Daug gy­vū­nų pa­de­da ki­tiems sa­vo gru­pės na­riams, daž­nai net­gi savo ne­nau­dai. Šia­me trum­pa­me kur­se pa­si­aiš­kin­si­me, kaip to­kios sa­vy­bės iš­si­vy­sto

pasiūlymas ir atmetimas

Atmesta idėja
Darwinas iškėlė idėją, kad altruizmas atsirado dėl to, kad jis stiprina grupę. Bet grupės atrankos istorija sudėtinga

Natūralios atrankos teorija paaiškina kaip išsivystė tokios savybės, kaip išsivystė, tarkime, aštrūs tigro dantys, storas baltųjų meškų kailis ir kandžių kamufliažas. Pavyzdžiui, kai baltųjų lokių protėviai kolonizavo Arktį, storesnį kailį turėję lokiai turėjo didesnį šansą išgyventi ir palikti palikuonių, nei turintys plonesnį kailį. Tačiau daug socialių rūšių atstovų turi bruožus, kurie naudingi kitiems grupės nariams ar grupei kaip vienetui, o jų turėtojui tai dažnai netgi nuostolinga. Kaip tokie bruožai išsivystė, suprasti daug sunkiau. Darwinas iškėlė mintį, kad tai buvo geriausiai prisitaikiusių grupių išlikimas, o ne geriausiai prisitaikiusių individų. Dabar daugelis evoliucijos biologų šią nuomonę palaiko, bet grupių atrankos idėjos istorija ilga ir sudėtinga.

Problema

Vilkai dalinasi maistu su kitais gaujos nariais. Markatos kelia perspėjantį triukšmą ir rizikuoja patraukti grobuonių dėmesį į save. Gindamos avilį, bitės aukoja save. Bet kodėl? Sunku suvokti kaip tokie bruožai išsivysto natūralios atrankos būdu, nes taip besielgiantiems individams, atrodytų, mažesnė galimybė išgyventi ir susilaukti palikuonių, nei savanaudiškesniemstos pačios grupės nariams.

Pats darvinas puikiai suvokė, kad savižudiškas bitės gėlimas ir daugelis vertybių, siejamų su žmogiškumu, pavyzdžiui, drąsa, nuoširdumas ir labdara, meta rimtą iššūkį jo teorijai. „Reikėtų nepamiršti, kad… aukšti moralės standartai kiekvienam vyrui ir jo vaikams suteikia labai mažai privalumų arba visai nesuteikia prieš kitus jo genties vyrus,“ rašė jis The Descent of Man.

Tad, kyla klausimas, kaip gali bruožai, orientuoti į kitus ar grupę kaip visumą, – vadinamieji prosocialūs bruožai – išsivystyti, jei sumažina atskirų individų santykinį tinkamumą grupėse?

Paprastas sprendimas

Darwinas suprato, kad problema galėtų būti išspręsta, jei vyktų atranka grupių lygyje, ne tik individualiai.

Jei grupės, kurios nariai elgiasi prosocialiai, nukonkuruoja grupes, kurios nariai elgiasi ne taip prosocialiai, tada vystysis grupei palankūs bruožai. Trumpai tariant, natūralioji atranka tarp grupių kompensuos prosocialaus elgesio kaštus grupių individams. A, kaip pasakė Darwinas: „…moralės standartų pažanga tikrai suteiks didžiulį pranašumą vienai genčiai prieš kitą. Gentis, turinti daug narių, kurie turi stiprią patriotizmo, ištikimybės, paklusnumo, drąsos ir užuojautos dvasią, visada pasirengę padėti vienas kitam ir paaukoti save bendram gėriui, būtų pranašesnė už daugelį kitų genčių; ir tai yra natūrali atranka.“

Darwino įžvalgos tapo dabartinės daugialypės atrankos pradžios tašku. Pagal šią teoriją, biologinės sistemos yra viena kitą apimančių grupių hierarchija, nuo genų, esančių individuose, individų – grupėse, grupių – populiacijose ar netgi grupių sambūriuose.

