Didžiųjų Visagino atominės elektrinės (VAE) projekto žinovų, buvusių „Leo LT“ vadovų: Rimanto Vaitkaus, Romo Švedo, Virgilijaus Poderio, ministro Arvydo Sekmoko ir premjero Andriaus Kubiliaus žodžiuose nuolat skamba daug netiesos.

Sakoma:

- kad Lietuvoje trūksta savų elektros energijos pajėgumų,

- kad VAE (1350 MW) yra būtina sąlyga susijungti su Europa,

- kad VAE nepririš Lietuvos prie Rusijos tinklų,

- kad ekspertai yra labai tiksliai įvertinę prisijungimo prie Europos tinklų sąlygas,

- kad VAE yra absoliučiai saugi.

Pamėginsiu atskleisti visus šių problemų užkulisius ir jų istoriją.

Pirmiausia pacituosiu energetikos specialisto Kauno technologijos universiteto (KTU) prof. Rimanto Deksnio žodžius, kuriuos jis pasakė per 2012 m. balandžio 4 d. Lietuvos energetikos strategijos forumą Seime: „Pastačius tokios galios reaktorių sistemoje turėtume pamiršti tokį žodį „nepriklausomi“. Turėdami tokios galios reaktorių turime būti priklausomi arba nuo Rytų, arba nuo Europos, pirmiausia nuo Lenkijos… O dabar statome be didelių pagrindimų… Nieko prieš branduolinę energetiką, vienintelis dalykas – galių tokių nereikia, reikėtų mažesnės galios reaktoriaus.“

Lietuvos sinchronizacijos su Europa galimybės

Pateiksiu ištraukas iš KTU profesoriaus Alberto Nargėlo specialios studijos „Lietuvos elektros energetikos sistemos (EES) jungimosi sinchroniniam darbui į UCTE problemos“, 2010 m. gegužė. Sinchronizacijos problemos buvo nagrinėjamos: „1996 m. Baltijos šalių jungimosi sinchroniniam darbui į UCTE (Union for the Coordination of the Transmission of Electricity; Elektros perdavimo koordinavimo sąjunga – tai žemyninės Europos perdavimo sistemos operatorių asociacija – red.) problemos pradėtos nagrinėti TAUS-PHARE studijoje. Konstatuota, kad šių projektų įgyvendinimą sunku pagrįsti ekonomiškai.

1998 m. Baltijos žiedo studijoje nagrinėjamos Baltijos jūros valstybių elektros rinkos sukūrimo galimybės. Studijoje teigiama, kad sinchroninis Baltijos EES sujungimas su Europos tinklais (UCTE) yra galimas. Tam būtina nutiesti 3 kintamos srovės linijas tarp Lenkijos ir Lietuvos, sumontuoti naujas linijas Lenkijoje ir Baltijos šalyse, rekonstruoti Rusijos ir Baltarusijos perdavimo tinklus ir juos sujungti papildomomis linijomis su Kaliningrado EES. Įgyvendinti šį projektą artimiausiu metu nesiūloma dėl didelės kainos ir neišspręstų problemų.

2005-2008 m. buvo vykdoma Europos ir Rusijos energetinių sistemų sinchroninio sujungimo galimybių studija. Baltijos energetinės sistemos buvo traktuojamos kaip Rusijos sistemos integrali dalis. Padaryta išvada, kad šių sistemų susijungimas nukeliamas tolimai ateičiai… Galima tvirtinti, kad Lietuvos sistemos sinchroninis įsijungimas į Europos sistemą bus labai sudėtingas ir be Rusijos pritarimo vargu ar įmanomas.

Visi šie atvejai buvo nagrinėjami, kai Lietuvos elektros energijos tinkluose tebeveikė Ignalinos AE (1500 MW).

Lietuvoje šie klausimai buvo pradėti gvildenti nuo 1996-ųjų Tais metais Baltijos šalių atstovai buvo nuvykę į Lenkiją, kuri tuo metu dirbo lygiagrečiai su Europos tinklais, susipažino su sinchroninio sujungimo reikalavimais. Privačioje aplinkoje Lenkijos atstovai patikino, kad elektros jungties tarp Lietuvos ir Lenkijos nebus, kol veiks Ignalinos AE – per didelė jos galia. Paskui pradėti moksliniai darbai. Juos vykdė KTU, Lietuvos energetikos institutas (LEI) ir AB „Lietuvos energija“. Tačiau sinchroninio sujungimo problemos (energetinė nepriklausomybė) nebuvo nagrinėjamos. Jos buvo traktuojamos kaip uždavinys, kurį teks spręsti tolimoje ateityje.

1994 m., 1999 m. ir 2002 m. Lietuvos energetikos strategijose Lietuvos elektros sistemos įjungimas į europinius tinklus išvis neminimas.

