Mūsų valstybės pagrindinis turtas – pakankamas aukštos kvalifikacijos technologijų, fizinių bei biomedicininių mokslų sričių darbuotojų skaičius. Be to, neaukštas pragyvenimo lygis – šios dvi priežastys viliotų stambiąsias užsienio kompanijas pas mus kurti padalinius. Tačiau atidžiau žvilgtelėjus į švietimo tendencijas bei darbo biržos duomenis, aiškėja, jog aukšto kvalifikacijos specialistų pertekliaus ne tik nėra, bet tuoj gali pasijausti trūkumas.

Kalbant apie užsienio investicijas, Lietuvai pirmiausia reikėtų prisiminti ne tik mūsų valstybės privalumus, bet ir kol kas nepašalintus didelius trūkumus. Kol kas stambių kompanijų investavimo norai greitai atvėsinami tiesiog surambėjusia biurokratine politika, kuomet valstybė neparodo arba parodo labai menką dėmesį tokiems potencialiems investuotojams. Galbūt ši ir ateinančios Lietuvos vyriausybės ims ne tik mažinti trukdžių kiekį, bet ir papildomai skatinti stambiausių užsienio įmonių padalinių kūrimą – kad ir tokiomis priemonėmis, kaip „Barclays“ atveju (2010 m. kovo 5 d., „Barclays“ pasaulinės mažmeninės bankininkystės padalinys Vilniuje oficialiai atidarė Technologijų Centrą) - Ūkio ministras Dainius Kreivys žurnalistams pripažino, kad ateityje iš biudžeto šiai kompanijai įsipareigota skirti lėšų darbuotojų mokymams.

„Mes kalbame apie 100 tūkst. eurų Vyriausybės subsidiją ir daugiausiai europines lėšas darbuotojų mokymui, naujų darbo vietų kūrimui. (...) Tačiau per du veiklos mėnesius „Barclays“ į Lietuvos biudžetą yra sumokėjęs 1,3 mln. Lt mokesčių. Aš noriu pasakyti tik tiek, kad yra apskaičiuota, jog visos dotacijos darbo vietų kūrimui atsipirks per 8 mėnesius“, – po oficialaus „Barclays“ atidarymo spaudos konferencijoje sakė D. Kreivys.

Taigi, besikuriančias kompanijas subsidijuoti ir kitaip paremti visais atvejais naudinga. Jeigu tai taps nuolatine valstybine politika, neabejotinai pas mus ims kurtis kiti gigantai – kad ir tas pats IBM. „Mus aplankė IBM delegacija, kuri irgi planuoja steigti savo mokslinių tyrimų ir plėtros departamentą“, - kalbėdamas kovo pradžioje vykusiame Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) posėdyje sakė ministras pirmininkas A. Kubilius. 

Viskas atrodo gražu tol, kol nežiūrima į pagrindinio Lietuvos turto – kvalifikuotų specialistų skaičiaus tendencijas. Kol kas mūsų valstybei su kukliais poreikiais užtenka ir informatikų, ir programuotojų, ir taikomosios fizikos ar matematikos specialistų, tačiau ar valstybė turi plėtros planą tuo atveju, jeigu stambiosios pasaulio kompanijos imtų dideliais kiekiais samdyti šiuos specialistus? Šį klausimą labai taikliai iškėlė vienas iš sėkmingiausių pastarųjų metų IT srities Lietuvos verslininkų Ilja Laursas kalbėdamas Kauno technologijų universiteto Karjeros dienų renginyje – ką Lietuva pasiūlys stambiems užsienio investuotojams, jeigu neliks laisvų kvalifikuotų darbuotojų?

O gal jų yra toks perteklius, kad tiek minėtai IBM, tiek „Barclays“, tiek ir kitiems potencialiems investuotojams užteks ir dar liks vietinėms reikmėms tenkinti? O juk technologinių ir fizinių mokslų specialistų Lietuvai tikrai reikės – nesenai rašėme, jog vienos didžiausių pasaulio informacinių technologijų sprendimų ir konsultacinių bendrovių „Computer Sciences Corporation“ (CSC) antrinė bendrovė „CSC Baltic“ darbuotojų skaičių Lietuvoje ketina padidinti nuo 170 iki 400-500 darbuotojų, Lietuvos Ūkio ministerija išsakė planus iki 2021 metų įstoti į Europos kosmoso agentūrą (ESA), Europos sąjungos paramos lėšomis Lietuvoje aktyviai skatinama mokslo ir verslo centrų plėtra (pavyzdžiui, Vilniuje įsikurs Nacionalinis fizinių ir technologijos mokslų centras, Kaune modernus „Santakos“ slėnis), metų pradžioje nuskambėjo įkvepiantis saulės energetikos pramonės startas Lietuvoje – visais atvejais šioms ir panašioms institucijoms reikės kvalifikuotų inžinierių, tyrėjų, mokslininkų. Kiek jų turime Lietuvoje?

Apie tai susimąstyti verčia 2010 m. kovo 24 d. portale delfi.lt publikuotas Eglės Samoškaitės straipsnis apie Lietuvos bedarbius ir jų tendencijas. Žurnalistė rašo, jog sunkmečiu išryškėjo, kad iš visų jaunų darbo nerandančių žmonių sunkiausiai įsidarbina madingas, masines specialybes įgiję žmonės – teisininkai, politologai, socialiniai darbuotojai bei kiti socialinės krypties studijas baigę jaunimo atstovai. Antroji darbo nerandančio jaunimo banga – tik vidurinį išsilavinimą įgiję jaunuoliai, kurie neįstojo į jokį universitetą arba nusprendė apskritai nesiekti aukštojo mokslo.