Kiekviename lygyje bruožai, padidinantys santykinį prisitaikymą grupės viduje, dažniausiai nedidina grupės, kaip tokios, prisitaikymo. Genai, nukonkuruojantys kitus genus tame pačiame organizme, paprastai nesuteikia pranašumo visam organizmui. Individai, nukonkuruojantys kitus savo grupės individus, vargu ar pasitarnaus grupei, kaip vienetui ir taip toliau. Bendra taisyklė yra tokia: „Kiekvieno hierarchijos lygio prisitaikymo evoliucijai reikia natūralios atrankos proceso tame lygyje ir jį silpnina žemesnio lygio atranka.“

Sudėtinga istorija

Pirmojoje XX a. dalyje, grupių atrankos idėją priėmė dauguma evoliucijos biologų. Iš tiesų, ji buvo priimta netgi pernelyg noriai ir nekritiškai. Paveikti užsilikusios idėjos, kad gamta yra maloningojo dievo kūrinys, daugelis biologų manė, kad gamta yra prisitaikanti visuose lygiuose – kas gerai individams, turi būti gerai grupėms ir taip toliau. Kaip dėstoma 1949 m. biologijos vadovėlyje: „Atskirų gyvų būtybių ar populiacijų išgyvenimo tikimybė auga iki lygio, kuriame jie harmoningai prisitaiko vienas prie kito ir savo aplinkos.“

Nors kai kurie biologai sumojo, kad prosocialių bruožų evoliucijai dažnai priešinsis atranka grupės viduje, buvo dažnai laikoma, kad grupės paprastai vyraus grupės atranka – ši pozicija vėliau pavadinta „naiviu grupės selekcionizmu“. Tipiškas jos pavyzdys buvo britų zoologo Vero C. Wynne-Edwardso 1962 m. iškelta idėja, kad organizmai evoliucionuoja, kad reguliuotų populiacijos dydį, siekdami išvengti pernelyg didelio išteklių išnaudojimo.

Kai grupių atrankos idėja septintajame dešimtmetyje buvo peržiūrėta, naivi grupės atranka buvo teisingai atmesta. Bet tai dar nebuvo viskas. Remiantis tikėtinumo argumentais, o ne tikrais eksperimentais ir tyrimais, susiformavo sutarimas, kad tarpgrupinė atranka yra praktiškai visada silpna, palyginus atranka pačioje grupėje. Evoliucijos biologas George'as C. Williamsas išdėstė tai savo labai įtakingoje knygoje Adaptation and Natural Selection: „Su grupėmis susijusi adaptacija, iš tiesų neegzistuoja.“

Tai buvo didelis pokytis mąstyme ir grupių atrankos atmetimas imtas laikyti evoliucinės minties istorijos takoskyra. Per kitus dešimtmečius dauguma evoliucijos biologų interpretavo socialinę adaptaciją kaip savanaudiškumo formas, kurias galima paaiškinti, nesitelkiant grupių atrankos. Savo 1982 m. knygoje The Extended Phenotype, Richardas Dawkinsas netgi palygino pastangas atgaivinti grupių atranką su beprasmiškomis amžinojo variklio paieškomis.

Zoologas Richardas Alexanderis žengė dar toliau, siūlydamas radikaliai iš naujo interpretuoti moralę. „Įtariu, beveik visi žmonės mano, kad tai normali kiekvieno individo funkcionavimo dalis kartais kam kitam padėti realizuoti to žmogaus interesus, pasinaudojant kitų altruizmu,“ rašė jis 1987 m. knygoje The Biology of Moral Systems. „Didžioji šimtmečio intelektualinė revoliucija sako mums, kad nepaisant mūsų intuicijos, nėra jokių įrodymų, remiančių šį dosnumo požiūrį, o daug įtikinamų teorijų rodo, kad bet koks toks požiūris galiausiai pasirodys neteisingas.“

Tačiau per kitus dešimtmečius grupių atranka atgijo, ir tvirtai įsitvirtino. „Visi sutinka, kad grupių atranka vyksta,“ teigė evoliucijos biologas Andrew'us Gardneris 2008 m. Kas sukėlė tokį įspūdingą pokytį?

