Ekspertai nuvainikuoja musulmoniškų ritualų ir islamo atsiradimo mitus.

Islamas engia moteris

Tai netiesa.

Iš tikrųjų, žinoma, islamas ir visų pirma, Koranas, kuris buvo parašytas VII amžiuje, konservuoja lyčių vaidmenų pasiskirstymą: vyras užsiima karu ir aprūpina šeimą, o moteris auklėja vaikus ir ruošia valgį. Tad, reikalas ne islamas, ne Koranas, o tai, kaip jis aiškinamas. Kai kuriose islamiškose šalyse, tokiose, kaip Iranas, Saudo Arabija, iš tiesų dominuoja fundamentalus aiškinimas, pagal kurį moterims įtvirtinamas archaiškas vaidmuo. Kitose šalyse, tarkime, Sirijoje, Maroke ar net Turkijoje, atvirkščiai, viešpatauja ganėtinai laisvas traktavimas, pagal kurį moterys turi nemažai privilegijų, balsuoja ir taip toliau. Tačiau, aišku, lyginant su Europos šalimis, moterų padėtį islamiškuose kraštuose vertiname kaip mažiau laisvą. O tiesioginiai žmogaus teisių pažeidimai ir engimas — bruožai archaiškų šalių, kurių nelabai daug.

Kai kuriose šalyse moterų priespauda veikiau sietina su vietinės kultūros tradicijomis, nei su religija. Moterys tradiciškai neužimdavo pirmaujančių vaidmenų. Ir tai susiję ne su islamu, o su tuo,. kad yra liaudies papročiai ir taisyklės. Tai dažnai netgi nesusiję su islamu. Pavyzdžiui, Šiaurės Afrikos šalyse joks ypatingas moterų aktyvizmas nevyko. Tačiau, pasikartosiu, žinoma, Koranas ir Sunna tiesiog konservuoja archaiką.

Korane visų pirma kalbama apie tai, kad moteris privalo būti namų saugotoja. O šiaip Korane apie moters vaidmenį užsimenama nedaug. Islamo tradicijoje įprasta pabrėžti ypatingą Mergelės Marijos, islame vadinamos Mariam, o krikščioniškoje tradicijoje – Dievo Motina, vaidmenį. Ir ji šlovinama, aukštinama, kaip itin gerbiama moteris, kas, musulmonų požiūriu, rodo, kad įžymias moteris musulmonai labai gerbia. O kad Korane kur nors tiesiogiai būtų parašyta, kad moterys blogos, ar kad vyrai aukščiau, o moterys žemiau, — to nėra. Koranas labiau užsiima tikėjimo ir netikėjimo tema, kovos už tikėjimą tema, „senųjų pranašų – naujųjų pranašų“ tema. Todėl specialiai Korane moterų padėties tema nenagrinėjama.

Islamas ragina žudyti netikėlius (kafir)

Tai netiesa.

Islamo tekstų prasmė – netikėlius privalote žudyti tik atsakydami į jų puolimą. Tuo tarpu Korane rašoma, kad vieno nekalto žmogaus nužudymas prilygsta visos žmonijos nužudymui. Nevalia žmogaus žudyti tiesiog dėl to, kad jis netikėlis. Šis teiginys, kad atskiras žmogus toks pat vertingas, kaip ir visa žmonija, yra pagrindinis. Tai yra, idėja, kad musulmonai privalo burtis ir eiti žudyti netikėlių, absoliučiai prieštarauja pagrindinės musulmonų knygos – Korano – dvasiai. Tad, netikėlius galima žudyti tik jeigu jie užpuola su ginklu rankose. Kalbama apie atsaką į agresiją.

Muslmonai netiki Jėzumi ir Moze

Tai netiesa.

