ryšius su konservatyviu episkopatu, atsisakiusios vakarykščių konvencijų vardan feminizmo ir papročių revoliucijos. Lenkijoje jaunimas gyvena kaip Paryžiuje, Berlyne ir Amsterdame — dviračiai, ekologija, korupcijos pasmerkimas ir Bažnyčios nykimas. Atsidūrę tarp visai europietiško jaunimo ir ES, kritikuojančios visišką teisimo sistemos paklusnumą politinei valdžiai, partija „Tiesa ir Teisingumas“ (PiS) ir jos didysis šventikas Jaroslavas Kačinskis jau nežino, kurlink mestis. Jie pagrįstai bijo pralaimėti 2023 metų rinkimus ir todėl stengiasi vėl mobilizuoti savo elektoratą, demonstruodami raumenis, tačiau nesiryždami pradėti tiesioginio konflikto.
Europos komisija ir nepanorės deginti tiltų. Lenkų nutarimas, jo sukeltas pyktis, o ir po jo eisiančios sankcijos, — visa tai savotiško vaidmenų žaidimo elementai, ir abi šalys negalėjo jame nedalyvauti. Tačiau lieka neatsakyti du klausimai.
Pirmas — ar pajėgs prieš autoritarišką, ar net ir diktatorišką valdžią sukilusi Centrinės Europos šalių opozicija pasiūlyti ekonominę ir socialinę programą ir užsitikrinti pergalę? Jaroslavas Kažinskis, kaip ir Viktoras Orbanas Vengrijoje, savo laiku pasinaudojo nepasitenkinimu, kilusiu dėl perėjimo prie rinkos ekonomikos, mikliai paskirstydami liberalių jo pirmtakų sukauptus biudžeto proficito rezervus.
Būtent taip jie ir pasiekė pergalę, ir konservatizmas neturi su tuo nieko bendro, tačiau jų oponentai, net jeigu jų daugėja, savo pozicijų neįtvirtins, kol nepasiūlys naujo visuomeninio susitarimo. Čekijos respublikoje dešinės ir kairės centro partijos laimėjo prieš Andrejų Babišą, tačiau tokia maža persvara, kad šis pralaimėjimas jo politinėje karjeroje taško nepadėjo.
Antras klausimas — ar ilgai nugalėti ar nenugalėti nacionalkonservatoriai išlaikys savo svorį ES. Šis klausimas irgi kol kas neatsakytas.
republic.ru