Lietuvos kariuomenė neseniai paskelbė, kad planuoja įsigyti ne mažiau kaip 200 amerikietiškų šarvuotų visureigių iš kompanijos „Oshkosh Defence“. Šiame straipsnyje pabandysime plačiau susipažinti su „Oshkosh Defence“ kompanija, jos istorija ir produkcija.

„Oshkosh Defence“ priklauso didžiulei „Oshkosh“ korporacijai, kuri šiais metais atšventė 100 metų veiklos jubiliejų.

Firmos istorijoje buvo gausu pakilimų ir nuopuolių, tačiau bemaž per visą savo gyvavimo laikotarpį ji daugiau ar mažiau bendradarbiavo su kariuomene arba bent jau bandė tai daryti.

Kaip ir daugelio garsių kompanijų, „Oshkosh“ istorija prasidėjo nuo nesutarimo tarp verslo partnerių – JAV Viskonsino valstijoje, Klintonvilio mieste įsikūrusios firmos FWD („Four Wheel Drive Auto Company“) valdytojų.

Gabus inžinierius ir daugelio FWD priklausančių patentų autorius Williamas Besserdichas norėjo išpirkti jam priklausančias firmos akcijas, tačiau kiti akcininkai tam pasipriešino. Todėl 1917 m. įsižeidęs W. Besserdichas išėjo iš FWD ir įkūrė savo kompaniją „Wisconsin Duplex Auto Company“.

Naujam verslui, suprantama, reikėjo investuotojų ir jie atsirado už 50 mylių nuo Klintonvilio esančiame Oškošo mieste. Todėl dar tų pačių metų pabaigoje firma persikėlė į Oškošą, kartu pakeisdama ir pavadinimą į „Oshkosh Motor Truck Manufacturing Company“.

Įsitvirtinimas rinkoje ir raida

Jau pirmasis naujo gamintojo sunkvežimis Model A iš esmės skyrėsi nuo FWD produkcijos. Pastarosios ankstyvieji sunkvežimiai išvis neturėjo kabinos, vairuotojas sėdėjo virš variklio, o štai pirmasis Oshkosh turėjo priekyje įmontuotą variklį su dangčiu ir šiokią tokią kabiną. Variklis ir pavarų dėžė buvo pirkti iš kitų gamintojų, o štai tiltai ir skirstomasis mechanizmas – savos konstrukcijos.

Tačiau išskirtinė Model A savybė buvo nuolatinė visų ratų pavara su savaime užsiblokuojančiu tarpašiniu diferencialu. Deja, inovatyvus sunkvežimis nesudomino JAV kariuomenės, nes I pasaulinis karas jau ėjo į pabaigą. Dėl šios priežasties kompanijos startas buvo labai sunkus: 1918 m. pagaminti tik septyni automobiliai, 1919 m. – 56, o 1923 m. – tik 16…

Nepaisant to „Oshkosh“ sunkvežimiai palengva įsitvirtino civilinės spec. technikos rinkoje, jų variklių galia palaipsniui didėjo, o 1935 m. pirkėjams buvo pasiūlyti ir sunkvežimiai su dyzeliniais varikliais.

Tuo pat metu kompanija pradėjo gaminti unikalų TR modelį su visais varančiaisiais ir vairuojamaisiais ratais. Ši transporto priemonė jau rimtai sudomino JAV kariškius, kurie ieškojo tinkamo vilkiko artilerijos pabūklams. Jie net nusipirko keletą TR bandymams, tačiau tuo viskas ir baigėsi… II pasaulinio karo metais „Oshkosh“ vėl niekaip nepavyko įsiūlyti savo produkcijos kariškiams, nors bandymų buvo ne vienas. Galiausiai pavyko sudominti JAV ginkluotąsias oro pajėgas, kurios nupirko mažą partiją Oshkosh W Series sunkvežimių. Jie užsirekomendavo kaip itin patikima technika, todėl baigiantis karui dar dvi nedideles partijas įsigijo ir amerikiečių Jūrų bei Sausumos pajėgos.

Tačiau čia „Oshkosh“ susidūrė su kita problema – mažais gamybos pajėgumais, nes kompanijos sunkvežimiai vis dar buvo gaminamai pagal individualius užsakymus ir beveik rankomis. Dėl to kariuomenė vėl ėmė rinktis kitus sunkvežimių tiekėjus. Po karo „Oshkosh“ ėmė sparčiai plėsti savo produkcijos asortimentą, galingumą ir keliamąją galią. Keitėsi ir sunkvežimių dizainas: nuo 1939 m. gaminamas ankštas W serijos kabinas pakeitė erdvios, bet keistoko dizaino naujos kabinos su į priekį pasvirusiu priekiniu stiklu. Tuo metu niekam nerūpėjo sunkiosios technikos grožis, nes užsakovai labiau vertino eksploatacijos ir aptarnavimo patogumą bei pigumą, o gamintojai – kuo mažesnę gamybos savikainą.