Grupių atranka grįžta

Atgijusi idėja
Grupių atrankos atgimimas yra geresnių modelių ir eksperimentinių tyrimų, parodančių, kad tai išties įmanoma, rezultatas

Grupių atrankos idėja atgimė dėl geresnių modelių ir eksperimentinių tyrimų, parodančių, kad tai išties įmanoma, bei biologams supratus, kad šiandienos individai yra yra vakardienos grupės. Be to, pasidarė aišku, kad neva alternatyvūs prosocialaus elgesio evoliucijos aiškinimai išties tėra grupių atrankos ekvivalentai.

Įrodymas

Grupių atrankos atmetimas buvo paremtas teiginiu, kad praktikoje atranka grupių viduje visada nugali atranką tarp grupių. Tačiau nauji tyrimai parodė, kad bruožų vystymuisi pakanka tarpgrupinės atrankos galios, nepaisant to, kad atskirai paimtiems grupės individams tokie bruožai nenaudingi.

Paimkime, pavyzdžiui, vandens čiuožiką Remigis aquarius, vabzdžių rūšį, čiuožinėjančią ramių vandens tėkmių paviršiumi. Patinėlių agresyvumas patelių atžvilgių labai skirtingas, ir Omaro Tonsi'io Eldakaro su kolegomis (tarp kurių ir aš) atlikti laboratoriniai tyrimai rodo, kad bet kurios grupės viduje agresyvūs patinai nukonkuruoja neagresyvius patinėlius dėl patelių.

Tačiau agresyvūs patinai neleidžia patelėms maitintis ir gali jas sužeisti, dėl to grupės su daug agresyvių patinų susilaukia mažiau palikuonių, nei grupės, kur agresyvių patinų nėra daug. Variacijas tarp grupių sustiprina patelės, pasitraukiančios iš grupių, kur daug agresyvių patinų ir susitelkdamos grupėse, kur agresyvių patinų nėra. Taip mūsų tyrimas rodo, kad tarpgrupinė atranka yra svarbi neagresyvių patinų išlaikymui populiacijoje (Evolution, vol 64, p 3183).

Kitame eksperimente, mikrobiologų komanda, vadovaujama Benjamino Kerro iš Washingtono universiteto Seattle'e, augino E. coli lėkštelės įdubimuose. Tada jie užkrėtė kai kuriuos jų virusais ir pamėgdžiojo natūralų virusų plitimą, naudodami robotizuotas pipetes užkrato plitimui tarp mėgintuvėliųThey then infected some of them with a virus, and mimicked the natural spread of viruses by using robotic pipettes to transfer them between wells.

Komanda nustatė, kad kai kuriomis aplinkybėmis „apdairesni“, lėtai augantys viruso štamai buvo sėkmingesni, nei „agresyvesni“, greitai augantys štamai. Agresyvus štamas dažnai mėgintuvėlyje išžudydavo visas bakterijas – tuo pačiu ir save – prieš gaudami progą paplisti. Apdairusis štamas gyvuodavo ilgiau, tad turėjo daugiau galimybių kolonizuoti ir kitus mėgintuvėlius.

Tokiu būdu apdairusis štamas galėjo išlikti populiacijoje, nepaisant to, kad atsidūrus viename mėgintuvėlyje, jį visada nukonkuruodavo agresyvusis štamas. Kitais žodžiais tariant, apdairusis štamas išgyveno tik dėl tarpgrupinės atrankos (Nature, vol 442, p 75).

Šio eksperimento sąlygos stipriai primena scenarijų, kurį pasiūlė Vero'as C. Wynne-Edwardsas 1960-aisiais daugelio rūšių reprodukciniams apribojimams nustatyti. Tokie apribojimai gali išsivystyti ne visose rūšyse, bet kaip rodo šis eksperimentas, tikėtina, kad kai kurioms rūšims tam tikromis aplinkybėmis jie gali išsivystyti.

Šie du eksperimentai apima labai skirtingus erdvės ir laiko mastelius, tačiau jie įkūnija grupių atrankos pagrindinę problemą ir paprastą sprendimą: bruožai, naudingi visai grupei, nesuteikia pranašumų individams grupėje, todėl jų išsivystymui reikia papildomo natūralios atrankos sluoksnio.

