JTO rezoliucija apie Rusijos reparacijas Ukrainai juridinės galios neturi. Priversti Maskvą sumokėti kompensaciją, pasitelkiant esamus tarptautinius mechanizmus, itin sudėtinga. Kaip priversti RF sumokėti už karą?

Neeiliniame lapkričio 14-osios posėdyje JTO Generalinė asamblėja priėmė rezoliuciją, numatančią Rusijos atsakomybę išmokėti reparacijas Ukrainai. Už dokumentą, kuriuo pripažįstama Rusijos kaltė dėl karinio įsiveržimo Ukrainai padarytos žalos ir Rusijos federacija raginama ją kompensuoti, balsavo 94 valstybės. 14 pasisakė prieš, 73 susilaikė.

Rugsėjo pradžioje Ukrainos premjeras Denisas Šmygalis tiesioginę fizinę šaliai karo padarytą žalą įvertino 326 milijardais dolerių. Šią sumą Ukrainos vyriausybė verifikavo kartu su Pasaulio banko ekspertais, pareiškė Šmygalis Europos sąjungos ir Ukrainos asociacijos taryboje Briuselyje. Pasak Ukrainos ministrų kabineto vadovo, sugriautai infrastruktūrai atstatyti reikės 105 milijardų dolerių.

Akivaizdu, iki karo pabaigos žalos suma dar išaugs. Tuo tarpu Rusija nesirengia vadovautis JTO Generalinės asamblėjos rezoliucija: nuolatinis RF atstovas Vasilijus Nebenzia jau pavadino dokumentą „juridiškai niekiniu“, o Putino spaudos atstovas Dmitrijus Peskovas rezoliuciją pavadino „mūsų aukso valiutinių rezervų apiplėšimo formalizavimu“. DW pabandė išsiaiškinti, kada šalis privalo mokėti reparacijas, kokiomis sąlygomis Rusija gali sutikti su JTO Generalinės asamblėjos sprendimu ir ar įmanoma priversti Maskvą sumokėti reparacijas.

Kokiais atvejais mokamos reparacijos

Reparacijos – iš esmės, kompensavimo išmokos, kurias moka valstybė už savo nusikalstamais veiksmais padarytą žalą. Reparacijų sumos ir išmokėjimo būdai nustatomi tarptautinių instancijų sprendimais arba taikos sutartimi, pasibaigus karui, aiškina Grazo universiteto tarptautinės ir Europos teisės profesorius Paulis Graglis.

Vienu iš žymiausių reparacijų mokėjimo atvejų tapo Vokietijos išmokos Antantės šalims po pralaimėjimo Pirmajame pasauliniame kare. Versalio sutartyje reparacijų suma buvo milžiniška – 269 milijardai aukso markių. Vėliau ji buvo kelis kartus sumažinta, tačiau iki galo atsiskaityti Vokietijai prisireikė maždaug 90 metų – paskutinis mokėjimas buvo atliktas 2010 metais. Reparacijas šalis mokėjo ir po pralaimėjimo Antrajame pasauliniame kare – jas gavo SSRS, JAV, Didžioji Britanija ir Prancūzija, primena Paulis Graglis.

Reparacijos buvo išmokamos ir naujausioje istorijoje. Galima paminėti Irako reparacijas už Kuveito okupavimą 1990-1991 metais. Jų mokėjimo pagrindu tapo JTO Saugumo tarybos rezoliucijos. Būtent Irako ir Kuveito precedentu remiasi nuolatinis Ukrainos atstovas JTO GA, pažymi Kelno universiteto Europos Žmogaus teisių gynimo akademijos mokslo ekspertė Paula Rhein-Fisсher.

„Po šio konflikto buvo sudaryta JTO kompensavimo komisija, ir Ukrainos atstovas apie tai užsiminė, nes šios komisijos sudarymą palaikė ir Rusija. Iš viso Irakas sumokėjo Kuveitui 52 milijardus JAV dolerių“, – pasakoja ekspertė. Kiti jos nurodyti sėkmingi pavyzdžiai buvo abipusės Eritrėjos ir Etiopijos pastangos gauti reparacijas po 1998-2000 metų karo, padedant neutraliai Pretenzijų komisijai, o taip pat Specialųjį tribunolą, sukurtą sureguliuoti Irano ir JAV ginčą po įkaitų pagrobimo JAV atstovybėje Teherane (tribunolas nagrinėjo abiejų šalių privačių asmenų ir vyriausybių ieškinius).

