Europarlamento deputatas Bernard Guetta aiškina, kodėl Europos Sąjungai sudėtinga į savo gretas priimti Ukrainą. Tačiau ES negali to nepadaryti, taigi, jai teks keistis, pavyzdžiui, tapti daugialaipsniu dariniu. Dalyvaujančios šalys galėtų eiti po laiptelį, atsižvelgiant į jų progresą europietiškų standartų ir vertybių link

Ukraina meta ES dvigubai neįmanomą iššūkį. Pirmoji problema – ES negali neatverti savo durų šiai kenčiančiai šaliai, nes tai būtų tolygu atsisakyti solidarumo su ja ir apsaugos. O kadangi ji veikiausiai negalės įstoti į NATO, ilgalaikėje perspektyvoje būtent Ukrainos klestėjimas bus geriausias jos skydas.

Tai vargu ar kas galėtų ginčyti. Tai visiškai akivaizdu. Europos Sąjunga negali nusisukti nuo ukrainiečių, nes priešingu atveju tai būtų visų mūsų vertybių išsižadėjimas, atsisakymas ginti demokratiją ir tarptautinės atsakomybės vengimas. O būtent dabar ši atsakomybė kaip niekad svarbi. Tačiau kas nutiks, jeigu imsimės naujo plėtimosi?

Tuomet negalėsime ir toliau stabdyti derybų su Vakarų Balkanais ir Serbija, atsisakyti priimti Moldovą, Gruziją, galbūt netgi Armėnija ar Turkiją, jeigu ši nutrauks ryšius su dabartine diktatūra.

Pasakiusi ukrainiečiams „taip“, ⁠ES rizikuoja į savo gretas priimti ne tik sugriautą šalį, kurios sienos dar ilgai liks ginčytinos ir nepatikimos. Svarbiausia netgi ne tai, kad ES grės visiškas paralyžius, nes mūsų institucijos, ir šiaip gan griežtos 27-ioms šalims narėms, be abejonės, netiks keturioms dešimtims tokio skirtingo ekonominio ir politinio išsivystymo šalių.

Tad, pažvelkime tiesai į akis. Istorijos paspartėjimas, sukeltas karino ir politinio Kinijos savęs įtvirtinimo, JAV siekio persiorientuoti į Aziją, pandemijos ir, žinoma, Rusijos agresijos prieš Ukrainą, verčia mus vykdyti ne vieną, o dvi revoliucijas.

Jau įsitikinome būtinybe unifikuoti požiūrį į taiką, ginkluotis bendra gynyba ir bendra Europos pramonės politika. Jau įžengėme į trečia Europos vienybės etapą, kuris turėtų, įkandin vieningos rinkos ir euro, nuvesti mus ir prie politinės sąjungos. Jau ir taip priartėjome prie audros fronto, ir šių istorinių užduočių užbaigimas neišvengiamai į tą audrą įstums. Be to, mums siūloma nagrinėti naują plėtrą, kuri, be jokios abejonės, bus sunkiausia, su kokia teko – ir teks – susidurti.

Tačiau tokia jau susiklostė padėtis. Negalime ir neturime vengti šio iššūkio, kaip ir tuomet, kai į mūsų duris beldėsi sovietinį bloką palikusios šalys. Tačiau kaip galima būtų vienu metu išspręsti tiek užduočių?

 

Atsakymas – daugiapakopė Europa.

Turime nustoti manyti, kad mes visi, nuolatos ir visose srityse, privalome judėti pirmyn vienodu tempu. Tai neįmanoma. Tai užtruks ne vieną dešimtmetį. Tačiau niekas nedraudžia kurti šalių koalicijas, pasirengusias link bendrų tikslų judėti toliau ir sparčiau, ir tai galima įgyvendinti dviem būdais.

Pirmasis — veikti, atsižvelgiant į kiekvieną konkretų atveją, žiūrėti, kas nori žengti į priekį du žingsnius, o kas pasirengęs tik vienam, ar iš viso nepageidauja iš vietos judintis. Toks variantas galimas, tačiau ES bus sunku persitvarkyti pagal įvykius ir tuo pačiu veikti vis greičiau ir tiksliau.

Lieka kita hipotezė — tripakopė raketa su visais būtinais tilteliais, skirtais pereiti iš pirmos pakopos į antrą ir nuo antros – į trečią, kad vieną gražią dieną — dar ganėtinai tolimą, ir dirtinai jos artinti neverta — liktų tik viena pakopa: vieninga raketa.

Kaip galime tas tris pakopas nustatyti?

Pirmuoju etapu gali tapti Europos partnerystė, į kurią galėtume įtraukti Balkanus, Ukrainą, Turkiją, kuomet ši tvirtai stos demokratijos kelin, ir, ką gali žinoti, Didžiąją Britaniją, jeigu ši, atsisakiusi išdidžios vienatvės, to panorės.

Bendrai, tai bus etapas to, kas kadaise buvo bendra rinka, laisvos prekybos zona, sutvirtinta įstatymo viršenybės principais ir Visuotine žmogaus teisių deklaracija.

Paskui būtų bendros politikos ir vieningos valiutos, ekonominės sąjungos etapas, kas dabar ir yra ES, tačiau pažangesnis jos variantas, visuotinai priėmus eurą ir uždraudus socialinį ir fiskalinį dempingą.

Ir galiausiai, trečias etapas bus tai, ką galima būtų pavadinti Europos bendrija pilna šio žodžio prasme, kai šalys apjungia savo užsienio politiką, vysto bendrą gynybą ir pramonės investicijas į ateities verslo atšakas.

Konfederacija? Federacija?

Gal apsieikime be susierzinimą keliančių ir skirtingose narėse skirtingai suprantamų žodžių. Vietoje to geriau pasinaudoti žodžiu „bendrija“, kuris po Romos sutarties jau nekelia jokios baimės. Šis paprastas žodis aiškiai išreiškia reikalo esmę. Šiame, trečiajame lygyje, apjungiame tai, kas svarbiausia, ir, visų pirma, mūsų saugumą.

Jei sutarsime dėl tokio plėtimosi būdo, teks daug darbuotis — reikės išsiaiškinti daugybę svarbių detalių, tačiau iš karto pareikšime, kad esame pasirengę šį dvigubo neįmanomumo iššūkį priimti ir surasti tam išteklių.

Jei yra noras, tai ir galimybės rasis.

republic.ru

Komentarai (3)