Gintaras Aleknonis. Tik pamiršome, kokie esame
(72)
Dvidešimt metų net brandos sulaukusiam žmogui nėra labai ilgas laiko tarpas, o ką jau kalbėti apie valstybę. Lengvai pamirštame, kiek daug pasaulio šalių savo istoriją skaičiuoja dešimtmečiais, o ne šimtmečiais.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Ir šiandien jau ne viena pasaulio valstybė yra jaunesnė už dvidešimtmetę Lietuvą. Per tiek laiko, kiek gyvename nepriklausomoje šalyje, net miškas nespėja suaugti – dviejų dešimtmečių ąžuolu ar pušimi galima tik grožėtis. Ar kartais ne per daug reikalaujame iš savo jaunos tėvynės, pirma nepagalvoję, ką patys, būdami labiau patyrę, jai galėjome duoti.
Baltijos šalių valstybingumui dvidešimt metų visada atrodė baugiai lemtinga riba. Gal todėl, kad ana, tarpukario, Lietuva gyvavo vos du dešimtmečius. Skaudu prisiminti tos valstybės beviltišką griūtį, nuo kurios anuomet neišgelbėjo patriotizmas, kurio stygiumi šiandien taip mėgstame skųstis. Keturiasdešimtaisiais nebuvo iššautas nė vienas šūvis. Aišku, prieš brutalų milžiną jokie šūviai tuomet nebūtų padėję. Tačiau kai Vilniuje, Gedimino prospekte, ant buvusių KGB rūmų, skaitai iškaltus ten nukankintų laisvės kovotojų vardus, matai, kiek daug ten dvidešimtmečių.
Nejaugi gyvenant grėsmingo milžino pašonėje dvidešimt metų yra ta riba, kiek galima išlikti laisvam, – tikriausiai ne vienas klausėme pirmaisiais naujosios nepriklausomybės metais. Tas klausimas ypač rėžė ausį, kol Lietuvoje stovėjo rusų tankai, kol Kremliaus interesai „artimajame užsienyje“ pasauliui skambėjo kaip burtažodis. Dabar, jau peržengus tą lemtingą dvidešimties metų ribą, nebereikia paisyti prietarų ir galima viltis, kad nepriklausoma Lietuva pragyvens ir mus, ir mūsų vaikus.
Norom nenorom bandai lyginti dvi dvidešimtmetes Lietuvas. Aną, smetonišką, ir dabartinę. Kas tuomet padaryta geriau, ko dabar nespėta. Su šypsena tektų pripažinti, kad tokie lyginimai – sovietmečiu išugdyto mentaliteto atspindys. Pamenat, kaip partinės ideologijos spaudžiamas mokytojas buvo priverstas aiškinti sovietinės santvarkos privalumus ir laimėjimus: buržuazinėje Lietuvoje valstietis arė kuinu, o dabar kolūkietis – traktoriumi. Iš visų tokių pagyrų naujajai sistemai labiausiai įstrigo pasakojimas apie degtukus. Valstiečiai taip blogai gyveno, buvo priversti taip taupyti, kad net degtuką skeldavo į keturias dalis. Argumentas beviltiškai žlugo, kai kažkas klasėje replikavo – geri degtukai buvo, kad taip šiandien tokių...
Sovietmečiu paslapčia idealizavome nepriklausomą Lietuvą, atrodė, kad ją reikia ginti nuo realios, sovietinės Lietuvos. Gal iš tų laikų ir paveldėjome nenorą gerai kalbėti apie dabartį? Taip lengviausia pasiteisinti, kodėl viešojoje erdvėje ir šiandien nedrįstame pasakyti gero žodžio apie šiuolaikinę Lietuvą. Moderniškai kalbėti – reiškia keikti. O pasididžiavimas atliktais darbais – tai kažkas atgyvenę ir senoviška, net nepadoru.
Nors iš tikrųjų per dvidešimt metų nuveikėme neįtikėtinai daug. Lietuvos narystė NATO ir Europos Sąjungoje – elitiniuose pasaulio klubuose – šiandien atrodo kaip savaime suprantamas dalykas. Tačiau net tokiu pasiekimu greičiau ne didžiuojamės, o sugebame pasiskųsti. Esą dabar nebežinome, kur toliau turėtume eiti.
