Ar tikėjimas veikia mūsų savijautą ir fizinę sveikatą? O gal priešingai, organizmo ypatybės, neišskiriant ir smegenų, lemia mūsų tikėjimo lygį ir religingumą?

Bayloro universiteto (JAV) tyrėjai palygino katalikų, baptistų, ateistų ir agnostikų miego trukmę. Mokslininkai tikrino idėją, kad religinės praktikos naudingos sveikatai. O miegą pasirinko kaip rodiklį, nes jo kokybė veikia žmogaus nuotaiką, imunitetą ir kognityvinius gebėjimus.

Mokslininkai iškėlė hipotezę, kad religingi žmonės turėtų geriau miegoti. Nepaisant lūkesčių, paaiškėjo, kad tarp vidutiniškai miegančių ne mažiau nei septynias valandas, daugiausiai tarp ateistų ir agnostikų (73%). Būtinos sveikatai nakties miego normos (7–9 valandos) laikosi 63% katalikų ir 55% baptistų. Skaičiai gauti, apklausus 1501 žmogų.

Tyrimo dalyviai taip pat įvertino, kaip sunku jiems užmigti. Paaiškėjo, kad baptistams ir katalikams užmigti vidutiniškai būna sunkiau. Visgi, kaip savo straipsnio reziumė rašo mokslininkai, norint atsekti tarpusavio priklausomybę tarp miego ir išpažįstamos religijos, ⁠reikia atlikti papildomus, rimtesnius mokslinius eksperimentus.

Tikinčiųjų protuose vykstantys procesai oficialųjį mokslą domina jau seniai. Neurofiziologijos ir neuropsichologijos sandūroje netgi susiformavo atskira kryptis, tirianti religines patirtis – „neuroteologija“. Pirmą kartą šį terminą panaudojo Aldous Huxley 1962 metų romane „Sala“. Rašytojas „neuroteologą“ aprašo kaip specialistą, gebantį „galvoti apie žmones Švarios, Šviesios Tuštumos kategorijose ir mokslo apie nervų sistemą sampratomis“. Galiausiai žodis išpopuliarėjo. O jau 1984 metais žurnale Zygon pasirodė Jameso Ashbrooko straipsnis „Neurotheology: The working brain and the work of theology“ („Neuroteologija: veikiančios smegenys ir teologijos veikimas“). Po šios publikacijos neuroteologija imta suprasti kaip tarpdisciplininė sritis, apjungianti religijos tyrimus neuromokslų požiūriu.

Tikėjimas ir nesąmoningumas

Vieno šios srities tyrimo rezultatus publikavo mokslo žurnalas Nature Communications. Mokslininkai aptiko ryšį tarp religingumo ir smegenų gebėjimo aptikti neryškius dėsningumus.

Buvo stebimas specialų kompiuterinį testą atliekančių savanorių elgesys ir smegenų aktyvumas. Ekrane tam tikra seka pasirodydavo ir greitai išnykdavo taškai. Bandomieji klaviatūra turėdavo atkurti jų išsidėstymą.

Testo ypatybė – taškai atsirasdavo ne atsitiktine tvarka, o paklusdami neakivaizdžiam, tačiau egzistuojančiam dėsningumui. Jį perpratę, eksperimento dalyviai galėtų suskaičiuoti visų serijos taškų padėtis, žinodami vos vieno iš jų koordinates. Tačiau per testui skirtą laiką ir dėl to, kad taškai prieš bandomuosius labai greitai, žmonės sekos logikos išanalizuoti nespėdavo. Tačiau kai kurie užduotį įveikdavo geriau, nei kiti, pasąmoningai perprasdami taškų raštą ir netgi nuspausdami teisingą klavišą kito taško padėties mygtuką dar jam nepasirodžius ekrane. Buitiškai vadiname tai intuicija. Mokslininkai kalba apie gebėjimą naudotis nesąmoningu lygmeniu smegenyse vykstančių procesų rezultatais.

Tokius eksperimentus mokslininkai atliko su Vašingtono gyventojais, kurių dauguma krikščionys, ir su Kabulo, kuriame daugiau musulmonų. Palyginus rezultatus, pastebėta įdomi ypatybė: geriausiai testuose pasirodę savanoriai dažniau už kitus pasirodydavo esantys giliai tikintys. Ir tai buvo būdinga abiejų, visais atžvilgiais skirtingų, kultūrų atstovams. Šis gebėjimas užfiksuotas ir žmonėms, kurie augo nereligingose šeimose ir į tikėjimą atsivertė vėliau. Paaiškėjo, kad teisingas ir priešingas teiginys – stipriai religingose šeimose gimę žmonės su menkesniu gebėjimu matyti neakivaizdžius dėsningumus, suaugę dažniau nusigręždavo nuo tikėjimo nei kiti eksperimento dalyviai.