Didieji pasikeitimai

Iki aštuntojo dešimtmečio buvo manoma, kad evoliucija vyksta vien kaupdama mutacijas per daugelį kartų̃. Tada biologė Lynn Margulis iškėlė idėją, kad sudėtingos ląstelės iš bakterijų ląstelių išsivystė ne mažais mutacijų žingsneliais, bet dėl simbiotinio įvairių bakterijų susijungimo į aukštesnio lygio organizmą.

Dešimtajame dešimtmetyje evoliucijos biologas Johnas Maynardas Smithas ir Eorsas Szathmary'is pasiūlė mintį, kad ir gyvybės istorijoje nutiko panašūs stambūs pasikeitimai, tarp kurių, pirmųjų ląstelių evoliucija, daugialąsčių organizmų atsiradimas ir socialių vabzdžių kolonijų išsivystymas.

Jie netgi pasiūlė, jog tai galėtų paaiškinti gyvybės atsiradimą, kai grupės bendradarbiaujančių molekulinių reakcijų apsijungia, sukurdamos pirmąsias gyvybės formas. Supratimas, kad evoliucija veikia ne tik mažais mutacijų žingsneliais, bet ir organizmų grupėms tampant aukštesnio lygio organizmu, rodo vieną iš svarbiausių evoliucinės minties pasiekimų. Šiandienos individai yra vakarykštės grupės.

Tam, kad įvyktų didysis evoliucinis perėjimas, turėjo įvykti grupinės ir tarpgrupinės atrankos balanso poslinkis. Grupė virsti individu gali tik tada, kai tarpgrupinė atranka tampa pagrindine atrankos jėga, ir tai savo ruožtu gali nutikti tik tada, kai išsivysto mechanizmai slopinantys atranką grupėse. Tarkime, mejozės taisyklės užtikrina, kad visi chromosomos genai turėtų vienodas jų atstovavimo gametose tikimybes. Jei genams negali pasisekti vienas kito sąskaita, tada vienintelis kelias į sėkmę yra veikti kaip grupei.

Dideli evoliuciniai perėjimai yra reti gyvybės istorijos įvykiai, bet jie turi be galo svarbias pasekmes, kadangi naujieji superorganizmai ima ekologiškai dominuoti. Vabzdžiųeusocialumas radosi tik maždaug tuziną kartų – tarp jų skruzdėlės, bitės, vapsvos ir termitai, – bet vabzdžių kolonijos sudaro gerokai daugiau, nei pusę visų vabzdžių biomasės.

Tokie perėjimai niekada iki galo nesibaigia, nes atranka grupėje yra tik prislopinta, ne eliminuota. Kai kurie genai sugeba pakreipti mejozės taisykles savo naudai. Vėžys vis labiau tiriamas, kaip evoliucinis procesas, vykstantis individuose, ir sukeliantis vienų genų klestėjimą kitų genų sąskaita, su tragiškomis pasekmėmis grupei kaip vienetui.

Savanaudiški genai

Grupių atrankos atmetimas septintajame dešimtmetyje reiškė, kad biologai turėjo rasti alternatyvias teorijas, paaiškinančias socialinio prisitaikymo evoliuciją. Buvo iškeltos kelios, tarp kurių ir bendrojo tinkamumo teorija fitness theory – dar žinoma, kaip giminės atranka – savanaudiško geno teorija ir evoliucinio žaidimo teorija. Žiūrint retrospektyviai, visas šias teorijos galiausiai galima parodyti turint grupių atranką.

Williamas D. Hamiltonas, paskelbęs bendrojo tinkamumo teoriją septintajame dešimtmetyje, buvo vienas pirmųjų tai supratusių, kai susipažino su teorinio biologo George'o Price'o darbu aštuntajame dešimtmetyje. Hamiltono formulė skaičiavo, kada altruistinis genas išsivystė visoje populiacijoje, bet nesekė, kas nutinka bet kurioje konkrečioje grupėje. Tuo tarpu Price'o formulė padalino visos populiacijos evoliuciją į grupinės ir tarpgrupinės evoliucijos komponentus. Kai Hamiltonas pažvelgė į savo teoriją per Price'o formulavimą, jis išvydo, kad altruizmas paprastai būna nenaudingas grupės viduje ir evoliucionuoja tik dėl tarpgrupinės atrankos, būtent, kaip Darwinas ir numatė.

