Saddamo Husseino pėdomis – ką bendro turi Irano ir Irako karas ir karas Ukrainoje: bendrumų daugiau nei atrodo (Foto, Video) ()
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Ilgalaikė perspektyva
Antroji svarbi pamoka išplaukia iš užsitęsusio Irano ir Irako karo ir galiausiai konflikto slydimo į ilgą ir kruviną aklavietę.
Po pirmųjų konflikto metų kovų tempas sulėtėjo, kol karas galiausiai baigėsi beveik po aštuonerių metų. Tai tapo vienu ilgiausių XX amžiaus konvencinių karų. Nuo karo Ukrainoje pradžios nepraėjo nė metai, tačiau nesėkminga Rusijos invazija, Ukrainos gynyba ir karo sulėtėjimas žiemos mėnesiais gali rodyti, kad šis konfliktas juda ta pačia kryptimi.
Nors kai kurie tikėjosi, kad Ukrainai atsikovojus Chersoną bus baigtas karas, Rusijos laukiamas pavasario puolimas, galintis išsiųsti į Ukrainą beveik 300 000 naujų šauktinių, ir neseniai užgrobtas Soledaras rodo, kad karas gali užsitęsti ilgus metus.
Jei tikslas yra grąžinti Ukrainą prie priešinvazinių sienų, politikos formuotojai turėtų suprasti, kad šis karas gali užsitęsti, ir todėl apsvarstyti būdus, kaip išplėsti Vakarų pagalbą, kaitinant politinį apetitą toliau palaikyti Ukrainą. Gerai apgalvoti, gerai finansuoti ir ilgalaikiai nenumatytų atvejų planai padės laiku užtikrinti karinę paramą ir humanitarinę pagalbą. Teikiant paramą taip pat reikėtų atsižvelgti į pagalbą atkuriant ne tik sugriautus miestus ir miestelius, bet ir smarkiai nusilpusią Ukrainos ekonomiką. Nuogąstavimai dėl „Ukrainos nuovargio“, dėl kurio, kaip prognozuojama, sumažės parama, kol kas nepasitvirtino, tačiau Vakarų lyderiai turi užtikrinti, kad jų vyriausybės ir gyventojai būtų pasirengę suteikti Ukrainai pagalbą ilgalaikėje perspektyvoje.
Nuoseklumas ir požiūrių aiškumas
Politikai turėtų teikti pirmenybę daugiašalei sąjungininkų vienybei ir aiškiai suvokti įsitraukimo į Rytų Europos reikalus pasekmes. Vakarų politika Irano ir Irako karo atžvilgiu devintajame dešimtmetyje yra pavyzdys, kaip negalima valdyti krizių. Tuo metu Vakarų atsakas geriausiu atveju buvo sutrikęs. NATO narės, tokios kaip Prancūzija ir Italija, rėmė Iraką, o Didžioji Britanija ir JAV, kaip jau minėta, tiekė ginklus ir atsargines dalis abiem pusėms. Transatlantiniai partneriai suteikė daugiau paramos Irakui paskutiniais konflikto etapais, bet vėliau du kartus kariavo su šalimi per ateinančius du dešimtmečius. Jungtinės Valstijos ir Didžioji Britanija 1980-aisiais Vidurio Rytuose įgijo mažai strateginio pranašumo ir tik pakenkė savo ilgalaikiams interesams.
Nors NATO strategija Ukrainoje vargu ar taps tokia nenuosekli, politiniai lyderiai turi kartu užtikrinti nuoseklią, ryžtingą ir racionalią politiką. Didžioji Britanija liko įsipareigojusi Ukrainai, nepaisant to, kad nuo rugsėjo pasikeitė du ministrai pirmininkai, o JAV, vadovaujant prezidentui Joe Bidenui, suteikė beveik 25 milijardus dolerių pagalbą, nepaisant didžiulio respublikonų pasipriešinimo. Tačiau vienybė tarp kitų NATO narių nebuvo tokia tvirta. Vokietijos parama svyruoja nepaisant pažadų didinti karines išlaidas, ministro pirmininko Viktoro Orbano vadovaujama Vengrija tebėra Putinui draugiška rakštis Europai, o Turkija svyravo tarp pataikavimo Rusijai ir tarpininkavimo derybose.
