Šiame monstriniame plūduriuojančiame misijos valdymo centre buvo sumontuota 71 antena ir keturios milžiniškos palydovinės antenos, iš kurių dvi sveria 480 tonų!

Nuo šeštojo dešimtmečio Sovietų Sąjunga negailėjo išteklių kurdama savo kosmoso programą. Sovietų inžinieriai paleido pirmąjį dirbtinį palydovą, sėkmingai išleido žmogų į kosmosą ir atliko pirmąjį kosmonauto išėjimą į atvirą kosmosą.

Kiekviena vėlesnė misija buvo sunkesnė nei ankstesnė. Nauji tikslai pareikalavo kūrybiškų sprendimų. Tai ypač pasakytina apie kosminių skrydžių valdymo sritį.

Balistiniai skaičiavimai parodė, kad erdvėlaiviai, per parą apskrieję aplink Žemę 16 kartų, šešis iš jų skrisdavo virš Atlanto vandenyno. Tais momentais bendravimo su sovietų misijų kontrole ryšio kokybė visuomet labai pablogėdavo.

Išspręsti šiai problemai mokslininkai sugalvojo protingą sprendimą: kodėl nesukūrus plaukiojančios misijos kontrolės, galinčios prižiūrėti kosminius skrydžius iš bet kurio Žemės taško?

Taip 1971 m. kosminių misijų kontrolės laivas „Kosmonavt Yuriy Gagarin“ buvo nuleistas į vandenį.

Visiškai unikali neįprasta laivo išvaizda išsiskyrė stulbinamu tradicinių antenų ir palydovinių antenų skaičiumi. Laivas turėjo visą radijo techninių komandų ir matavimo kompleksą „Foton“, skirtą stebėti erdvėlaivius misijų metu.

Įranga leido vienu metu dirbti su dviem erdvėlaiviais, keisti jų trajektoriją ir palaikyti ryšį su kosmonautais, naudojant telefoną ir telegrafą. Laivas taip pat nuolat palaikė ryšius su Koroliovo misijų valdymo centru.

Be skrydžių valdymo, „Kosmonavt Yuriy Gagarin“ taip pat galėjo ieškoti dingusių erdvėlaivių ir prižiūrėti kosmonautų gelbėjimą vandenynuose.

Laive iš viso buvo 75 įvairaus dydžio ir paskirties antenos ir palydovinės antenos. Tačiau iš visų jų visada išsiskiria keturios didžiausios.

Dvi iš jų, įrengtos prie tiltelio, buvo 12 metrų skersmens ir svėrė po 180 tonų. Kitos dvi buvo dar didesnės ir galingesnės – kiekviena jų buvo 25 metrų skersmens ir svėrė bet 240 tonų.

Didžiulis antenų kiekis ir specifinė vieta sukėlė tam tikrų problemų, susijusių su laivo navigaciniu pajėgumu, ir reikalavo unikalių ir konstruktyvių sprendimų.

Didžiausia problema buvo užtikrinti laivo stabilumą, jo gebėjimą atlaikyti išorines jėgas ir galimybę grįžti į pusiausvyros būseną, kai šios jėgos nuslūgs.

Milžiniškos palydovinės antenos su savo pamatais svėrė ne tik šimtus tonų – jos visos turėjo būti statomos į mažiausiai patogias vietas, kad būtų užtikrinta saugi ir stabili navigacija. Sunkiausi elementai buvo aukštai virš denio, o palyginimui, labai lengva elektros ir navigacinė įranga buvo po deniu.

Papildoma problema buvo navigacijos kokybė, kurią didino didžiulis palydovinių antenų dydis, kai užmezgus ryšį jas reikėjo pasukti. Kad pavyktų išvengtų lūžio pavojaus ar laivo apvirtimo, ryšių seansai niekada nebuvo vykdomi stipraus vėjo metu.

Tęsinys kitame puslapyje:

Komentarai (4)