Tai teisinga netgi giminių grupėse. Grupių atranka gali vykti tik tada, kai tarp grupių yra variacijų, o kadangi labiau tikėtina, kad giminių grupės skirsis labiau, nei negiminingų individų grupės, giminingumas sustiprina tarpgrupinę atranką, lyginant su atranka grupėje.

Kaip Hamiltonas prisimena savo suvokimą: „Per „grupės lygio“ [Price'o] formulės plėtinį, susidariau daug geresnį grupės atrankos supratimą ir turėjau daug geresnį įrankį visoms atrankos formoms, veikiančioms viename lygmenyje arba daugelyje, nei turėjau kada anksčiau.“ Deja, kiti biologai šia įžvalga nesinaudojo: nors Hamiltono 1960-ųjų darbas buvo daug cituojamas, pataisyta jo formulė buvo iš esmė ignoruojama.

Tačiau dabar pasidarė aišku, kad visos socialinio elgesio evoliucinės teorijos netiesiogiai taria, kad socialiniai santykiai vyksta grupėse, kurios gana mažos, palyginus su visa populiacija. O taip pat, kad prosocialus elgesys įvairiai žymimas kaip „kooperacija“ ar „altruizmas“, yra nepalankios individams ir vystosi tik dėl diferencinio grupių prisidėjimo prie bendro genų rinkinio. Kitais žodžiais tariant, kiekviena teorija remiasi paprasta paprasta daugialypės atrankos logika.

Iš pradžių tai nebuvo akivaizdu dėl to, kad šios teorijos sekė tik tai, kas evoliucionavo visoje populiacijoje, tuo pat metu nesekant natūralios atrankos atskirose grupėse. Neįmanoma įvertinti ar grupės atranka būtina, nesekant natūralios atrankos kiekviename atitinkamame biologinės hierarchijos lygyje.

Bendradarbiavimas

Naujas požiūris į žmogaus kilmę
Mūsų gebėjimas bendradarbiauti ir užgniaužti sukčiavimą reiškia, kad grupės lygio atranka žmonių evoliucijoje buvo ypatingai stipri

Mūsų gebėjimas artimai bendradarbiauti su kitais grupės nariais ir užgniaužti sukčiavimą reiškia, kad atranka grupės, o ne individualiame lygyje žmonių evoliucijoje buvo ypatingai stipri jėga. Ji galėjo suvaidinti itin svarbų vaidmenį formuojant mūsų genus ir mūsų kultūrą.

Reti ir svarbūs įvykiai

Susijungiančios įrodymų linijos rodo, kad žmonių genetinė evoliucija rodo svarbų evoliucinį perėjimą, atsakingą už mūsų unikalumą tarp primatų. Daugelio primatų giminaičių grupės iki tam tikro laipsnio bendradarbiauja, bet yra ir stipri konkurencija grupėse dėl socialinio dominavimo. Tuo tarpu daugumoje tebeegzistuojančių medžiotojų rinkėjų bendruomenėse aršiai laikomasi lygybės, nepakenčiant individų, bandančių gauti sau naudos kitų narių sąskaita. Kip matėme, atrankos grupės viduje slopinimas yra didžiojo perėjimo ženklas.

Griežta lygybė tikriausiai radosi anksti žmonijos evoliucijoje ir buvo būtina sąlyga kitiems atributams, darantiems mus tokia išskirtine rūšimi. Tai yra genų ir kultūros bendros evoliucijos pavyzdys, kai neina pasakyti, kuris nutiko pirma.