2005 m. Tėvynės sąjunga – Lietuvos konservatoriai būdami opozicijoje priėmė memorandumą dėl padėties energetikos ūkyje: „…todėl bent jau po Ignalinos atominės elektrinės uždarymo, kai Lietuvos ūkiui reikės kur kas mažiau rezervinių pajėgumų, reikėtų numatyti galimybę pereiti prie sinchroninio ryšio su Vakarų Europos tinklais. Būtina atnaujinti strategiją, numatančią sustiprinti Baltijos valstybių elektros energijos bendrovių bendradarbiavimą ir atlikti jų prisijungimo prie Europos sinchroniniu ryšiu galimybių studiją.“

2006 m. pateikdamas pastabų dėl energetikos strategijos A. Kubilius teigė: „Pirmiausia tai šalies sinchronizavimas su Vakarų Europos tinklais, prisijungiant prie Vakarų Europos sistemos, nes be šio veiksmo kalbos apie energetikos ūkio integraciją su Vakarų Europa yra tik lengvatikiams mulkinti.“

2007 m. vasario 12 d. TS(LK) pirmininko pavaduotoja Rasa Juknevičienė paragino tuometinį premjerą Gediminą Kirkilą apsispręsti dėl Lietuvos prisijungimo prie europinės sistemos, nes iš visų šiandienių NATO ir Europos Sąjungos (ES) valstybių tik Baltijos šalių tinklai tebėra centralizuotai valdomi iš Rusijos.

Sinchronizacija tampa strateginiu uždaviniu

2007 m. buvo patvirtinta Nacionalinė energetikos strategija (NES), kurioje numatyta iki 2025 m. sinchroniškai susijungti su Europa. Tačiau greitai po Strategijos patvirtinimo AB „Lietuvos energija“ ir Ūkio ministerija ėmėsi keistos veiklos – pasitelkus Lietuvos energetikos institutą labai greitai parengta ataskaita, kurioje tvirtinama, kad jungtis į UCTE netikslinga. AB „Lietuvos energija“ sudarė veiksmų planą, kuriame sinchroninis sujungimas numatytas 2030 metais. Tuo parodyta, kad Seimo nutarimai bendrovei negalioja.

Matydami, kad Energetikos institutas kartu su AB „Lietuvos energija“ siekia likti Rusijos sistemoje, 2007 m. balandžio mėnesį 10 signatarų ir 4 KTU profesorių reikalavimu premjeras G. Kirkilas sudarė A. Kubiliaus vadovaujamą darbo grupę (2007 m. gegužės 8 d.), kuri pakoregavo Lietuvos energetinės sistemos prisijungimo prie Europos planus. Juose numatyta iki 2010 m. rugsėjo parengti galimybių studiją dėl Baltijos EES sinchroninio darbo su Europa ir iki 2011 m. rugsėjo priimti galutinį sprendimą.

2007 m. birželio 11 d. Baltijos šalių ministrai pirmininkai (Lietuvai atstovavo G. Kirkilas – aut.) išplatino komunikatą, kad Estijos, Latvijos ir Lietuvos strateginis tikslas – tapti Europos sinchroninės zonos dalimi.

2007 m. rugpjūčio 13 d. Sofijoje įvyko UCTE priežiūros komiteto posėdis, kuriame dalyvavo Baltijos šalių ir UCTE atstovai. Aptartos problemos, pasiūlyti tolesni veiklos žingsniai. AB „Lietuvos energija“ sudarė darbų planą ir numatė terminus.

Lietuvoje sukūrus bendrovę „Leo LT“ darbai įstrigo. Baltijos šalių ir Lenkijos specialistų parengta studija (2008 m.) sinchroninį sujungimą nukėlė vėliau nei 2025 metai.

Didžiausia sinchronizacijos kliūtis – per didelė VAE galia.

2009 m. „Leo LT“ užsakė LEI ir KTU specialią studiją apie atominių agregatų galios parinkimo galimybes. Studijoje teigiama, kad didelės galios agregatams įrengti linijų Lietuva ir Lenkija skaičių reikia padidinti iki 4, dėl to Baltijos energetikos sistemos plėtrai 2010-2035 m. laikotarpiu prireiktų apie 1,7 mlrd. eurų.

Papildomų tyrimų reikalauja ir nuolatinės srovės linijos panaudojimas pirminiam dažnio reguliavimui. O tokį linijų panaudojimo tyrimą ruošiasi atlikti dabartiniai VAE projektuotojai, nors šio metodo nenaudoja nei Lenkija, nei Vokietija.

