Lapkričio 15-16 dienomis Balyje, Indonezijoje, susirinko didžiausių pasaulio ekonomikų lyderiai. Nors planuota, kad aukščiausiojo lygio susitikimas bus skirtas popandemijos temai, pirmoje vietoje buvo geopolitika. Didysis Kinijos ir JAV vadovų susitikimas bei „Ukrainos klausimas“ tapo pagrindiniais G20 viršūnių susitikimo įvykiais.

Ekspertai teigia, kad G20 viršūnių susitikimas pasirodė beprecedentis: pradžioje nebuvo aiški nei darbotvarkė, nei pranešėjų tvarka. Taip pat buvo sunku nuspėti, ar dalyviai pasirašys galutinį komunikatą.

Buvo jaučiamas tam tikras susiskaldymas. Visų pirma ES ir NATO šalys, Australija palaikė Ukrainą ir aiškiai išreiškė poreikį pasmerkti Rusijos agresiją, o Kinija, Indija, Saudo Arabija, Pietų Afrika laikėsi gana atsargios pozicijos.

Bet niekas neleido Rusijos atstovui pasirodyti nei prie derybų stalo, nei bendroje nuotraukoje. Rusijos Federacijos prezidentas Vladimiras Putinas neskrido į Balį, nors turėjo kvietimą kišenėje, o atsiuntė užsienio reikalų ministrą Sergejų Lavrovą – su kuriuo mažai kas norėjo bendrauti.

Indonezija, kaip pirmininkaujanti šalis, bandė būti savotiška taikdarė. Nors sunku ją pavadinti demokratinio pasaulio drauge, veikiau yra priešingai. Indonezija palaiko glaudžius ryšius su Rusija, jos prezidentas Joko Widodo nuolat kalbasi telefonu su Putinu, o viršūnių susitikimo išvakarėse gana aktyviai bandė sušvelninti Rusijos kritiką.

Tačiau susitikime ekonomika buvo antrame plane, o pirmiausia išryškėjo politika:

Pirma, dėl kvietimo pasikalbėti su Rusijos Federacijos užpultos šalies prezidentu Volodymyru Zelenskiu ir ignoruojant Rusiją. „Rusija yra nesąžininga valstybė“, – tokį viešą įvertinimą viršūnių susitikimo pradžioje išsakė Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Rishi Sunakas.

Antra, dėl istorinio JAV prezidento Joe Bideno ir Kinijos prezidento Xi Jinpingo susitikimo. Tris valandas jie kalbėjo apie dvišalius santykius ir pasaulio sutvarkymą – galbūt jau po Putino.

Joe Bidenas ir Xi Jinpingas: dviejų pasaulių susitikimas

Amerikos prezidento Joe Bideno ir Kinijos lyderio Xi Jinpingo susitikimui buvo ruošiamasi kelias savaites. Tokio bendravimo priežastis – anksčiau įvykęs Atstovų rūmų pirmininkės Nancy Pelosi vizitas Taivane. Po to Pekinas iš dalies nutraukė ryšius su Baltųjų rūmų administracija. Xi aplinkiniai sakė: „Rytai kyla, o Vakarai krinta“, Kinijai lemta susigrąžinti „teisėtą vietą“ kaip didžiajai galiai.

Bet pavyko susitarti dėl vadovų susitikimo Balyje. Pokalbio išvakarėse neįvardytas amerikiečių diplomatas su žurnalistais pasidalijo keliais pastebėjimais. Pirmasis – „Kinija nemėgsta neapgalvotos Rusijos retorikos ir aktyvizmo“. Antrasis – „Nėra jokių abejonių, kad Kinija stebisi ir suglumusi dėl to, kaip Rusija kovoja“.

Apskritai, diskutuoti buvo keletas temų: nesutarimai dėl Taivano, būdai sušvelninti Kinijos ir JAV konfliktą. „Wall Street Journal“ šaltinių teigimu, Bidenui ir jo patarėjams susidarė įspūdis, kad Kinija artimiausiu metu neplanuoja įsiveržti į Taivaną, Kinija nori stabilumo ir nuspėjamumo – ji nori užsiimti verslu ir plėsti ekonominį bendradarbiavimą.

Remiantis susitikimo rezultatais, Bidenas spaudos konferencijoje sakė, kad buvo „atviros ir nuoširdžios diskusijos su ponu Xi“. Kitaip tariant, atkurtas dialogas, atsirado tam tikras santykių stabilumas, nepaisant kardinaliai skirtingų pozicijų.

„Svarbiausia, kad Bidenas ir Xi turi bendrą poziciją dėl branduolinių ginklų naudojimo ir grėsmių branduoliniam saugumui prevencijos“, –  sako tarptautinis ekspertas Vadimas Triuchanas. „Xi tai aiškiai pasakė viešai, o ne užkulisiuose, kaip Samarkande. Jis teigė, kad Kinija nebus tolerantiška branduolinio ginklo panaudojimo grėsmei, o tai yra labai blogas signalas Rusijai.

Tuo pačiu Kinija skirtingai vertina patį karą, kurį Rusijos Federacija pradėjo prieš Ukrainą: jei Bidenas viešai smerkia Rusijos Federacijos agresiją ir ragina baigti karą, išvesti kariuomenę, tai Xi pareiškė, kad atsakomybė už karą visų pirma tenka JAV ir NATO, kurios tariamai nepatenkino tam tikrų Rusijos reikalavimų“.