Artimiausių mūsų giminaičių primatų intelektas taip pat labai aukštas, tačiau atrodo, jis remiasi nepasitikėjimu. Tuo tarpu žmonių intelektas paremtas pasitikėjimu tarp genties narių, tad bendrumo suvokimas ir veiklos koordinavimas suteikė pranašumą jau tiek daug kartų̃, kad dabar tai tapo, kaip teigia vystymosi psichologas Michaelas Tomasello'as, mūsų rūšies instinktu. Netgi šunys, su žmonėmis evoliucionavę dešimtis tūkstančių metų, lenkia daugelį primatų pasitikėjimu paremtu prisitaikymu (Science, vol 298, p 1634).

Kaip ir su kitais dideliais evoliuciniais perėjimais, žmonių perėjimas buvo retas įvykis, turėjęs labai svarbias pasekmes. Kaip vienintelis primatų superorganizmas, pasklidome visame pasaulyje, užėmėme šimtus ekologinių nišų ir išstūmėme nesuskaičiuojamą gausybę kitų rūšių – į gera ar į bloga. Žmonių perėjimas taip pat dar toli gražu nėra baigtas. Grupės vidaus atranka tik prislopinta, ne sustabdyta, tad prosocialaus elgesio palaikymui reikia nuolatinio budrumo. Išties , daugelis žmogiškosios moralės aspektų gali būti interpretuojami kaip aparatas, išsivystęs tam, kad padarytų tarpgrupinę atranką stipria mūsų rūšies jėga.

Kultūrinė grupių atranka

Kultūrinė evoliucija yra daugialypis procesas, visai kaip ir genetinė evoliucija. Socialiai perduodami bruožai gali plisti, nes naudingi visai grupei, arba suteikia individams pranašumą grupėje arba todėl, kad veikia kaip parazitai ir neteikia naudos nei individams, nei grupėms. Pavyzdžių galima rasti visuose lygmenyse, bet grupės lygio atranka, atrodo, yra dar stipresnė žmonių kultūrą veikianti jėga, nei žmonių genetinę evoliuciją.

Genetinės evoliucijos atveju, mutavęs genas retu dažniu pasireiškia vienoje grupėje. Turi pasikeisti daug kartų̃, kad naudinga mutacija paplistų grupėje ir galiausiai – visoje populiacijoje. Tačiau kultūrinės evoliucijos atveju, naujas bruožas grupėje gali paplisti sparčiau, nei per vieną kartą̃. Grupių kultūrinės variacijos gali būti išlaikomos betgi migruojant, jei į grupę įsiliejantys individai atsisako savo senų papročių ir priima naujus. Galiausiai, beveik visi bruožai gali įtvirtinti grupėje normomis, sustiprinamomis atlygiu ir bausme. Grupės atranka normoms, kurios yra stabilios kiekvienoje grupėje, gali būti stipresnė, nei grupės atranka bruožams, selektyviai nenaudingiems grupių viduje.

Kultūrinė grupių atranka lėmė susidarymą bendradarbiaujančių žmonių bendruomenių, keliais dydžio laipsniais didesnių, nei priešagrikultūrinės bendruomenės, gyvavusios vos prieš 15 000 metų. Žmonijos istorija pateikia išsamų daugialypės kultūrinės evoliucijos įrašą, taip pat labiausiai bendradarbiavusių ir koordinuotų kultūrų plėtrą, bei susiskaldymo paveiktų kultūrų nykimą. Ši dinamika netgi gali paaiškinti žmonijos istorijoje buvusius imperijų kilimus ir žlugimus, kaip išdėstė ekologas Peteris Turchinas savo 2005 metų knygoje War and Peace and War.