Netrukus „Oshkosh“ JAV Karinių oro pajėgų užsakymu pradeda gaminti specialius gaisrinius automobilius kariniams aerodromams, kuriuos vėliau pritaiko ir civilinėms reikmėms. Tačiau kompanijai vis dar stinga didelių užsakymų… Galiausiai 1976 m. įvyksta sandoris, kuris iš esmės pakeičia „Oshkosh“ istoriją ir nulemia jos tolesnio vystymosi kryptį.

„Oshkosh Defence“ atsiradimas

Aštuntajame dešimtmetyje JAV kariuomenė nusprendė skubiai pakeisti nepasiteisinusių sunkiųjų vilkikų Ford M656 parką. Be to, armijai iškilo poreikis įsigyti vilkikų sunkiajai karinei technikai pervežti (Heavy Equipment Transporter, sutrumpintai HET).

Paskelbus konkursą ir atlikus visus bandymus, 1976 m. kariuomenė užsisakė net 744 Oshkosh J serijos sunkvežimius, kurie gavo karinį žymėjimą М911. Jie turėjo 8х6 važiuoklę, dvitaktį „V8 Detroit Diesel“ dvylikos litrų 430 AG variklį ir penkių laipsnių automatinę pavarų dėžę. Vilkikas galėjo vežti iki 26 tonų krovinį maksimaliu 72 km/h greičiu. Būtent po šio sandorio „Oshkosh“ nusprendė įkurti atskirą padalinį „Oshkosh Defence“, kuris užsiims karinės technikos kūrimu ir tobulinimu.

1981 m. „Oshkosh Defence“ pristatė HEMTT (Heavy Expanded Mobility Tactical Truck) – sunkųjį transporterį su pleišto formos kabina. Ant šio modelio platformos galima sumontuoti daugybę specializuotų krovinių – nuo cisternos degalams iki balistinių ar priešlėktuvinių raketų. Beje, 2006 m. pasirodė hibridinis vilkikas HEMTT-A3, kurio ratus suka 400 AG turbodyzelinis variklis ir 305 kW galio generatorius. Pastarasis gali būti naudojamas ir kaip kilnojama stotis elektros energijai gaminti.

1992 m. pirmos kartos HET vilkikus M911 pakeitė naujas M1070 modelis, visų pirma skirtas M1A1 Abrams tankams pervežti. Keturašio vilkiko variklio galia siekė 500 AG, sukimo momentas – beveik 2000 Nm, o šio galiūno keliamoji galia yra net 63,5 tonos. Tiesa, gamintojas teigia, kad vilkiku galima vežti net 80 tonų (!) krovinį, jei neviršijamas 42 km/h greitis. Dėl to M1070 ir jo modernizuota M1070A1 versija su 700 AG varikliu laikomos neprilygstamu kariuomenės logistų instrumentu, be kurio neįsivaizduojama nei viena rimta sausumos operacija.

Nuo 2000-ųjų „Oshkosh“ korporacija ėmė palaipsniui mažinti civilinėms reikmėms skirto transporto ir didinti karinės technikos gamybą – „Oshkosh Defence“ tapo svarbiausiu grupės padaliniu, kurio inžinieriai ėmėsi naujų ir itin modernių projektų. Produkcijos gamoje pasirodė nauji kariniams aerodromams skirti gaisrų gesinimo modeliai, naujos krovininių sunkvežimių modifikacijos ir – pirmą kartą kompanijos istorijoje – lengvieji kariniai visureigiai, kurie savo dydžiu labiau priskiriami prie lengvųjų automobilių nei prie sunkvežimių.

Lengvųjų karinių visureigių gama pradėta kurti 2009 m., kai JAV kariuomenė pradėjo galvoti, kuo pakeis senstančius legendinius HMMWV Humvee. Gamą sudaro lengvasis taktinis L-ATV (Light Combat Tactical All-Terrain Vehicle), specialios paskirties S-ATV (Special Purpose All-Terrain Vehicle) ir minų sprogimams atsparus M-ATV visureigiai. Tiesa, JAV kariuomenės paskelbtas konkursas lengviesiems visureigiams įsigyti šiek tiek užtruko, bet galų gale 2015 m. „Oshkosh Defence“ gavo užsakymą pateikti daugiau nei 50 tūkst. L-ATV automobilių.