Triuchanas pabrėžia, kad Kinija reikalauja derybų, o tai Rusijai priimtina šioje situacijoje, kai ji pralaimi frontuose.

„Kinijos padėtis šiek tiek pasikeitė, tačiau ji vis dar nėra Ukrainos sąjungininkė kovoje su Rusijos agresija“, – tęsia ekspertas. „Su Kinija dar reikia padirbėti“.

Ukrainos pozicija: pašalinkite Rusiją iš G20

Per viršūnių susitikimą dėmesio centre buvo Ukraina. Ir ne tik todėl, kad pirmąją susitikimo dieną, lapkričio 15-ąją, Rusija į Kijevą ir kitus Ukrainos miestus paleido beveik šimtą raketų. Ukraina iš tikrųjų davė toną visoms diskusijoms. Po to vadovai prabilo apie maisto ir energetikos krizę, kurios priežastimi, kaip manoma, yra Rusijos veiksmai.

Tęsinys kitame puslapyje:

Dar balandį Volodymyras Zelenskis gavo kvietimą dalyvauti lapkričio mėnesį vyksiančiame G20 viršūnių susitikime. Tačiau į Balį jis nevyko asmeniškai, kalbėjo nuotoliniu būdu. Savo kalboje Zelenskis kelis kartus kalbėjo apie G19 – Rusijos pašalinimą iš G20, Minsko paliaubų nepriimtinumą Ukrainai ir dešimt žingsnių siekiant užbaigti karą.

„Anksti teigti, kad prie visų šių punktų jau dirbama. Po pasisakymo bus tęsiamas skrupulingas ir sunkus diplomatinis darbas, susijęs su Ukrainos poziciją palaikančių valstybių paieška, atitinkamai šie punktai bus detalizuoti JT Generalinės Asamblėjos, ES ir kitų struktūrų lygiu priimtų sprendimų rėmuose“, – sako Triuchanas.

Pasekmės Rusijos Federacijai: Putinas liko be sąjungininkų

„Putino nepatekimas į G20 grupės viršūnių susitikimą yra ne tik apgailėtinas bailumas. Tai pralaimėjimas, kurio turbūt negalima lyginti su Chersonu, bet tai labai primena“, – sako diplomatas Danylo Lubkivskis.

Vladimiras Putinas, kaip ir Volodymyras Zelenskis, metų pradžioje gavo kvietimą į viršūnių susitikimą. Ir abejojo, važiuoti į Balį ar ne. Prieš pat viršūnių susitikimą prezidentas Zelenskis paskelbė, kad nedalyvaus renginyje, jei atvyks Vladimiras Putinas. Be to, nemažai Vakarų lyderių taip pat atsisakė iš anksto sėsti prie derybų stalo su Rusijos prezidentu. Galiausiai į Indoneziją išskrido Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas.

„Putinas nenorėjo klausytis kritikos ir netikėjo saugumo pažadais, kuriuos paprastai duoda priimančioji šalis“, – tęsia Triuchanas. „Rusijos bandymas padaryti gerą įspūdį žlugo, ypač pasitelkus provokuojančią istoriją apie tariamą Lavrovo hospitalizavimą, siekiant atkreipti į jį pasaulio žiniasklaidos dėmesį. Niekas nenorėjo susitikti su Lavrovu (jis kalbėjosi tik su Kinijos užsienio reikalų ministerijos vadovu, JT generaliniu sekretoriumi ir Indijos ambasadoriumi Rusijos Federacijoje), jam nebuvo duotas žodis, tik kritika, o tai, kad Rusijos užsienio reikalų ministerijos vadovas anksti pasitraukė iš viršūnių susitikimo, rodo, kad Rusija buvo ir yra izoliuota ir jokių rezultatų Kremlius Balyje nepasiekė“.

Tuo pat metu Rusijos atstovo atvykimas į Indoneziją gali būti ir rusų bandymas užkirsti kelią pasaulinei izoliacijai, kad durys į civilizuotą pasaulį liktų atviros.

Bet atrodo, kad jos užsidarė. O po to Ukrainos kryptimi nuskriejo dešimtys raketų, kurios demonstruoja didžiulį paties Putino ir jo aplinkos susierzinimą.

„Balyje vykusį viršūnių susitikimą galima palyginti su 2014 m. Brisbeno viršūnių susitikimu. Tada niekas nenorėjo sėsti prie vieno stalo su Putinu. Dabar tarptautinė bendruomenė nuėjo daug toliau, net atsisakė bendros nuotraukos. Brisbene Putinas stovėjo nuotraukos šone, Balyje išvis visi atsisakė fotografuotis, kad nestovėtų šalia Lavrovo“, – apibendrina Truchanas.

„Rusijos prezidentas Putinas yra beveik vienas pasaulyje. Jis neturi stiprių sąjungininkų. Tai svarbiausias sėkmingo G20 viršūnių susitikimo rezultatas“, – po viršūnių susitikimo rašė Vokietijos kancleris Olafas Scholzas. Jis, kaip ir kiti G20 lyderiai, pasirašė bendrą komunikatą. Tiesa, jis pasmerkė karą Ukrainoje, bet Rusijos nevadino agresore. Jie taip pat pripažino, kad yra skirtingų požiūrių į situaciją ir sankcijas.

Pasidalinkite su draugais

Šaltiniai:

Fokus

Aut. teisės: MTPC

Komentarai ()