Ne taip seniai minėjome 1991 m. sausio 13 d. nepriklausomybės gynybos sukaktį. Turbūt tai iki šiol svarbiausias atsikūrusios mūsų valstybės istorijos dvidešimtmečio įvykis, daugelį žmonių palietęs net giliau negu džiaugsminga žinia apie kovo 11 d. akto paskelbimą.

Po ano sukrėtimo nusistovėjusios trapios paliaubos ir nežinomybė vertė apsispręsti, ką ir tu, žmogau, toliau privalai daryti, kuo padėti Tėvynei. Tai buvo sunkios prašviesėjimo dienos. Tuomet ir aš pati atsisakiau sąlyginai ramios, individualistiškos dailininko būties ir ėmiausi man nepažįstamo ugdomojo darbo su jaunimu. Anuomet be ilgo planavimo gimusi privati dailės mokykla šiemet irgi šventė dvidešimtmetį. Per tą laiką daug jaunimo perėjo per mūsų studijas, tad lengva lyginti, stebėti, kaip keičiasi auganti jaunoji karta.

Tenka stebėtis, jog dabartinis jaunimas vangesnis negu anų pirmųjų nepriklausomybės metų, kai buvo ištroškęs pažinimo, apsikrėtęs nauja dvasia. Mūsų mokyklos tikslas – ne rengti menininkus, o per kūrybinį darbą išlaisvinti asmenybę, ir mokiniai – iš pradžių daugiau iš studentijos, vėliau įvairiausio amžiaus – uoliai darbavosi, gyvai atsiliepdavo į pasiūlytą idėją, eksperimentavo, leisdavosi į nutrūktgalviškas improvizacijas… Daug keliavom po Lietuvą, ir jaunimas nesibodėjo sunkumų, nakvynių kur nors daržinėse. Nukeliavę į Tolminkiemį, nakvoti gavom bažnyčioj, ant čiužinukų, prie Donelaičio kapo. Dabar sunku surengti išvyką net į Kauną, Pažaislį, nors skiriamas autobusas, yra pinigų. Suprantama, kas tas Pažaislis pasiturinčių tėvų vaikams, kas ta Žemaičių Kalvarija, kai pasiekiamas Egiptas ar Havajai… Dabartinė karta kažkokia išskydus nuo to „viską galiu, kur noriu – esu, mygtuką paspaudžiu – viską turiu“… Pasaulis atsivėrė mums nepasiruošus, iš esmės nesukaupėm vertybių, būdami tam sovietmety, o be jų žmogus amžinai pasiklydęs.

Sovietmečiu gyvenom tarytum uždarytoj kalėjimo erdvėj, apriboti, įsprausti į kameros sąlygas, pagal tam kalėjimui pritaikytas taisykles. Be galimybės ištrūkti, negalėdami pasakyti savo žodžio. Tačiau ta uždara erdvė turėjo vieną teigiamybę, nekalbant apie blogybę iš esmės. Suvokęs, kad iš to narvo neištrūksi, galų gale suvoki, jog privalai prisitaikyti (nereiškia – susitaikyti). Turi rasti būdą gyventi pagal tas taisykles, nors jos ir priešingos tavo nuostatoms. Bet net ir iš tokios patirties kažką įgijai, susivokei savyje. Tas priverstinis prisitaikymas tam tikra prasme žlugdė, bet stipresnius, nepasiduodančius žmones grūdino, ugdė dvasią.

Šiandien ne naujiena išgirsti, esą anuomet gyventi buvo geriau. Aš manau, kad sirgti sovietinių laikų nostalgija – tai silpnaprotystė. Tiesiog Dievas kažko nedavė tokiems žmonėms. Liūdna, kai žmogus nesuvokia, kas jis pats yra, kas yra jo laisvė ir ką jis su ja gali nuveikti. Kiek neišnaudojamų galimybių kiekvienam atverta! Pradėkim nuo savo kiemo: užuot piktinusis, kad jame netvarka, kažkas turėtų atvažiuoti sniego nukasti, o neatvažiuoja – imk kastuvą ir nukask. Dirbk, ką moki ir sugebi, tikėk savo darbu, ir taps šviesiau.