Ar Rusija privalo paklusti JTO rezoliucijai?

JTO GA rezoliucijos yra rekomendacinio pobūdžio, tai yra, tarptautinės teisės požiūriu, jų vykdymas nėra būtinas, paaiškina Paulis Graglis. Tokie dokumentai veikia turi politinį svorį, nes atspindi tarptautinės bendruomenės nuomonę. „Šio dokumento tikslas – neleisti pamiršti, kad Rusija kaip valstybė agresorė privalo atlyginti savo padarytą žalą“, – sako Graglis.

Tarptautinės teisės ekspertė Paula Rhein-Fisher JTO GA rezoliuciją irgi vadina visų pirma politiniu signalu. Tuo pat metu ji pabrėžia, kad sprendimas butų dar svaresnis, jeigu jį būtų palaikiusi absoliuti dauguma balsų. „Už ją balsavo tik 94 šalys, 73 susilaikė ir 14 prieštaravo. Tarp rezoliucijos nepalaikiusių yra ypač svarbių šalių, tokių, kaip, pavyzdžiui, Kinija ir Iranas, – sako Rhein-Fisher. „Ir visgi tai yra politinis simbolis, kad bent jau didesnei pasaulio bendruomenės daliai reparacijos atrodo būtinos“, – įsitikinusi ekspertė.

O yra kitų būtų įpareigoti Rusiją mokėti?

Priversti Rusiją sumokėti reparacijas, pasitelkiant esančius tarptautinius mechanizmus, itin sunku. „Tarptautiniame JTO teisme (kurio sprendimai turi juridinę galią – red..) egzistuoja jurisdikcijos problema. Bylas jis gali nagrinėti tik jeigu abi valstybės sutinka tapti teisinio nagrinėjimo šalimis. Šiuo metu teisme yra Ukrainos ieškinys prieš Rusiją, su kaltinimu Genocido prevencijos konvencijos pažeidimu, tačiau jei bus priteistos kompensacinės išmokos, jų poveikis bus ribotas“, – paaiškina Paula Rhein-Fisher.

Juridiškai įpareigojantį sprendimą mokėti reparacijas galėtų priimti Tarptautinis baudžiamasis teismas (TBT) Hagoje, tęsia Rhein-Fisher. Jo jurisdikcija apribota genocidu, o taip pat nusikaltimais prieš žmoniškumą, karo ir agresijos nusikaltimais kaltinamų asmenų persekiojimu. Tačiau kad teismas galėtų iškelti agresijos nusikaltimų bylą (šio atveju prieš Rusiją – red.), būtina JTO Saugumo tarybos rezoliucija, o RF, kaip nuolatinis JTO Saugumo tarybos narys, tokį sprendimą, labai tikėtina, vetuotų. Todėl dabar svarstomas specialaus tribunolo kūrimas.

Trečioji instancija, kuri teoriškai galėtų įpareigoti Rusiją mokėti reparacijas – Europos žmogaus teisių teismas (EŽTT), sako ekspertė. Tačiau Rusija nuo 2022 metų rugsėjo pasitraukė iš Europos tarybos ir nebėra pavaldi visiems jos mechanizmams, taigi, ir EŽTT. Teismas gali įpareigoti RF kompensuoti Ukrainai žalą, padarytą nuo 2022 vasario iki rugsėjo, paaiškina Paula Rhein-Fisher, tačiau, remiantis ankstesnių metų patirtimi, tikėtis, kad Rusija vykdys EŽTT nutarimus, neverta. Negana to, DW pašnekovės nuomone, labai ginčytina, ar šiam konfliktui taikytina Europos žmogaus teisių konvencija. „Tad, kol kas nepanašu, kad RF apžvelgiamoje ateityje mokės reparacijas“, – konstatuoja Rhein-Fisher.

