Skaitytojo nuomonė. Ar vergui svarbios jo teisės?  (45)

Žmogaus teisės. Apie jas daug kalbama. Kalba ir tie, kurie mažai ką apie jas išmano, kalba ir tie, kurie nori jomis pasinaudoti, kad pasiektų kažkokius nelabai švarius savo tikslus, kalba ir tie, kurie yra nuoširdūs ir suvokia žmogaus teisių idėjos prasmę. Paskutiniųjų ne tiek jau daug.

Iš kur gi kilo žmogaus teisių koncepcija? Žmogaus teisių idėja susiformavo kaip žmogaus ir valstybės santykiavimo didžiulės neigiamos patirties rezultatas. Didžioji dauguma mūsų kultūros žmonių mano, kad civilizuotoje visuomenėje būtinas valstybės institutas, o visuomenė be tokio instituto negali egzistuoti ir vystytis. Klausimas tiems, kurie taip mano: o kaip gi mes be tos valstybės vystėmės iki civilizacijos sukūrimo? Chaotiškai ir anarchijoje ar pagal kažkokius dėsnius ir tvarką? Pirmiau tapome žmonėmis ir sukūrėme vastybę ar pirmiau sukūrėme valstybę ir ji mus padarė žmonėmis?

Valstybė turi susikūrusi kai kurias labai svarbias funkcijas: teisėsaugos – kovai su nusikalstamumu; karinę – kovai su išorės priešais; teisminę – vidinių konfliktų sureguliavimui ir t.t. Visos šios funkcijos reikalingos užtikrinti normalų žmonių gyvenimą valstybėje.

Kaip bebūtų gaila, praktika rodo visai ką kita. Valstybė, užuot buvus naudinga savo gyventojams, greitai virsta į priešišką liaudžiai instituciją. Į liaudies engimo, tironijos ir beteisiškumo instituciją. Žmogaus civilizacijos istorija pakankamai ilga, bet per visą tą ilgą laikotarpį sėkmingų valstybių periodai buvo labai trumpi. Daugeliu atvejų valstybės daugiau ar mažiau yra ir buvo tironijos institutas. Geriausi žmonijos protai svarstė šią problemą ir galvojo, kaip gi padaryti valdžios sistemą tobulesnę. Platonas aprašinėjo savo idealią valstybę, kurios valdžioje būtų kažkokie idealūs mąstytojai, filosofai ir padorūs žmonės. Tik buvo nesuprantama kaip gi tie padorūs žmonės pateks į tą valdžią? Kas gi juos į tą kėdę pasodins? Koks gi tas mechanizmas realybėje? Kampanela sumanė savo utopinį saulės miestą. Daugelis mąstytojų sugalvodavo savo idealios valstybės modelius, bet niekur žmonijos istorijoje idealios valstybės neatsirado.

Dar daugiau, civilizacijos istorija rodo, kad pats valstybės institutas yra pakankamai pavojingas atskirai asmenybei. Valdžia demoralizuoja, o absoliuti valdžia demoralizuoja absoliučiai. Pasodink į valdžios kėdę angelą ir po trijų metų pamatysi joje sėdintį velnią. Visi liaudiški padavimai iš serijos “slibinas mirė, tegyvuoja naujasis slibinas!” pasakoja būtent apie tai. Šiuos padavimų virsmus mes galime lengvai stebėti realybėje mūsų gyvenime. Buvo lyg normalus žmogus, išrinko jį į valdžią ir tapo sukčiumi, vagimi, grobstytoju ... Tai tipiškas visų civilizacijos laikų vaizdelis.

Kaip gi pakeisti situaciją į gerą pusę iš esmės? Jeigu valdžia keičiama revoliuciniais ar suokalbiškais metodais, tai dažniausiai pasibaigia tuo, kad vieną sukčių gaują pakeičia kita sukčių gauja, o tauta lieka ir vėl „ant ledo”.