Per dvidešimt metų pasiekėme dar vieną nuostabų dalyką – šiandien Lietuvai nebesvarbu, ar pasaulis apie ją kalba. Lietuvoje jau galime ramiai gyventi be svetimųjų dėmesio. Tiesa, tokios ramybės svarbą ir naudą suprasti ir įvertinti mums be galo sunku. Ne veltui Lietuvos herbe – raitelis ant balto žirgo, karys, kurį iš karto visi pastebi. Pamirštame, kad mūšyje ar karo žygyje būti gerai matomam nėra naudinga. Mažai valstybei pakliūti į pirmuosius pasaulio žiniasklaidos puslapius – reiškia patirti pralaimėjimą. Amerikiečiai juokauja, kad Jungtinių Valstijų spauda Daniją per visą dvidešimtąjį amžių prisiminė tik du kartus: pirmą kartą, kai Hitleris okupavo Daniją, o antrą – kai buvo pavogta Kopenhagos Undinėlės galva. Gal pasaulis mūsų taip ir neprisimins visą dvidešimt pirmąjį amžių.
Šiandien gyvename tikriausiai ne taip sočiai ir turtingai, kaip norėtume, bet lyginamės su turtingiausiais Vakaruose, o ne su vargingiausiais, kurie visai šalia, už Rytų sienos. Išmokti gyventi turtingai – taip pat menas, ir gerai, kad dar turime laiko jo pasimokyti. Per dvidešimt metų įpratome gauti paramą ir nepagalvojame, kad jau siekiame tokį lygį, kai reikėtų pradėti dalytis su kitais. Psichologiškai tai sunkus žingsnis – iš gaunančio tapti duodančiu. Tikriausiai to teks mokytis visą antrąjį mūsų nepriklausomybės dvidešimtmetį. Tik tada galėsime pasijusti turtingi.
Penkiasdešimt metų laukėme laisvės kaip stebuklo. Šiandien reikia išmokti gyventi su laisve. Ar kada pagalvojome, kad mokytis bus taip nelengva. Laisvė ir atsakomybė nėra užkoduota genuose. Kiekviena karta kuria savo laisvę, tik ne visiems tą laisvę pavyksta išauginti.
Turinys
Redakcijos skiltis 6 Peržengus naujųjų slenkstį
Nemirtingo žingsnio taktu U. Tamošiūnaitė. Žiema (III) 8
Ta akimirka žavinga Trainiškio ąžuolas 9
Miškas ir mes V. Ilonis. Urėdija – ne baubas 10 K. Jaskelevičius. Miškininkų išmintis ir ambicijos 13 V. Ribikauskas. Liksiu dėkingas likimui18 A. Brukas. Eigulių mėsmalė 1939–1953 23 Kas naujo pasaulyje 27
Pokyčių verpetuose V. Skafaru. Ateitis prasideda prie pietų stalo 28
Savas miškas Miškas mėgsta priežiūrą 32 N. Kupstaitis. Vyksta esminis persilaužimas 36
Baldai ir interjeras V. Ilonis. Baldininkams – moderni įranga 40
Medis ir verslas A. Kazitėnas. Prasimušė į Europos rinką 43 Skelbimai 50
Technika D. Srėbaliūtė. Svečiuose pas HSM 52 I. Požėlienė. Medvėžių svoriai 57
Medžioklė D. Bartkienė. Žvėrys – atgaiva ir džiaugsmas 60 V. Ribikauskas. Pūgų ir vilkų metas 66
Knygų lentyna J. Kuprionis. Miškininkas 68
Mūsų žosmė Žinokime, ką geriame! Į sveikatą! 68
Iš raudonosios knygos Rudasis lokys 69
Pirma buvo žodis G. Aleknonis. Pamiršome, kokie esame 70
Būkime sveiki D. Červokienė. Auksinis sveikatos eleksyras 72
Miško pavilioti A. Kasperavičius. Prie pelkės priaugęs girininkas 74
Jaunuolynas V. Macijauskienė. Gyvuojame neilgai, bet... 77
Mano medis V. Stundys: Brangiausi medžiai – iš vaikystės 79
Juokai Mes – primatai! 80
Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: Žurnalas "Miškai" Autoriai: Gintaras Aleknonis