Savo ruožtu Paulis Graglis primena, kad šiuo metu Vakaruose diskutuojama, ar galima reparacijų išmokėjimui konfiskuoti užšaldytus rusiškus aktyvus. Čia, visų pirma, omenyje turimi Rusijos įmonių, kurioms pritaikytos sankcijos užsienyje, esantys aktyvai, privačių asmenų nuosavybė ir Rusijos CB aukso ir valiutos rezervai. „Net jeigu aktyvai užšaldyti dešimtmečiams, kas iš esmės prilygsta konfiskavimui, juridiniu požiūriu šios dvi sąvokos iš esmės skiriasi: antruoju atveju atimamos nuosavybės teisės. Tačiau dabar šis klausimas aktyviai svarstomas“, – sako Graglis.

Tai ar galima konfiskuoti rusiškus aktyvus į reparacijų sąskaitą?

Tarptautinės teisės ekspertės Paulos Rhein-Fisher nuomone, tai problemiška. Rusiškiems aktyvams konfiskuoti ir pinigus pervesti Ukrainai būtinas juridinis pagrindas, pavyzdžiui, teismo, arbitražo sprendimas. Tačiau tarptautinė arbitražo komisija lig šiol neegzistuoja, o nacionalinių teismų sprendimai dėl turto konfiskavimo susiję su teisiniais sunkumais.

Užšaldytų rusiškų aktyvų konfiskavimo klausimą galbūt pavyks išspręsti tarptautiniu mechanizmu, užtikrinančiu Rusijos agresijos žalos Ukrainai kompensavimą. Jo sukūrimą numato JTO GA lapkričio 14 d. priimta rezoliucija. Ukrainos Justicijos ministro pavaduotoja Irina Mudraja jau pareiškė, kad priimtas dokumentas leis šalims, kuriose yra areštuoti rusiški aktyvai, „pereiti nuo diskusijų prie veiksmų“. „Ukraina pasiūlys joms sudaryti tarptautinę sutartį dėl Rusijos patraukimo atsakomybėn ir agresijos sukeltos žalos atlyginimo“, – pabrėžė ji.

Kaip pažymi Rhein-Fisher, tuo pat metu pagal tarptautinę teisę, suvereniais tikslais naudojami valstybiniai aktyvai (jiems, šiuo atveju, priskiriami ir Rusijos aukso valiutos rezervai), turi nuo konfiskavimo juos saugantį imunitetą. Visgi, pasak jos, panašu, kad Generalinės asamblėjos rezoliucija leidžiama į sutartį tarp Ukrainos ir trečiųjų šalių įtraukti punktą, kuriuo iš Rusijos šis imunitetas atimamas.

„Šis variantas jau svarstytas akademinėje aplinkoje. Mano požiūrius, šis momentas kelia juridinius klausimus, nes sutartys negali būti sudaromos trečiųjų pusių nenaudai“, – dėsto Paula Rhein-Fisher. Šiuo atveju trečiąja šalimi, nedalyvaujančia sutartyje, būtų Rusija. „Kitas klausimas, ar tokia praktika gali lemti jau egzistuojančių įprastos tarptautinės teisės normų pakeitimus“, – priduria ekspertė.

Rhein-Fisher manymu, gerokai mažiau juridinių problemų variantas, pagal kurį Rusijai įsipareigojus mokėti reparacijas, nuo jos būtų nuimtos sankcijos. Gi idealus variantas, jos požiūriu, būtų šalių taikos sutartis, kuria Rusija įsipareigotų atlyginti jos padarytą žalą. „Tačiau dabartinėje situacijoje tai, deja, menkai tikėtina“ – konstatuoja ekspertė.

Kas turėtų nutikti, kad Rusija sumokėtų Ukrainai už žalą?

Perspektyviausiu variantu Rhein-Fisher atrodo Rusijos politinės valdžios pakeitimas: „Neįmanoma įsivaizduoti, kad Rusija sutiktų mokėti reparacijas, kol valdžioje sėdi Putinas ir kol jis nepralaimėjo karo“.

Grazo universiteto tarptautinės ir Europos teisės profesorius Paulis Graglis sutinka, kad veiksniu, priversiančiu Rusija sutikti mokėti reparacijas gali tapti pralaimėjimas kare. „Rusija turi atsidurti situacijoje, kurioje ji bus pasirengusi derėtis dėl to, kad išpildytų Ukrainos teritorinio vientisumo atstatymo reikalavimus. Turi atsirasti politinė valia išvesti Rusijos kariuomenę iš Ukrainos teritorijos“, – sako Graglis.

www.dw.com