Savo laiku protingi žmonės sugalvojo valdžios pasiskirstymo idėją: įstatymus leidžianti, vydomoji ir teisminė valdžios. Jei liaudis negali pati susitvarkyti su valdžia, tai tegul valdžia būna padalinta į tris nepriklausomas dalis ir taip pati save kontroliuoja. Svarbi ir ketvirtoji valdžia – masinės informavimo priemonės, kurios turėtų priversti valdininkus elgtis padoriai ir teisingai. Pati valdžios paskirstymo idėja gera, tačiau praktikoje mes matome visai ką kita – retai stebime realų valdžios pasiskirstymą, netgi jei jis ir deklaruojamas. Deklaruojamas valdžios pasidalinimas, o tikrovėje yra tik viena administratyvi valdžia ir viskas paklūsta jai. Nepriklausomos įstatymus leidžiančios valdžios nėra. Vietoj jos – absoliuti dekoracija. Į valdžios daugumą išrenkama iš marionetinių partijų, kurios neturi nei koncepcijų, nei programų, nei asmenybių, kurios galėtų išeiti prie mikrofono ir ką nors protingo ir originalaus pasakyti(jei turėtų, nebūtume taip asiliškai ir masiškai pasaulyje įklimpę į visokias “krizes”). Rink nerinkęs, o valdžioje sėdės tie patys, kuriuos prastūminės “gudručiai” užkulisiai.

O kur gi liaudis? Kur gi jos socialinis aktyvumas? O liaudies nėra, yra tik gyventojai, apdurninti, pasyvūs, bailūs. Yra vienas kitas aktyvistas, bet jų niekingai mažai. Kitaip sakant, nėra pilietinės visuomenės. Nors pilietinės visuomenės institutus ir jų direktorius turime.

Ką gi daryti? Kaip gi pakeisti situaciją į gerą pusę? Štai žmogaus teisių idėja numato reformuoti visuomenę ne iš viršaus – nuo valdžios, bet iš apačios – nuo liaudies. Liaudį reikia šviesti, tada ir valdžiai teks kitaip elgtis. Bet kokia valdžia gali su tauta daryti tik tai, ką ta tauta jai leidžia. Liaudį šviesti galima tik šviečiant atskirus individus, nes tauta susideda iš konkrečių žmonių.

Žmogaus teisių idėja numato pakelti atskiro žmogaus dvasingumo lygį, pakelti jo savikritikos, savigarbos lygį, socialinį aktyvumą, paaiškinti jam, kad jis ne vergas ar tarnas, o žmogus ir pilietis, kuris turi teises.

Tik vieno dalyko žmogaus teisių idėjos kūrėjai nemato: tam, kad liaudis galėtų kontroliuoti valdžią, reikia, kad ji kiekvienu momentu žinotų, ką jo išrinkta valdžia veikia. O tai pasiekti galima tik gyvenant mažose bendruomenėse, o ne valstybių sąjungose su bendrais įstatymais visiems ir valdžia, esančia už tūkstančio kilometrų.

Sveikam, natūraliam, fiziškai ir psichiškai sveikam, adekvačiam žmogui didžiausia vertybė yra LAISVĖ. Laisvė – štai tas žodis, kurį reikia atsiminti visam gyvenimui! Svarbiausias žodis. Atminkite jį!

Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje pačiame pirmame straipsnyje parašyta: “Visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs savo orumu ir teisėmis.” O trečiame: “Kiekvienas žmogus turi teisę į gyvenimą, laisvę ir asmens neliečiamybę.” Tai yra teisę į Laisvę – antrą teisę po teisės į gyvenimą. Laisvė aukščiau už pinigus, valdžią, šlovę, garbę, pagarbą visuomenėje, netgi aukščiau už šeimą. Štai kokia vertybe laikoma žmogaus laisvė žiūrint iš žmogaus teisių koncepcijos taško. Kas nori gyventi vergu, tam žmogaus teisės nereikalingos. Bet tuo pačiu reikia pažymėti, kad žmogaus teisės nenumato neribotos laisvės. Visos demokratinės žmogaus teisės yra tiksliai apibūdintos. Į sąrašą šių laisvių neįeina laisvė vogti, užmušti, apgaudinėti... Tokių laisvių šioje deklaracijoje nėra. Be to žmogaus teisių koncepcija numato natūralius ribotuvus asmeninėms laisvėms – išmintį ir sąžinę. Pirmame ŽTD straipsnyje parašyta: “Visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs savo orumu ir teisėmis. Jiems suteiktas protas ir sąžinė ir jie turi elgtis vienas kito atžvilgiu kaip broliai.” Kaip matome yra ir pareigos.