Tokias tendencijas vardija socialinės apsaugos ir darbo viceministrė Audra Mikalauskaitė, kuri trečiadienį dalyvavo Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto posėdyje.

„Be didelių filosofijų, galima aiškiai pasakyti, kad šiandien Lietuvoje dominuoja socialiniai mokslai, socialinis darbas – tai yra tos darbo vietos, kurios rinkoje per daug nekuria pridėtinės vertės. Kompiuteristai niekada nesiregistruoja Darbo biržoje, aukštųjų technologijų specialistai, mikrobiologai nesiregistruoja. Apskritai tie, kurie yra įgiję geras specialybes, kurie yra aukštos kvalifikacijos ekonomistai ar kiti specialistai Darbo biržoje nesiregistruoja“, - po posėdžio žurnalistams sakė A. Mikalauskaitė.

Pasak jos, blogiausioje situacijoje atsidūrė tie, kurie yra baigę populiarias ir madingas, bet nebūtinai reikalingas specialybes. „Yra madingos specialybės, pavyzdžiui, teisė, vadyba. Dabar visi teisininkai ir vadybininkai, politologų krūvos yra, bet ar tai yra tos profesijos, kurios garantuoja, kad turėsi darbo vietą? Dar viena banga yra tie, kurie baigs vidurines mokyklas ir neįstos į aukštąsias“, - kalbėjo viceministrė.

Iš viceministrės kalbos galima padaryti įdomias išvadas – technologinių, fizinių mokslų atstovai darbą susiranda daug lengviau nei socialinius ar humanitarinius mokslus baigę absolventai – taigi, darbo rinkoje laisvų inžinierių, fizikų, matematikų ar chemikų yra labai mažai. Žinoma, tai nereiškia, jog visi jie šiandien dirba pagal specialybę, tačiau, pavyzdžiui, kas trukdo sumaniam medžiagų mokslų specialybę baigusiam absolventui statybų verslo įmonės organizuojamame vadybininko pareigų konkurse nukonkuruoti paprastą vadybos mokslą baigusį absolventą, nieko neišmanantį apie medžiagas, jų savybes bei kokybę? Tad nekeista, jog gerą techninių ar fizinių mokslų išsilavinimą turinčių žmonių kiekis darbo biržoje yra mažas. Suprantama, tai nereiškia, kad socialiniai mokslai apskritai beverčiai, tačiau kaip pažymėjo viceministrė, tokių specialistų kiekis šiai dienai gerokai viršija poreikį.

Keista, bet Švietimo ir mokslo ministerija akivaizdžiai nesugeba padaryti išvadų iš šių savo viešai pristatytų pasvarstymų – atsižvelgiant į jau minėtas Lietuvos darbo rinkos tendencijas, numatomas investicijų kryptis, tiesiog nesuvokiami logikai ministerijos planai ir toliau mažinti technologinių, fizinių bei biomedicininių mokslų valstybės finansuojamas vietas universitetuose. Švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius patvirtino preliminarų valstybės finansuojamų pirmosios pakopos ir vientisųjų studijų vietų, į kurias šiemet bus priimami studentai, skaičių – apie tai rašė dauguma žiniasklaidos priemonių, o mes pabandėme paskaičiuoti valstybės finansuojamų vietų pokyčius nuo pernai metų. Palyginimo rezultatai labai puikiai matomi šioje lentelėje:  

Ką gi, akivaizdu, jog valstybės ateities perspektyvas Švietimo ir mokslo ministerija ir toliau sieja su socialiniais mokslais – tai vienintelė mokslo sritis, kurioje finansavimas ne tik nesumažėjo, bet ir padidėjo. Galbūt šios krypties specialistai užsiims kosminių technologijų kūrimu ir taikymu (juk Ūkio ministerija planuoja stoti į ESA), o gal būtent ekonomistai, vadybininkai ir teisininkai sudomins IBM ar, pavyzdžiui, lazerinių technologijų įmones? Galbūt kol kas labai svarbioje Lietuvai maisto, žemės ūkio pramonėje, vietoj chemikų, biochemikų, maisto technologų, irgi darbuosis socialinių mokslų absolventai? Žinoma, jų irgi reikia, bet ar tokiais kiekiais, ypač tada, kai kryptingai mažinama valstybės parama technologijų, fizinių ir biomedicininių mokslų šakoms? Jeigu norima taupyti, tai bent jau tolygiai per visas studijų programas, o dar geriau - prisimenant kokios gi yra strateginės valstybės plėtros kryptys.

Galbūt yra ir ilgalaikė švietimo strategija, kurios mes tiesiog nežinome, tačiau pastarųjų dvejų metų valstybės universitetuose finansuojamų vietų kitimo tendencija tiesiog akivaizdžiai prieštarauja Vyriausybės oficialiai deklaruojamiems siekiams skatinti žinių visuomenę, aukštųjų technologijų pramonę, kviestis užsienio technologijų kompanijas. Juk jei dabar fizinių, technologinių ir biomedicinos mokslų darbo nerandančių absolventų yra mažuma, ką mes pasiūlysime stambioms užsienio kompanijoms, kurių kiekviena galėtų kurti po 1000 ar daugiau darbo vietų tokiems specialistams? O gal mes kažko neįžvelgiame? Ką apie tai manote jūs, mūsų skaitytojai?

Komentarai (44)