Taip, pas mus daug kas ne taip, kaip norėtume, daug ko trūksta. Tačiau dėl to nereikia kaltinti nei Kubiliaus, nei Babiliaus. Kaltė yra arba mūsų pačių, arba mūsų tautos nelemto likimo gyventi kryžkelėje; bet taip buvo ir bus. Kita vertus, tuos pačius sunkumus išgyvena ir latviai, estai, rumunai, bulgarai, daugiau ar mažiau visa buvusi komunistinė Rytų Europa. Bet mums kažkodėl – ak, Dieve, kodėl kitur gerai, o pas mus blogai?

Mes vis aimanuojam, kad taip skurstam, jog mirštam badu. Na, netikiu aš tuo, kai matau tuos didžiulius „supermarketus“, ir kiek jų yra Vilniuje ar kuriam kitam miestelyje, ir kokia daugybė žmonių juose, kiek visi vežasi tų prikrautų vežimėlių… Mes, pokario vaikai, atsimename mažas parduotuvėles, kurių buvo ne tiek jau daug, ir tos pačios apytuštės – o pavalgydavom ir nenumirėm badu nė vienas. Dabar mirštam badu. Žinoma, yra žmonių, kuriems reikia pagalbos; tiesa, kad mūsų socialinės rūpybos sistema prastai sutvarkyta, nepalyginsi su skandinavų socializmu. Bet jie negyveno 50 metų „prie ruso“, todėl ir turi tą savišką socializmą. Ir mes būtume turėję.

Mums nedera vis plakti savęs: viskas čia blogai, aplinka bloga, mes blogi ir t. t. Įsikalbam sau nevisavertiškumą, o jis gimdo vėl nevisavertiškumą. Tai visiškai nevaisinga pozicija.

Išvykose po Lietuvą tenka ir nuošaliuose užkampiuose susitikti puikių, šviesių paprastų žmonių, giedros pasaulėvokos, pozityvios, bent jau pakančios nuostatos ir valdžios atžvilgiu – na, išsirinkom, tegu būna, praeis laikas, bus kita – pažiūrėsim. Kažkada buvo televizijos laidų serija „Mūsų miesteliai“. Kiek ten gražių gyvenimo istorijų, kiek įdomių, taurių miestelėnų tipų! Galima didžiuotis, kokia turtinga mūsų žemė. Tačiau spauda, televizija, internetiniai portalai ištisai užpildyti neigiamo, destruktyvaus turinio produkcija, peršančia iškreiptą, slogų gyvenimo paveikslą – smurtas, vagystės, apgaulės, žudynės, seksas, nešvankybės… Deja, daugybė žmonių tuo minta. Tai yra tikras dvasinis genocidas, kurio pasekmės žlugdančios, ypač jaunimui.

Turbūt tiesą sakė vienas neformaliam vaikų ugdymui nemažai metų atidavęs pedagogas, nusivylęs, kad šiandieninė jaunoji karta neišmokyta gyventi čia, tokioje Lietuvoje, kokią turime, pagal mūsų krašto galimybes ir sąlygas. Daugelis yra nepritapėliai, lyg svetimi, lengvai sugundomi emigruoti. Todėl pagaliau reikia suvokti, kad, kuriant ateities visuomenę, pirmaeiliai dalykai yra švietimas ir kultūra. Nedaug kas beprisimena senuosius, dar ikiokupacinių laikų savo šviesiuosius mokytojus. O kas auklėja dabarties kartą? Sovietų laikais į pedagogines studijas ėjo tie, kurie nesugebėjo įstoti į kitą aukštąją mokyklą. Jeigu pradėsim nuo mokyklos – tai į šias studijas turėtų būti didžiausi konkursai, mokytojams didžiausia pagarba, geriausi atlyginimai. Šiandien vaikus augina jauni tėvai, ugdyti sovietinėje ar jau posovietinėje mokykloje, vis nerandančioje savo veido (gerai, jeigu jos nevisavertiškumą kompensavo šeima, tradicijos). Nepriklausomybei auštant mūsų iškiliausios edukologės Meilės Lukšienės suformuluotos tautinės mokyklos tezės „Mokyklos istorinis vaidmuo: dora, pilietiškumas, individas, valstybė“ pamirštos. Sunku tikėtis, kad Lietuva išsigydys savo ligas ir negalias, kol mokykla tobulai neatliks savo istorinės misijos.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Žurnalas "Miškai"

Autoriai: Jūratė Stauskaitė

Komentarai (1)