Musulmonai tiki Jėzumi ir Moze. Tik musulmonai juos pripažįsta kaip pranašus, o Mahometą – kaip paskutinįjį Alacho atsiųstą pranašą. Isaja ir Musa — taip Jėzus ir Mozė vadinami islame — minimi ir Korane, tačiau tik kaip Dievo žmonės, pranašai. O štai paskutinysis pranašas buvo Mahometas. Suprantama, kad musulmonai negarbina Mozės ir Jėzaus kaip paskutiniųjų pranašų taip, kaip kad garbina Allachą ir lenkiasi Mahometui kaip paskutiniąjam pranašui. Tačiau ir Jėzus, ir Mozė Korane minimi, tai yra, musulmonai Jėzų ir Mozę pripažįsta kaip pranašus, kurios Viešpats pasiuntė žmonėms pamokyti. Tačiau paskutiniuoju pranašu jie pripažįsta būtent Mahometą. Jis taip ir vadinamas — „pranašų antspaudas“, po jo Dievas pranašų žemėn nebesiuntė. Kadangi musulmonai Mozę ir Jėzų pripažįsta kaip pranašus, žydus ir krikščionis jie laiko „Rašto žmonėmis“ — ne netikėliais, o tiesiog žmonėmis, gavusiais „ankstyvąsias“ Dievo žodžio versijas, kitaip nei musulmonai, gavusieji „naujausią“ Dievo žodį.

Pusmėnulis — universalus islamo simbolis

Tai netiesa.

Ne, visai ne taip. Pusmėnulis tapo kai kurių islamo valstybių simboliu: Pakistano, Tuniso, Azerbaidžano. Manau, tai buvo vos ne Osmanų imperijos laikais. Ir tai buvo politinis simbolis — islamiškos valdžios simbolis. Tačiau tvirtinti, kad pusmėnulis reiškė islamą, manau, nebūtų teisinga.

Mat, dėl tokio reiškinio kaip anikonizmas (kokios nors simbolikos, atvaizdų nebuvimas), islame nėra priimta jokių išorinių simbolių, kaip tarkime, krikščioniškas kryžius, o judaizme — Dovydo žvaigždė. Laikoma, kad tai neteisinga. Vienintelis ženklas buvo musulmonų karių žalia vėliava, su užrašytu takbiru (allahu akbar – Allahas didis). Štai ir viskas. O kokie nors simboliai būtų buvę iš pradžių – ne, to nebuvo. Šie simboliai jau antriniai.

Musulmonai garbina pranašą Mahometą

Tai netiesa.

Islamas – nuosekliai monoteistinė religija. Tai yra, kad garbinimo nusipelno tik Dievas. Mahometas laikomas sektino žmogaus pavyzdžiu. Pagal musulmonišką įsivaizdavimą, Mahometas — toks pat pranašas, kaip kad Jėzus, Mozė ir kiti. Pranašai pagal savo prigimtį nenuodėmingi. Tai, ką jie daro ir kalba, — nenuodėmingų žmonių žodžiai ir poelgiai. Būtent todėl jie sektini. Islame pageidautina elgtis taip, kaip elgėsi pranašai. To negalima painioti su garbinimu. Jokio Mahometo garbinimo negali būti, tačiau vadovautis jo pavyzdžiu – pageidautina. Sekimas Mahometo pavyzdžiu islame vadinamas suna.

Islamas — pati jauniausia religija

Tai tiesa.

Iš abraomiškųjų monoteistinių religijų islamas išties pati jauniausia. Pirmoji abraomiškoji monoteistinė religija — judaizmas, antroji — krikščionybė, o štai trečioji — tai islamas. Islamiškasis laikas skaičiuojamas nuo Hidžros — metų, kai pranašas Mahometas persikėlė iš Mekos į Mediną — pagal krikščioniškąjį kalendorių, tai yra 622 mūsų eros metai. Tad, tarp abraomiškųjų monoteistinių religijų, islamas – jauniausias.

Šios trys religijos tampriai susijusios, turi nemažai ką bendro. Tačiau visos jos paremtos abraomiškuoju monoteizmu. Islame jis nuosekliausias, griežčiausias. Pavyzdžiui, islame nėra Trejybės sampratos. Tarp islamo ir krikščionybės nuolat vyksta teologinės diskusijos, ir jos nežada nutrūkti.

Prie monoteizmo galima priskirti Pietų ir Pietryčių Azijoje paplitusį budizmą. Dar yra induizmas, kuriame monoteizmo elementai persipina su daugiadievystės elementais.

Komentarai (39)