2008-ųjų lapkritį 10 islamistų grupuotės „Lashkar-e-Taiba“ narių įvykdė 12 kruvinų išpuolių, per kuriuos žuvo 164 žmonės, dar 300 sužeista. Per beveik 60 valandų trukusią destrukciją jie atsilaikė prieš šimtus geriausiai apmokytų Indijos karinių pajėgų karių, kol galiausiai žuvo arba buvo sulaikyti.

„Lashkar-e-Taiba“ kartu treniravosi mėnesius, tai buvo elitinis kovinis padalinys. Tačiau jie taip pat vartojo narkotikus. Įvykio vietoje rasti įrodymai, taip pat vėliau daryti kraujo testai, parodė, kad kai kurie grupuotės nariai vartojo kokainą, LSD ir steroidus, rašo vice.com.

Narkotikų vartojimas grupuotei leido atsilaikyti prieš Indijos pajėgų karius ilgiau nei dvi paras be jokio maisto ar miego, nepaisant to, kad kai kurie grupuotės nariai buvo smarkiai sužeisti.

Naujoje knygoje „Shooting Up“ lenkų istorikas Lukaszas Kamienskis rašo, jog nuo to laiko, kai prasidėjo karai, vyrai ir moterys mūšio lauke vartotoja narkotikus. Istorikas teigia, kad Mumbajaus užpuolikai, kurie naudojo psichotropines medžiagas, yra tik vienas pavyzdys iš daugelio: vikingai vartotojo haliucinogeninius grybus, inkų kariai – kokos lapus, Amerikos pilietinio karo dalyviai buvo priklausomi nuo morfino, o naciai – įnikę į amfetaminą.

1980-aisiais karo istorikas Johnas Keeganas į klausimą „Kodėl kareiviai kariauja“ pateikė tris atsakymus: „paskata“, „prievarta“, „narkozė“. Nors pats J.Keeganas vėliau nusprendė, kad jo teorija buvo per daug paprasta, L.Kamienskis su tokiais atsakymais sutinka. Anot jo, kariauti verčia dehumanizuojančių treniruočių režimų sukurtos paskatos, valstybių prievarta, kuri ragina žmones kovoti šalies vardu, o „narkozė“ gali būti suprantama pažodžiui: tam, kad pajėgtų žudyti kitus, žmonės turi atsidurti kitame suvokimo lygmenyje.

Narkotikai gali karius priversti tapti kariuomenės aparato dalimi ir daryti dalykus, kurių jie niekuomet nepadarytų būdami blaivios sąmonės.

„Antropologiniai radiniai rodo, kad mes nesame kariauti linkę žmonės, – sakė L.Kamienskis. – Labai sunku pereiti ribą, kad žmogus imtų žudyti kitus žmones. Tam reikia civilį paversti kariu, kuris galėtų žudyti kitus ir nejausti didelio psichologinio poveikio.“

Knygoje „Shooting Up“ problema nagrinėjama chronologiniu būdu. Iš pradžių pasakojama apie graikų šokėjų stiprinimąsi vynu, Homero herojų sielvarto malšinimą geriant opiumą, taip pat haliucinogeninius grybus vartojusias Sibiro gentis. Tačiau viso tai nublanksta prieš garsiųjų vikingų haliucinogeninius grybus.

Vikingų karių buvo baiminamasi labiau, nei kokių kitų jėgų karo istorijoje. Tuo metu manyta, kad vikingų kariai buvo apsėsti Odino – skandinavų karo ir išminties, vyriausiojo dievo – įtūžio, kuris padvigubino jų stiprumą, pašalino žmogiškumą ir padarė juos nepaveikiamus skausmui. Jie staugė kaip vilkai ir naikindavo viską, kas pasitaikė kelyje.

Tačiau L.Kamienskis teigia, kad tokią būseną vikingams iš dalies padėjo pasiekti Amanita grybai, kurių paveikti žmonės kartais įsivaizduoja tapę gyvūnais ir apsvaigę haliucionuoja, kad jiems auga plunksnos ir plaukai.

Vartojant tam tikrais kiekiais ir tam tikru būdu, haliucinogeniniai grybai pakeičia realybę iki tokio lygio, kuomet nenatūralūs dalykai, kaip prievartavimas arba plėšikavimas, atrodo normalūs.

Tai galima pamatyti ir Mumbajaus užpuolikų atveju: kokainas jiems teikė energijos, steroidai suteikė stiprybės, o LSD pakeitė realybės suvokimą iki tokio lygio, kai islamistai, kaip ir skandinavų kariai, ėmė kovoti su įtūžiu.

L.Kamienskį itin nustebino tai, kaip narkotikais Antrojo pasaulinio karo metu kareivius „šėrė“ naciai.

„Aš buvau visiškai šokiruotas, kad Vermachtas dideliais kiekiais vartojo metamfetaminą per Lenkijos invaziją 1939-aisiais, – sakė jis. – To niekada neperskaitysite istorijos vadovėliuose ar knygose.“

Viešumoje nacių režimas kritikavo narkotikų vartojimą pramoginiais tikslais, bet slaptai nacių elitas dažnai mėgavosi psichotropinėmis medžiagomis. Hitleris didžiąją karo dalį praleido apsvaigęs nuo vaistų. Goringas ir Goebbelsas mėgo morfiną. Kai pastarasis mėgino atsverti morfino poveikį kokainu, tapo priklausomas ir nuo jo.

Naciai taip pat tiekė narkotikus Vokietijos kariams. 1939–ųjų invazijos į Lenkiją metu, pervitinas – kristalinė amfetamino versija, buvo naudojamas streso, nuovargio įveikimui ir euforijos sukėlimui. Jis tapo Vokietijos „puolimo piliule“.

1940-aisiais prieš invaziją į Prancūziją Vokietijos armija užsakė 35 mln. pervitino tablečių.

Tuo metu buvo beveik negalvojama apie karių gerbūvį. Didelė dalis Vokietijos karių tapo priklausomi nuo narkotikų, o kai oficialus narkotiko tiekimas buvo baigtas, jie narkotikus gaudavo iš Vokietijos, kur narkotikai buvo legalūs.

Vokiečiai nebuvo vieninteliai mūšio lauke amfetaminą vartoję kariai. Tą darė ir britų, JAV, japonų ar net suomių kariškiai. Pastarieji vienu metu buvo didžiausi pasaulyje heroino vartotojai.

XX a. narkotikų pasmerkimas ir socialinio poveikio baimė nulėmė narkotikus draudžiančių įstatymų priėmimą.

L.Kamienskis Vietnamo karą vadina „pirmuoju farmakologiniu karu“, nes jame buvo vartoti milžiniški kiekiai narkotikų. Istorikai teigia, kad 10-15 proc. JAV kareivių tapo priklausomi nuo heroino.

Dabar Vakarų kariuomenės užima griežtesnę poziciją psichotropinių medžiagų atžvilgiu, nors daug iš Irako grįžusių JAV karių pasakojo vartoję aderalį ir energetinius gėrimus, taip pat proteino miltelius ir papildus, kurie padėdavo palaikyti formą. Tačiau žiūrint iš istorinės perspektyvos, toks trumpalaikis medžiagų vartojimas kare vikingus greičiausiai priverstų nusišypsoti.

Komentarai (5)