Kiekvienas gimęs žmogus yra unikalus ir kai kuo nepanašus į kitus, tai yra turintis savąjį individualųjį „Aš“. Tačiau toliau gyvenimas gali pasukti dviem pagrindinėmis kryptimis. Arba jis toliau vystys ir tobulins savąjį „Aš“, savo individualumą ir gabumus. Arba jo „Aš“ bus žlugdomas ir kvailinamas, paverčiant jį pilkos minios elementu, nuolankia ir buka biomase. Totalitarioms valstybėms savarankiškos individualybės nereikalingos. Joms reikalingi nuolankūs biorobotai. Jų režimo vergai. Valdžia valstybėje dažniausiai slopina, o ne skatina asmenybes.

Kas tai yra valstybė? Tai valdininkų armija. Pati ta valdininkų armija taip pat yra struktūrizuota. Režimą nustato pati viršūnėlė. Žemesnės grandys gali tik nebaudžiamai naudotis jiems suteiktais valstybės resursais nustatytų limitų ribose.

Svarbu suvokti vieną svarbią tiesą: Valstybė jums nėra draugas! Taip buvo vakar, taip yra šiandien, taip bus ir artimiausioje ateityje. Visi tie prezidentai, premjerai, ministrai ir t.t. nėra jums draugai. Štai tokios realijos. Taip yra ne tik Lietuvoje, taip yra ir JAV, ir Vokietijoje, Japonijoje ar Prancūzijoje...

Idealios valstybės sukūrimo idėja – tai ne šiaip sau kvaila utopija, tai visiškai nereali idėja. Valstybės sudarytos iš žmonių, o žmonės nėra tobuli, jie turi ir gerų, ir blogų savo pusių. Valstybė gali būti tik geresnė ar blogesnė. O iš tikro gerų valstybių žmonijos istorijoje nebuvo. Jums gyvenime dažnai teko ir teks bendrauti su valdininkais ir tas bendravimas dažniausiai nebus malonus ir netenkins lūkesčių. Ir kuo aukštesnis valdininkas, tuo didesnį priešiškumą jam jausite su juo bendraujant.

Valstybė, apskritai, gali tapti liaudies priešu Nr. 1. Ar ji tokia taps – tai priklauso nuo to, kokią valstybės kontrolę sugebės visuomenė organizuoti. Totalitarinės valstybės užduotis – visiškai kontroliuoti žmones. Tikrų teisių gynėjų užduotis priešinga – sudaryti sąlygas visuomenei kontroliuoti valstybę.

Žmogaus teisių dėja – tai idėja apriboti valstybės teises tam tikromis ribomis, už kurių valstybei žengti nevalia, nes už jų prasideda jau asmens teisės.

Normalus žmogus turi mąstyti maždaug taip: “Aš žmogus ir pilietis. Aš turiu neatimamas teises, kurias niekas neturi teisės pažeidinėti. Jokia valstybė, jokia valdžia. Nesvarbu kas šiandien yra prezidentu, rezidentu, ministru, karaliumi ar caru. Nesvarbu kas juos ten rinko ar skyrė. Nesvarbu. Aš turiu teises, ir niekas jų neturi teisės pažeidinėti. Aš turiu teisę galvoti taip, kaip noriu. Turiu teisę turėti savo įsitikinimus ir laisvai juos reikšti ir ginti. Turiu teisę į žodžio laisvę be jokių apribojimų ir t.t.” Štai tokia pozicija. Šiuos žodžius reikia atsiminti visam gyvenimui:

Aš turiu teisę!!!

Visą gyvenimą jūs girdėsite vieną ir tą patį: “Jūs privalote!Jūs privalote!Jūs privalote!” O jūs turite atminti, kad jūs turite dar ir teisę. Neminiu įsipareigojimų ne todėl, kad jie nereikalingi. Pareigos visada buvo ir bus visose normaliose visuomenėse. Bet visada turi būti ne tik pareigos, bet ir teisės. Kai jūs pareiškiate apie savo teises, tai jūs iš karto parodote savo laisvo žmogaus statusą. Vergas neturi teisių, tik laisvas žmogus turi teises.

Dar vieną svarbią frazę reikia išmokti: Aš reikalauju!

Vergas niekada negali reikalauti, reikalauti gali tik laisvas žmogus. Dažniausiai tik valstybė iš jūsų reikalauja, bet ne jūs iš jos. O juk ji ir jos valdininkai gyvena iš jūsų pinigų. Normalus žmogus sako: “Aš mokesčių mokėtojas. Aš moku jums pinigus. Būkite malonus ir dirbkite sąžiningai. Aš reikalauju, kad jūs padarytumėte tą ir tą... Štai ką jūs privalote daryti.” Ir normalioje valstybėje valdininkas turi daryti. Kaip jūsų valstybėje daro žinote patys.

