Kaip daugumą užsienio politikos ekspertų, mane taip pat šokiravo Rusijos įvykdytas Krymo aneksavimas ir jos tolesnė „švelni invazija“ į Rytų Ukrainą, rašo Clemensas Werginas leidinyje „The New York Times“. Nejaugi toks akivaizdus žemių užgrobimas gali vykti XXI amžiaus Europoje?

Pateikiame visą C. Wergino straipsnį:

Tačiau stebėtini buvo ne tik Rusijos veiksmai. Jei sekėte Vokietijos debatus apie Ukrainos krizę, tikriausiai pastebėjote dar vieną keistą fenomeną: daugybė buvusių politikų ir visuomenės veikėjų per televiziją pasisako už Rusiją.

 

Šie įtakingi asmenys – įskaitant buvusius kanclerius Gerhadą Schröderį ir Helmutą Schmidtą – teigia, kad tikrieji agresoriai yra NATO ir Europos Sąjunga, nes jie išdrįso plėstis į teritoriją, kuri priklausė teisėtai Maskvos interesų sferai. Atrodo, kad dalis Vokietijos visuomenės pritaria tokiam požiūriui.

Jūs manėte, kad vokiečiai yra tarptautinės teisės ir taisyklėmis pagrįstos pasaulio tvarkos čempionai? Galbūt klydote.

Tai labai akivaizdi veidmainystė. Tie patys žmonės, kurie remdamiesi tarptautine teise kritikavo Amerikos invaziją į Iraką, dabar staiga tapo realistais ir pateisina Rusijos poreikį pažeisti kitų tautų suverenitetą.

Tiesą sakant, nepaisant sufabrikuotų kaltinimų prieš Iraką, G. Busho administracija bent jau turėjo 16 Jungtinių Tautų saugumo tarybos rezoliucijų, pagrindžiančių jos veiksmus. O Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas neturi nieko. Vienintelis bendras vardiklis, siejantis abu atvejus, yra paslėptas antiamerikanizmas.

Dalį šių promaskvietiškų sentimentų nulėmė Rusijos remiama propaganda: neseniai laikraščio „Welt am Sonntag“ atliktas tyrimas atskleidė, kaip įtartinas Rusijos rėmėjų tinklas suformavo visuomenės diskursą Vokietijoje. Dialogo forumuose su Rusija, kuriuos remia ir Vokietijos vyriausybė, pilna V. Putino draugų, net ir Vokietijos pusėje.

Tačiau ir tarp paprastų vokiečių pastebima nerimą kelianti povandeninė srovė, kurią lemia senos nevykusios Vokietijos tradicijos. Mes įpratę Vokietiją laikyti Vakarų Europos šalimi, tačiau ši tendencija susiformavo tik Šaltojo karo metais. Iki tol Vokietija užėmė nesaugią poziciją tarp Rytų ir Vakarų.

Panašu, kad praėjus dvidešimt penkeriems metams po Šaltojo karo, Vokietijos visuomenė ir vėl tolsta nuo Vakarų. Praeitą mėnesį „Infratest dimap“ atliktos apklausos metu paaiškėjo, kad 49 proc. vokiečių nori, jog Ukrainos krizėje jų šalis užimtų tarpinę poziciją tarp Vakarų ir Rusijos, ir tik 45 proc. apklaustųjų norėjo užimti nepajudinamą poziciją Vakarų stovykloje.

Šios antivakarietiškos tendencijos kyla iš abiejų politinio spektro pusių. Dalis kairiųjų yra iš esmės antiamerikietiški ir palaiko bet kokį tarptautinį veikėją, kuris meta iššūkį įtakingiausiai Vakarų valstybei bei jos statusui.

O Europos populistiniai dešinieji sutinka su Rusijos propaganda, esą Europa tapo pernelyg homoseksuali, pernelyg tolerantiška, pernelyg liberali moralės klausimais ir pernelyg nekrikščioniška, todėl jie džiaugiasi, kai autoritarinis lyderis meta iššūkį neapibrėžtam Europos daugiašališkumui.

Vokietijoje šią srovę geriausiai atspindi naujoji prieš eurą nusiteikusi partija „Alternative für Deutschland“ („Alternatyva Vokietijai“). Ši partija perėmė konservatyvų dar XIX a. Vokietijoje vyravusį požiūrį, kurio esmė – panieka Vakarų civilizacijai ir Rusijos, kuri neva nėra sugadinta vakarietiškų vertybių ir laisvosios rinkos kapitalizmo, romantizavimas.

Abi antivakarietiškos tendencijos pastebimos jau ne vieną dešimtmetį, tačiau iki šiol jos apsiribojo politiniais pakraščiais. O šiuo metu jos tampa priimtinos daliai elito ir politinio centro. Būtent tai ir dar milžiniškos Vokietijos kompanijų investicijos į Rusiją ir nubrėžia ribas, kaip agresyviai Vokietijos provakarietiškoji kanclerė Angela Merkel gali veikti prieš Rusiją.

Kairiosios ir dešiniosios krypties apologetus sieja tai, jog jie visiškai ignoruoja tautų, gyvenančių teritorijoje tarp Vokietijos ir Rusijos, likimą, be to, jų Vokietijos istorijos supratimas yra ribotas. Kai kurie apologetai savo simpatijas pagrindžia skola Rusijai už Vokietijos žiaurumus per Antrąjį pasaulinį karą. Visgi derėtų nepamiršti, kad karas prasidėjo Vokietijai užėmus Lenkiją iš vakarų, o po kelių dienų Sovietų Sąjungai ją užėmus iš Rytų, kai abi pusės slapta susitarė pasidalinti Rytų Europą tarpusavyje.

Tad, kai Vokietijos visuomenės veikėjai mėgdžiodami Rusijos propagandą kartoja, jog Ukraina „net nėra tikra valstybė“, o šalis, esančias tarp Vakarų ir Ukrainos, laiko antrarūšėmis, mažiau suvereniomis, Rytų Europai tai primena senuosius bloguosius laikus, kai naciai ir sovietai pavertė regioną kruvinomis savo diktatoriškų režimų žemėmis.

Ne vieną dešimtmetį Vokietija bando susitaikyti su savo fašistine praeitimi ir išmokti svarbiausias jos pamokas. O štai dabar kitoje šalyje iškyla autoritarinis lyderis, kuris bando stabilizuoti režimą vykdydamas agresiją užsienyje etninio nacionalizmo pagrindu.

Žmonėms, susidūrusiems su Vokietijos nacistine praeitimi, turėtų būti paprasta šiuo atveju atskirti pelus nuo grūdų, o ne ieškoti pateisinimų Rusijos veiksmas, tačiau, deja, šio testo dauguma mano tėvynainių neišlaikė.

Teisybės dėlei turiu pasakyti, kad neseniai atliktoje apklausoje 60 proc. vokiečių pareiškė, kad jų šalis turėtų palaikyti Vakarų poziciją Ukrainos krizėje – tad tebesitęsianti Rusijos agresija turi poveikį visuomenės nuomonei. Tačiau tai taip pat reiškia, kad beveik pusė vokiečių nejaučia stipraus ryšio su Vakarais ir jų vertybėmis – o būtent šito ir nori V. Putinas.

Clemensas Werginas yra Vokietijos laikraščių grupės „Die Welt“ užsienio redaktorius ir tinklaraščio „Flatworld“ autorius.

Komentarai (5)