Netrukus pasipylė konkursai bei užsakymai ir iš kitų šalių, tarp jų ir iš Lietuvos. Kaip mus informavo Krašto apsaugos ministerijos atstovai, mūsų kariuomenės poreikis yra kovinės paramos ir bendrosios paskirties šarvuoti visureigiai. Ministerijos specialistai vertino informaciją apie rinkoje esančius šarvuotus visureigius. Vėliau, atsižvelgiant į efektyvumo, suderinamumo, išlaikymo ir kitus kriterijus, buvo atrinkti devyni modeliai, su kuriais atlikti praktiniai galimybių ir funkcionalumo bandymai. Įvertinus visus gautus duomenis, L-ATV visureigis geriausiai atitiko suformuluotus kriterijus. Todėl Lietuva kreipėsi į JAV vyriausybę dėl galimybės įsigyti būtent L-ATV. Jei bus gautas JAV vyriausybės pritarimas šiuos visureigius parduoti Lietuvai, pristatymo terminai priklausys nuo sutartyje apibrėžtų sąlygų, bet tikimasi, kad pirmieji automobiliai Lietuvą pasieks 2021 m.

Neabejotinai, L-ATV įsigijimas mūsų kariuomenei suteiktų gerokai daugiau modernumo ir naujų galimybių. O mes lauksime pirmųjų „gyvų“ visureigių ir būtinai papasakosime apie juos smulkiau kituose ABL numeriuose.

„Terra Max“ – ateities kariuomenei

Spartus kompiuterių atminties ir greičio didėjimas, geografinio pozicionavimo ir ryšio galimybių progresas bei virtualių tinklų kūrimas atveria naujas galimybes mums visiems, o ypač kariškiams. Jie jau senokai turi viziją, kad ateityje mašinos turi pakeisti gyvus karius visur, kur jų gyvybei gali grėsti pavojus.

„Oshkosh Defence“ kompanija viena pirmųjų pradėjo kurti bepilotes sistemas ir 2004 m. pirmoji sukūrė visiškai autonomišką TerraMax UGV (Unmanned Ground Vehicle) automobilį.

Sistemą „TerraMax“ sudaro daviklių ir radarų kompleksas, kurio siunčiamą informaciją apdoroja ir automobilio mechaninius mazgus valdo galingas kompiuteris. Tačiau, kitaip nei dabar sparčiai tobulinami savavaldžiai civiliai automobiliai, „TerraMax“ technologija nenaudoja GPS duomenų, dėl to savaeigiams kariniams automobiliams nereikia pravažiuoti iš anksto nustatytų geografinių taškų. Be to, kariškiai gali kontroliuoti tokių savo transporto priemonių judėjimą per monitorius ir, reikalui esant, perimti jų valdymą per atstumą.

2016 m. „Oshkosh Defence“ kartu su JAV kariuomene išbandė kelių į bendrą tinklą sujungtų savavaldžių transporto priemonių valdymo galimybes. Šio eksperimento metu ne tik išbandyta naujos kartos „TerraMax“ technologija, bet ir padaryta keletas svarbių išvadų:

• vienas operatorius gali valdyti/kontroliuoti iki penkių savavaldžių transporto priemonių;

• automobiliai su „TerraMax“ sistema sėkmingai gali judėti ir visiškoje tamsoje, jų galimybės ir techniniai duomenys išlieka nepakitę;

• kolona sėkmingai judėjo įvairiomis sąlygomis (per minkštą smėlį, slidžiu keliu, tarp medžių, keliuose su giliomis provėžomis, kertant nedidelius upelius ir pan.), pati keisdama judėjimo greitį ir išlaikydama nurodytus atstumus tarp transporto priemonių.

Atrodytų, viskas puiku. Tačiau visai atsisakyti žmonių, bent jau valdančių automobilius per atstumą, kol kas neįmanoma. To neleidžia padaryti galimi vietovės, kuria juda technika, ypatumai ir nenumatytos situacijos, galinčios iškilti kovinių veiksmų zonoje. Užtat „TerraMax“ sistema turi vieną labai didelį privalumą – ją galima sumontuoti į bet kokio dydžio, bet kurio gamintojo transporto priemonę.

Kol kas „Oshkosh Defence“ savo „TerraMax“ technologiją pritaikė tiekimo, gelbėjimo ir specialiajai technikai. Kitas etapas – pritaikyti ją kovos mašinoms, dalyvaujančioms tikrame mūšyje. Bet čia iškyla nauji iššūkiai – juk ten gali būti be galo daug įvairių numatytų ir nenumatytų situacijų…

Kad ir kaip būtų, technologijos tobulėja labai sparčiai, todėl bus įdomu stebėti, kaip kariškiai jas priims ir sugebės jomis pasinaudoti.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Autobild.lt

Autoriai: Linas Barščevičius

Komentarai (2)