Norint gyventi kitaip, reikia ne tik galvoti kaip naujus žmones išrinkti į valdžią, bet reikia ir patiems keistis!

Senais laikais vergas, sukaustytas grandinėmis, buvo kur kas laisvesnis už dabartinį vergą-žmogų. Todėl, kad jo grandinės buvo fizinės, ir jos buvo daugiau išoriniu faktoriumi. Šiuolaikiniam žmogui-vergui grandines uždėjo sąmonėje, jo galvoje. Senovės pasaulio vergas visada buvo pasirengęs pabėgti, vos tik galėjo nutraukti grandines. Šiuolaikinis vergas nenubėgs niekur – pats nuo savęs nepabėgsi.

Kieno pagalba valdantieji daro iš žmogaus vergą? Televizijos, masinių informacijos priemonių, mokymo sistemos, religijos pagalba. Šių instrumentų pagalba valdantys prigrūda į žmonių galvas daugybę melagingų failų, formuojančių jų mąstymą. Ir žmogui atrodo, kad čia jo mintys, o tikrovėje iš jo daromas valdomas biorobotas. Šiuolaikinio žmogaus galvoje iškreiptas realybės matymas, iškreipta vertybių sistema, iškrypęs supratimas apie gėrį ir blogį, apie melą ir tiesą.

Antroji svarbiausia žinia, kurią reiktų įsiminti visam gyvenimui: gyvenime be tiesos yra dar ir melas, be to melas sąmoningas. Ir visa oficiali informacija sudaryta iš didesnės dalies melo, nei tiesos, ir melo sąmoningo, su kažkokiu konkrečiu tikslu. Jus apgaudinėja, apgaudinėjo ir apgaudinės! Ir kuo aukštesnis valstybės pareigūnas, tuo sumaniau jums meluos. Melas ir apgaulė – tai pagrindiniai totalitarinės visuomenės įrankiai.

Kokia iš to seka išvada? Į visą informaciją reikia žiūrėti kritiškai, ypač, jei ji yra iš oficialių šaltinių.

Netikėk! Nebijok! Neprašyk!

Kad rašomi žodžiai nebūtų tušti, paanalizuokime keletą pavyzdėlių jūsų pasaulio suvokimo adekvatumui nustatyti.

Kas žinote fiziką Albertą Enšteiną? Kas manote, kad jis genijus? Dauguma. O kas gaudotės Enšteino teorijose? Niekas.

Kas žinote, kad Adolfo Hitlerio idėjos yra visiškos nesąmonės? Dauguma. O kas skaitėte A.Hitlerį? Du žmonės.

Kas žinote apie tai, kad Jėzus Kristus atnešė pasauliui didingas kūrybingas idėjas? Kas save laikote krikščionimi? Beveik pusė. O kuris iš jūsų žinote nors vieną Kristaus įsakymą? Pasigirsta du iš dešimties įsakymų (neužmušk, nevok, daugiau nežino). Atsakymas neteisingas. 10 įsakymų tai ne Kristaus įsakymai. Jis pasakė kai ką naujesnio. Ką būtent? Pasigirsta: palaiminti verkiantys. Teisybė. O daugiau? Tyla.

Štai jums ir vaizdas. Visiškas neadekvatumas. Visi žino, kad Enšteinas genijus, bet niekas nesupranta jo teorijų. Visiškas absurdas. Tikriausiai išvada apie Enšteino genialumą yra ne jūsų išvada. Ji seka ne iš jūsų asmeninių pamąstymų. O jūsų galvoje mintis, kad Enšteinas genialus yra, ir jūs ją laikote sava. O ji svetima. Ją jums įkalė kažkas svetimas. Kaip tai įvyko? Kas ir kaip įkala jums mintis į galvą? Šioje vietoje plačiai apie Enšteino “genialumą” nerašysime, pasakysime tik tiek, kad jis pakankamas aferistas. (Ar nekilo jūsų galvoje prieštaravimo perskaitytai paskutinei minčiai? Jei taip, tai jūs ant grėblio užlipote antrą kartą). O jūs jį laikote genijumi.

Jūs visi žinote, kad Hitlerio ideologija - kliedesys. Bet niekas iš jūsų jos neskaitė. Štai jums ir visiškas neadekvatumas.

