Michailas Gorbačiovas, kurio, kaip paskutinio Sovietų Sąjungos komunistų partijos generalinio sekretoriaus, veiksmai padėjo suformuoti pasaulį tokį, kokį mes žinome šiandien, mirė po „rimtos ir ilgos ligos“ vėlai antradienį, pranešė valstybinė naujienų agentūra TASS. Jam buvo 91 metai.

Jo era prasidėjo 1985 m. nuo sovietinės sistemos reformos, amžinai žinomos rusišku pavadinimu „perestroika“, ir baigėsi perversmu, lėmusiu Sovietų Sąjungos žlugimą 1991 m.

Nors Vakaruose juo žavėjosi dėl vaidmens užbaigiant Šaltąjį karą, namuose jis buvo skaldantis veikėjas, kuris, kaip manoma, įvedė politiką, paskatinusią Sovietų Sąjungos iširimą ir po to kilusį ekonominį chaosą bei supervalstybės statuso praradimą.

Gorbačiovas gimė 1931 metų kovo 2 dieną rusų ir ukrainiečių valstiečių šeimoje Privolnoje kaime, pietvakarinėje Sovietų Rusijos dalyje.

Kaimas buvo kolektyvizuotas pagal sovietų lyderio Josifo Stalino pirmąjį penkerių metų planą, kuris apėmė priverstinį mažų žemės valdų konsolidavimą į valstybės kontroliuojamus ūkius, o tai pareikalavo milijonų valstiečių gyvybių visoje Sovietų Sąjungoje.

Abu Gorbačiovo seneliai buvo išsiųsti į Gulago darbo stovyklas 1930-ųjų Stalino represijų metu, o jo šeima išgyveno 1932–1933 m. badą.

Pasak jo biografo Williamo Taubmano, tos ankstyvosios patirtys suformavo Gorbačiovo požiūrį į stalinizmą ir smurto, kaip priemonės į valdžią, naudojimą.

M. Gorbačiovas įstojo į komunistų partiją mokydamasis vidurinėje mokykloje. Jis laimėjo stipendiją į prestižiškiausią Sovietų Sąjungos universitetą – Maskvos valstybinį universitetą, kur puikiai pasižymėjo ir su aukščiausiais pagyrimais baigė teisės fakultetą. Jis taip pat ten sutiko ir vedė savo gyvenimo meilę Raisą.

Politinio biuro dėmesį jis patraukė 1974 m., kai, būdamas partijos bosu Stavropolio regione, pastatė Didįjį Stavropolio kanalą. 1978 m., kai buvo paskirtas Centro komiteto sekretoriumi, jis įstojo į sovietų valdančiojo elito gretas Maskvoje.

Tais pačiais metais jis tapo partijos sekretoriumi, atsakingu už žemės ūkį, kol kolektyvinio ūkininkavimo modelis pradėjo šlubuoti. Gorbačiovas bandė modernizuoti sovietinį žemės ūkio sektorių, įvesdamas mechanizaciją.

Per šiuos metus jis taip pat keliavo į Vakarų Europą, kuri toliau plėtė ir formavo jo požiūrį į pasaulį ir politiką.

Kai Gorbačiovas buvo paskirtas į aukščiausią postą 1985 m., SSRS patyrė ekonominį, socialinį ir politinį nuosmukį po vadinamojo „sąstingio“ laikotarpio, valdant Leonidui Brežnevui ir trumpalaikių Jurijaus Andropovo bei Konstantino Černenkos kadencijų.

Jo perestroikos politika kartu su glasnost – atvirumas – siekė pertvarkyti sovietinę sistemą ir įnešti jos politikos skaidrumo, sušvelninant valstybės cenzūrą.

Gorbačiovas taip pat siekė perkelti kontrolę iš Politinio biuro į sovietų žmones, įgyvendindamas demokratiškai išrinktą parlamentą.

Jo reformų pastangoms dažnai kenkdavo jo paties partijos biurokratai.

Esminis naujosios sistemos išbandymas įvyko 1986 metų balandžio 26 dieną, kai sprogo Černobylio elektrinės reaktorius ir įvyko baisiausia pasaulyje branduolinė avarija.

Gorbačiovui prireikė beveik trijų savaičių, kad kreiptųsi į tautą dėl nelaimės, o po 20 metų jis pasakė, kad galbūt Černobylis, o ne perestroika buvo tikroji Sovietų Sąjungos žlugimo priežastis.

Per šešerius metus Gorbačiovas išvedė sovietų kariuomenę iš Afganistano ir per Persijos įlankos karą veikė kaip tarpininkas tarp Vašingtono ir Bagdado.

Vakarų lyderiai Gorbačiovo vadovavimą vertino kaip galimybę atverti geležinę uždangą. Valdydamas jis lankėsi Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Kanadoje ir daugelyje kitų šalių. Didžiosios Britanijos premjerė Margaret Tečer interviu BBC garsiai pasakė: „Man patinka ponas Gorbačiovas. Manau, kad galime daryti verslą kartu“.

Vieni gyrė M. Gorbačiovą už tai, kad jis lėmė „taikų“ Rytų bloko iširimą, kiti – už tai, kad jis leido be jokio įsikišimo žlugti komunistinėms sistemoms kaimyninėse šalyse.

Jo plataus masto susitarimai dėl ginklų kontrolės atvėrė kelią Paryžiaus chartijai, kuri užbaigė Šaltąjį karą ir suvienijo Rytų ir Vakarų Europą.

1989 metų lapkritį, netrukus po Gorbačiovo vizito Rytų Vokietijoje, Berlyno siena griuvo.

Gorbačiovas ne kartą pareiškė, kad Sovietų Sąjungos iširimas niekada nebuvo jo galutinis tikslas, tačiau jo vadovybė pradėjo grandininę reakciją, kuri pakeitė pasaulį.

1990 metais Gorbačiovas buvo apdovanotas Nobelio taikos premija už nuopelnus tarptautiniuose santykiuose. Tačiau namuose Rytų bloko netektis ir Gorbačiovo bandymas pasirašyti naują Sąjungos sutartį, supykdė daugelį jo paties partijos narių ir buvusius sąjungininkus pavertė priešais.

1991 m. rugpjūtį, kai Gorbačiovas su šeima atostogavo Kryme, griežtos linijos politikai ir kariuomenė surengė nesėkmingą perversmą Maskvoje ir skyrė jam namų areštą. Kai grįžo į sostinę, Borisas Jelcinas pasinaudojo impulsu ir tapo pirmuoju naujosios Rusijos prezidentu. Sovietų Sąjunga žlugo tų pačių metų gruodį.

Pasibaigus politinei karjerai, Gorbačiovas įsteigė „Gorbačiovo fondą“ ir toliau skaitė paskaitas bei pasisakė socialiniais, ekonominiais, vidaus ir geopolitiniais klausimais.

Jo mylimoji Raisa, kurią jis apibūdino kaip artimiausią savo patikėtinę, mirė nuo leukemijos 1999 m.

Pasidalinkite su draugais

Šaltiniai:

The Moscow Times

Aut. teisės: MTPC

Komentarai (1)