Darwino problemos sutinkamos visuose žmonių bendruomenės lygiuose: nuo mažiausių grupių iki globalaus kaimo, elgesys, didinantis santykinį pranašumą socialiniame vienete, paprastai sumažina to vieneto kaip tokio, gerovę. Prosocialumo diegimui plačiu mastu reikia tokio mastelio atrankos – gryno variacijų ir atrankos proceso arba labiau svarstytina kryptingo atrinkimo ir planavimo praktika.

kur esame

Naujas konsensusas
Turėtume būti pasirengę pripažinti labai individualistinės kultūros įtaką teorijoms, iškeltoms antrojoje XX a. pusėje

Darwino problema yra neišvengiamas gyvenimo faktas visoms rūšims, taip pat ir mūsų: prosociali adaptacija paprastai individus pastato į prastesnę padėtį, nei kitus jų grupės narius. Vienintelis būdas tiems bruožams išsivystyti yra dar vienas natūralios atrankos proceso sluoksnis. Tas sluoksnis – grupių atranka. Prosocialesnės grupės nesunkiai nukonkuruoja mažiau prosocialias grupes, o tai reiškia, kad prosocialumo bruožų tarpgrupinis pranašumas kompensuoja jo žalą grupės viduje. Taip paprasta.

Jei mokslo istorija būtų pasukusi kitu keliu, daugialypė atranka galėjo tapti teoriniu socialinio elgesio ar sociobiologijos evoliucijos pagrindu. Tačiau vietoje to septintajame dešimtmetyje biologai bandė paaiškinti visą socialinę adaptaciją kaip savinaudos formą. Kai visa mokslo disciplina nusprendžia, kad tai neteisinga, sunku įtikinti žmones permąstyti savo poziciją.

Tačiau dabar, tarp šį reikalą išmanančių yra praktiškai vieningai sutariama, kad visiškas grupių atrankos atmetimas buvo klaidingas ir kad vadinamosios alternatyvos visai tokios nėra. Kai kurie, pavyzdžiui, Williamas Hamiltonas, tokią išvadą padarė dar aštuntajame dešimtmetyje, bet prireikė dar kelių dešimtmečių, kol kiti irgi taip pasielgtų. Tačiau daugelis šios temos tiesiogiai netiriančių žmonių, tarp kurių daug biologų, susidarė įspūdį, kad grupių atranka buvo galutinai atmesta ir nuo to laiko niekas nepasikeitė. Todėl yra plačiai paplitęs sumišimas.

Turbūt neatsitiktinai individualistinis evoliucinės teorijos posūkis sutapo su panašiu posūkiu ekonomikoje, žmogaus socialiniuose moksluose ir vakarietiškoje kultūroje bendrai. Kol evoliucionistai interpretavo visas socualines adaptacijas, kaip savinaudos variacijas, ekonomistai visą žmonių elgesį aiškio kaip individualios naudos maksimizavimą, ir britų premjerė Margaret Thatcher skelbė, kad „nėra tokio dalyko, kaip visuomenė – tik individai ir šeimos“.

Mokslas neatsiranda vakuume. Lygiai, kaip Darwiną ir jo amžininkus veikė Viktorijos laikų kultūra, turėtume būti pasirengę pripažinti – ir teisingai – labai individualistinės kultūros įtaką teorijoms, iškeltoms antrojoje XX a. pusėje.

Naujasis konsensusas užtikrintai teigia, kad individualūs organizmai nėra privilegijuotas biologinės hierarchijos lygmuo. Su žodžiu „organizmas“ siejama harmonija ir koordinavimas gali egzistuoti bet kuriame lygyje ir individai gali prarasti šias savybes, vykstant atrankai juose, kaip tada, kai išsivysto vėžys. Socialinės grupės gali tapti organizmais, ir organizmai yra smarkiai reguliuojamos socialinės grupės – ne tik perkeltine, bet ir tiesiogine prasme.

Grupių atranka gali būti labai stipri jėga žmonių genetinėje ir kultūrinėje evoliucijoje. Šio fakto priėmimas ir pasekmių tyrimas turės įtakos visiems biologijos ir humanitariniams mokslams, nuo gyvybės atsiradimo ir žmonių visuomenės reguliavimo plačiame erdvės ir laiko diapazone.

David Sloan Wilson yra biologijos ir antropologijos profesorius Binghamtono universitete Niujorko valstijoje. Jis plačiausiai žinomas dėl savo darbo daugialypės atrankos srityje ir suvaidino svarbų vaidmenį grupių atrankos idėjos atgaivinime po jos atmetimo septintajame dešimtmetyje.

David Sloan Wilson
New Scientist, № 2824

Komentarai (10)