Daugelis save laikote krikščionimis, bet praktiškai niekas neturite pilno suvokimo apie Kristaus mokymą. Žmonės tiki į tai, ko patys nežino.

Tokių pavyzdžių sąrašą galima tęsti ilgai. Štai jums ir vaizdas. Nemanykite, kad jūs patys kvailiausi pasaulyje. Tokie reikalai ne tik jūsų galvoje. Tokie – daugumos. Štai ką jie, tie valdantys su jumis daro.

Ką gi jums daryti? Pradžiai išmokti labai svarbų žodį ””. Tai raktinis žodis ir nereikia gėdytis jį tarti. Reikia drąsiai sakyti: “Aš manau. aš galvoju, aš noriu, aš reikalauju!” Tegul jūs dažnai klysite, tai nebaisu. Bet už tai jūs pradėsite galvoti, jūs klysite, taisysitės, tobulėsite. Jūs nebūsite papūgų bandos nariu, begalviškai kartojančių svetimas mintis.

Kam patinka gyventi beteisiškumo ir vergavimo sąlygomis, tam, žinoma, jokios žmogaus teisės nereikalingos.

Kai kalbame apie betvarkę valstybėje, reikia atsiminti, kad visos suirutės prasideda galvose. Visa kita – tik pasekmės.

Reikia savo galvas valyti ir gydyti, tapti protingesniu, kaupti tikras žinias. O kam žmogui tos tikros žinios? Tapti protingesniu, o tai reiškia stipresniu. Todėl, kad jėga – žiniose. Žmogus už dramblį yra stipresnis, nes priešingu atveju rąstus tampytų žmogus, o ne dramblys. Žmogus stipresnis žiniomis. Štai jos ir leidžia valdyti dramblį. Tačiau kaupti tikras žinias, gyvenant melo ir apgavysčių atmosferoje, yra labai sunku, tačiau teks išmokti skirti tiesą nuo melo, jei norite būti laisvu.

Tikslas to, ką dabar skaitote, padaryti jus protingesniais, o tai reiškia stipresniais. Kam to reikia? Jūsų gyvenimui, nes gyvenimas yra kova, kartais labai sunki ir žiauri. Taip sutvėrėjo sutvertas gyvenimas.

Dar vienas klausimas jums: “Kovoja gėris su blogiu. Kas nugalės?”. Kuriam atsakymui priskirsite savąjį?

a) gėris nugalės;

b) blogis nugalės.

Kurį atsakymą bepasirinktumėte, būsite neteisus, nes iš tikro nugalės tas, kuris bus stipresnis. Reikia išmokti mąstyti jėgos kategorijomis.

Pagrindinė žmogaus jėga ne kumščiuose ar raumenyse, bet smegenyse. Kad būti stipriu, reikia būti protingu, turėti daugiau ar mažiau adekvatų pasaulio suvokimą. Ką tai reiškia suvokti pasaulį? Tai reiškia suvokti istorinius procesus, nes pasaulis – tai procesas. Šiandien mes esame tokioje padėtyje ir būsenoje dėl ilgo istorinio proceso, kuriam daugelis tūkstančių metų. Jeigu jūs nesuprasite šio globalaus istorinio proceso, jūs niekada negalėsite būti adekvačiu ir protingu žmogumi, jūs niekada neturėsite adekvataus pasaulio suvokimo. Būtent dėl to istorijos mokslas toks svarbus, tik deja, jis šiandien pasaulyje prikimštas falsifikacijų ir labai sunku atskirti kas yra tikra.

Žmogaus teisių koncepcija – koncepcija antikrikščioniška, nes remiasi pagoniškų vertybių sistema. Krikščionybė teigia, kad visa valdžia nuo dievo. O žmogaus teisių idėja kalba, kad yra ne taip – yra kai kas ir nuo velnio, ir taip būna dažniau. Krikščionybė moko: susitaikyk, kentėk ir kankinkis, davė tau per vieną skruostą, atsuk ir antrąjį. O žmogaus teisių koncepcija kalba priešingai: nereikia taikytis, nereikia kentėti ir kamuotis. reikia kovoti ir ginti savo teises. O kai duoda per veidą, tai reikia duoti atgal ir stipriau, kad nekiltų noras jus mušti toliau. Krikščionybė mus moko, kad mes esame dievo tarnai ar vergai, o žmogaus teisių koncepcija mus moko, kad mes esame laisvi žmonės, turintys teises ir pareigas.