Visa tai suteikia pagrindą prielaidai, kad egzistuoja žmogaus sąmonės veikimo mechanizmas, iš kurio auga visų pasaulio religijų šaknys. Gali būti, kad būtent tie, kurių nesąmoningos smegenų struktūros veikia aktyviau, dažniau tampa labiau tikinčiais.

Smegenys ir religinės praktikos

Taip pat stipriai tikinčių žmonių religinių įsivaizdavimų pobūdis gali skirtis. Neuromokslas tikėjimų turinio niekaip nevertina. Pagrindinis jo klausimas: kaip smegenų darbas užtikrina religijos supratimą?

Šioje plotmėje įdomu sugrįžti prie to paties neuroteologijos pradininko Jameso Ashbrooko darbų. Jis kreipiasi į klasikinį trigubų smegenų struktūros ir evoliucijos modelį, kurį sukūrė neurofiziologas Paul D. MacLean, iškėlęs prielaidą, kad žmogaus smegenys yra trys funkciniu požiūriu besiskiriančios sistemos.

1. „Reptilinės smegenys“, anatomiškai susijusios su galvos smegenų kamienu, atsakančios už bazinių organizmo funkcijų atlikimą.
2. „Žinduolio smegenys“, susijusios su limbine sistema ir reguliuojančios vidaus organų veikimą, uoslę, miegą ir būdravimą, atmintį ir emocines reakcijas.
3. Neokorteksas, atsakantis už aukštąją nervinę veiklą, racionalių sprendimų priėmimą ir abstraktų mąstymą.

Ashbrookas ir jo kolegos manė, kad pagal šias smegenų sritis ir kuriamas „Dievo atvaizdas“ ir kitas antgamtiškumas. Sensorinės „reptilinės smegenys“ atitinka absoliutų organizmo buvimą aplinkoje. Tai primena aukštesnių jėgų suvokimą per konkrečius realybės pasireiškimus ir jų visur buvimo ir visagalybės pripažinimą. Smegenų struktūros, atsakingos už emocines reakcijas ir empatiją, atitinka Dievo, kaip meilės ir žmogaus gyvenimo prasmės garanto supratimą. Neokorteksas, kuris vykdo analitinį informacijos apdorojimą, padeda suvokti Dievą kaip tvarkos šaltinį ir apjungiantį principą. Pažymėtina, kad Ashbrookas kalbėjo apie krikščionių dievą, manydamas, kad nuo kitų religijų ji skiriasi tik pavadinimais.

Kiti tyrėjai pabandė sutapdinti nurodytas smegenų dalis su įvairiais sąmonės „režimais“, kuriuos galima atitinkamai susieti su įvairiomis religinių praktikų sistemomis. Ši idėja nebuvo pamiršta. Pavyzdžiui, yra tyrimai apie tai, kad universalūs šamanizmo principai atspindi giluminius neurologinius procesus. Šamanų praktikos vyko visais laikais ir būdingos visame pasaulyje: bendravimas su gamtos ar protėvių dvasiomis, mirties ir atgimimo pergyvenimas – sukelia reakcijas, vykstančias seniausiose smegenų struktūrose, atsakančiose už už biologinį išgyvenimą. Taigi, kas imasi šamaniškų ritualų, savo smegenis „įjungia“ būtent šiuo lygiu – instinktyviu ir intuityviu.

Budistinės praktikos labiau treniruojama emocines reakcijas, o kartu siūlo sutelkti dėmesį į jausmus, susijusius su dvasinės patirties įgijimu, todėl jas paprasčiausia susieti su galvos smegenų limbinės sistemos veikimu. O štai krikščionybės ar islamo pagrindas – filosofija, kurios įsisąmoninimui reikia pasitelkti galvos smegenų naująją žievę, neokorteksą, tai yra struktūrą, gebančią suprasti abstrakčias sąvokas ir kurti loginius tarpusavio ryšius.

Tuo tarpu polinkį „pasinerti“ religijon, taisyklių ir ritualų laikymąsi galima paaiškinti evoliucinės biologijos principais: religija buvo ir lieka socialiniu institutu, suteikiančiu žmogui priklausymo socialinei grupei, pripažinimo jausmą. O šie išgyvenimai tokie svarbūs, kad galima tapti nuo jų priklausomu.

Neurologiniai tyrimai tai patvirtina. Jutos valstijos universiteto medicinos mokyklos mokslininkai išsiaiškino, kad religinių ceremonijų metu patiriami dvasiniai išgyvenimai, kuriuos tikintieji traktuoja kaip nusiraminimą ir artumą Dievui, smegenyse aktyvuoja atlygio laukimo sistemą taip pat, kaip muzika, seksas, azartiniai žaidimai ar narkotikai.

Tad, pažįstamas posakis, kad „religija – opiumas liaudžiai“, teisingas ta prasme, kad ir opiumas ir religija veikia tą pačią galvos smegenų sistemą. O tai reiškia, kad vartojant tiek vieną, tiek kitą, svarbu „neperdozuoti“.

republic.ru

Komentarai ()