Tačiau kai kurie naujausi įvykiai rodo harmoniją. Panašu, kad Prancūzijos sprendimas siųsti šarvuočius paskatino Didžiąją Britaniją padovanoti nemažai „Challenger 2“ tankų ir beveik 30 savaeigių haubicų, o daugelis kitų Europos šalių taip pat pažadėjo tolesnę pagalbą. Net dvejojanti Vokietija, vadovaujama kanclerio Olafo Scholzo, pagaliau sutiko kartu su amerikiečių M1 „Abram“ pristatyti tankus „Leopard 2“. Yra pagrįstas susirūpinimas dėl galimybės, kad tiekimas pateks į netinkamas rankas ir kokių pasekmių gali turėti šie žingsniai, tačiau NATO turi užtikrinti, kad jos pastangos būtų nuoseklios, jei blokas nori išvengti kitos strateginės nesėkmės. Istorija rodo, kad nenuoseklumas tarp sąjungininkų kainuos ne tik Ukrainai, bet ir pačiai NATO.
Rimčiausias pavojus: masinio naikinimo ginklai
Palyginimas, kurio dar negalima padaryti tarp dviejų konfliktų, susijęs su masinio naikinimo ginklų naudojimu. Saddamas Husseinas prieš Irano pajėgas plačiai naudojo garstyčių dujas ir nervus paralyžiuojančias medžiagas, tokias kaip zarinas ir tabunas. Nors Rusija dar nesmogė masinio naikinimo ginklu, nuo 2022 metų vasario išaugo taktinio ar didelio masto branduolinių ginklų dislokavimo grėsmė.
Menkai užmaskuotos „sunkių pasekmių“ grėsmės ir branduolinių pajėgų sukėlimas į aukštą parengtį vėl iškėlė branduolinės konfrontacijos klausimą. Branduolinių ginklų tabu išlieka, tačiau taip pat turime atsižvelgti į tai, kad Irakas cheminius ginklus panaudojo tik tada, kai Iranas pakeitė karo eigą ir pradėjo puolimą į Irako teritoriją. Saddamas Husseinas griebėsi masinio naikinimo ginklų tik tada, kai buvo peržengtos „raudonosios linijos“ ir jo šaliai iškilo apčiuopiama egzistencinė grėsmė.
Tai turėtų kelti susirūpinimą dėl paties Putino „raudonųjų linijų“. Tikimybė, kad Ukraina pateks į Rusijos teritoriją, maža, tačiau žingsnį susigrąžinti Krymą, Rusijos okupuotą teritoriją nuo 2014 m., Kremlius gali vertinti kaip puolimą prieš savo teritoriją.
Pasekmės gali būti katastrofiškos. Rusija jau paskelbė, kad keturios Ukrainos teritorijos, kurias ji neseniai aneksavo, „yra jos branduolinėje apsaugoje“, o bandymas patekti į Krymą būtų dar vienas žingsnis eskalavimo laiptais. Pasigirsta raginimų „neskubėti“ susigrąžinti pusiasalį, nepaisant Ukrainos raginimų grąžinti žemes, į kurias ji teisėtai pretenduoja. Saugesnis pasirinkimas atrodo laipsniškesnis pusiasalio deokupavimo būdas, kuris nestumia Putino per toli ir per greitai. Irano ir Irako karas aiškiai parodė riziką, susijusią su karais su masinio naikinimo ginklais ginkluotais tironais.
Išvada
Tarp konfliktų negalima rasti paprastų analogijų. Skirtumai beveik visada nusveria panašumus, o lyginimas tik veda į klaidingus lūkesčius. Nepaisant to, tokie palyginimai gali būti naudingi kuriant politiką, jei jie atliekami įžvalgiai.
Irano ir Irako karas toli gražu nėra vienintelė analogija dabartiniam karui Ukrainoje, tačiau jis suteikia aiškią taktinę ir strateginę įžvalgą ir iškelia svarbius planavimo, paramos ir operacijų klausimus. Tokios išvados gali padėti politikos formuotojams nuspręsti, kaip reaguoti į krizę ir išvengti brangiai kainuojančių klaidų. Istorija gali daug ko išmokyti – jei tik užduosite jai tinkamus klausimus.
Apie autorių
Ronanas P. Mainprise'as yra Warwick universiteto, JK, doktorantas ir vyresnysis docentas. Jo disertacijoje daugiausia dėmesio buvo skirta CŽA vaidmeniui Amerikos strategijoje ir konflikte prezidento Lyndono B. Johnsono prezidentavimo metu.