Šiandienos Lietuvos demokratija melaginga. Tvirtinama, kad pas mus demokratija, propaganda demokratijos pagrindu laiko rinkimus. O juk tikrų rinkimų pas mus nėra. Yra tik juokingas spektaklis, kurio pavadinimas “rinkimai”. Prisiminkite pavyzdėlį su Enšteinu. Ar ne panašiai žmonės renka prezidentą, seimo narius? Ar netikima tuo, kas yra įkalama į galvą per masines informavimo priemones? Ar iš tikro jūs, kaip rinkėjai, pažįstate tą asmenį, kurį renkate, pažįstate taip, kad galėtumėte patikėti jam savo likimą? Lietuvoje tame lygmenyje (seniūnijų), kuriame žmonės dar gali iš tikro rinkti, nes asmeniškai pažįsta vienas kitą, valdžia yra skiriama, nuo partijos. O ten, kur žmogus yra bejėgis rinkti (asmeniškai nei seimo nario, nei prezidento nepažįsta), jam sudaroma “demokratinė” rinkimo iliuzija, ant kurios kabliuko užkibusi didžioji valstybės žmonių dalis.

Norint įvertinti režimą, kuriame gyvenate, reikia vertinti pagal teisių, laisvių ir vergavimo laipsnį jame. Kas atsakingas už blogą gyvenimą valstybėje? Auditorija: mes. Kas tie “mes”? Auditorija vėl: nu, mes. Kas tie “mes”, jūs asmeniškai? Auditorija:ne. O kas tada? Auditorija: tyli pauzė, po kurios seka žodžiai “gal prezidentas?” Ką reiškia “gal”? Štai tie žmonės – prezidentai, ministrai ir pirmininkai, jie ir atsakingi už tai, kas vyksta valstybėje, jie ir privalo tvarkyti reikalus, tam juos ir “rinkote”, už tai jiems ir mokate atlygį, ir nemažą. O kaip gaunasi realybėje? Ar galite padaryti, kad valdininkai jums tarnautų ir tokių krizių, kokia vyksta dabar, nebūtų? Ar galite išsirinkti tokią valdžią, kuri tarnautų jums, o ne sau? Ar galite, kad ji būtų atsakinga už tai, ką padarė ir ko nepadarė? Galite? Tai ko to nepadarote? Negalite? Tai kažkas ne taip su jūsų pasirinktu gyvenimo modeliu – valstybe. Matyt jis yra ydingas nuo pat savo egzistavimo pradžios, jei per 10 000 metų taip ir nesugebėjote suderinti jo taip, kad nereikėtų stenėti apie krizes. Gyvūnai tokių globalių krizių nepatiria. Jei stipriai sumažėja jiems maisto Lenkijos teritorijoje, tai Mongolijoje tuo metu jiems maisto netrūksta. O jūsų gyvenimo būde kaip? Jei užsvyla reikalai, tai stenate visame pasaulyje choru. Tik kažkodėl, kai jums sėkmės periodas ir jūsų gerovė stipriai kyla, jūs tame matote tik privalumą, tačiau, kai šį periodą keičia nuosmukis, tada raudate ir manote, kad kažkas su jūsų pasirinkta sistema negerai, ir ieškote būdų kaip galima būtų ją patobulint, kad būtų vien tik gerovės augimas. Nebus taip niekada. Gyvenimas – tai periodiška pulsacija. Tik globalizmo atveju joje pasireiškia dar ir rezonansas: visuotinius džiūgavimo periodus keičia masinės raudos. Geriau, kai organizme laikas nuo laiko ką nors skausteli, negu gyventi ilgą laiką be jokio skausmelio, o po to patirti šoką.

Visuotinėje Žmogaus Teisių Deklaracijoje 19 straipsnyje parašyta, kad kiekvienas žmogus turi teisę į įsitikinimų laisvę ir tų įsitikinimų reiškimo laisvę, nepriklausomai nuo valstybių sienų ir reiškimo būdų. Mes turime teisę mąstyti taip, kaip norime, ir reikšti mintis taip, kaip norime. Tik ar turime norą ir pakankamai drąsos tai daryti? Atsakykite tai sau kiekvienas.

Homosanitus.lt autorių kolektyvas

----

Turite savo nuomonę? Atsiųskite ją mums el. paštu info@technologijos.lt

Aut. teisės: www.technologijos.lt

(0)
(0)
(0)

Komentarai (45)