Nepriklausomos energetikos strategai valdžioje

2007 m. LR Seimo rinkimus laimėję Tėvynės Sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai savo 2008-2012 m. rinkimų programoje teigia: „Branduolinės energetikos naudojimo atnaujinimas Lietuvoje leistų sumažinti priklausomybę nuo dujų… Tačiau netinkamai suplanuotas naujosios AE projektas gali pakenkti nacionaliniam saugumui. Ar naujoji elektrinė padės pasiekti Lietuvos strateginį tikslą – energetinės sistemos integraciją į Europos sistemas, ar jai pakenks, priklausys nuo to, kokia elektrinė bus statoma. Lietuvos nacionalinės energetikos strategijoje numatytas naujos atominės elektrinės atskiro bloko optimalus galingumas – apie 800 MW atitinka tarptautinės atominės agentūros (IAEA) nustatytas maksimalaus galingumo sąlygas, yra pagrįstas ekspertų įvertinimu.

Reaktoriaus galios dydžio pasirinkimą laikydami ne techniniu, bet strateginiu sprendimu tvirtai ir be išlygų reikalausime, kad pasirenkant reaktoriaus gamintoją būtų besąlygiškai laikomasi optimalaus galingumo (t. y. 800 MW) sąlygos… Priešinsimės visiems galimiems mėginimams „apeiti“ nuo minėtų rizikos veiksnių apsaugančias sąlygas, tokius mėginimus traktuosime kaip nusikalstamas Lietuvos saugumui pastangas, kuriomis siekiama vėl bent pusei amžiaus įstumti į naują energetinę priklausomybę nuo Rusijos.“

Deja, Vyriausybė sugebėjo tai apeiti – VAE projekte numatyta, jog ketinamas statyti 1350 MW galios reaktorius. O tie, kurie bando tam priešintis, skelbiami Lietuvos priešais, „Gazprom“ agentais.

2009 m. kovo 2 d. Seimo Europos reikalų komiteto pirmininkas Česlovas Stankevičius ir Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Arvydas Anušauskas laiške ministrui pirmininkui A. Kubiliui, tuometiniam ūkio ministrui Dainiui Kreiviui, energetikos ministrui A. Sekmokui rašė, kad AB „Lietuvos energija“ numatė naujosios AE prisijungimo prie sistemos preliminarias sąlygas, kuriose nepaisydama Seimo priimtų aktų reikalavimų nurodė galimą vienetinio bloko galingumą 1350 MW.

Tai verčia manyti, kad AB „Leo LT“ ir jos antrinė bendrovė AB „Lietuvos energija“ iš anksto numatė tokius naujosios AE reaktorių parametrus (1350 MW), kuriems esant elektrinė galės dirbti tik Rusijos sistemoje.

LEO sunaikinta – LEO vėl atgimė! LEO idėjas – didelės galios (1350 MW) AE – dabar įgyvendina A. Kubiliaus Vyriausybė.

Strategija keičiama: VAE (1350 MW) tampa naująja strategija

Daug kartų kartojamas melas tampa tiesa?

VAE direktorius R. Vaitkus teigia: „Nauja atominė elektrinė yra būtina norint atskirti Baltijos šalių energetikos sistemas nuo Rusijos ir sėkmingai sinchronizuoti sistemą su Europos tinklu, nes viena būtinų energetinio prisijungimo prie Europos sąlygų – savi elektros energijos pajėgumai, neturint VAE pajėgumų beveik neįmanoma sinchronizacija su Europos tinklais“, esą Lietuvai trūksta generacijos pajėgumų.

Tai nepadorus melas.

Štai net latvių įmonė „Latvenergo“ lengvai suskaičiavo lietuviškas galias: Mažeikių šiluminė elektrinė – 194 MW, Kauno HE – 100 MW, Kauno ŠEC – 178 MW, Lietuvos elektrinė – 1800 MW, Vilniaus TEC – 384 MW, Kruonio HAE – 900 MW. Iš viso – 3556 MW galia.

Vos ne 2 kartus didesni negu naudojami pajėgumai. Pajėgumų su kaupu!

O dabar – šiek tiek apie Kontinentinės Europos tinklus (KET) ir sinchronizaciją (susijungimą) su jais.

Pirmiausia, KET sudaro savarankiški valdymo rajonai (VR) ir valdymo blokai (keleto VR sistema). Antra, kiekviena valstybė sudaro valdymo rajoną ar bloką (jį gali sudaryti keletas valstybių). Trečia, valdymo rajonas (blokas) turi užtikrinti galimybę atsiskirti nuo KET ir garantuoti elektros tiekimą vartotojams stambių sisteminių avarijų metu. Tam reikia rezervinių galių.

„Litgrid“ generalini direktoriau Virgilijau Podery, jūs atsakingas už sinchronizaciją su KET, su kokia valstybe ruošiatės sudaryti valdymo bloką, nes pasirinktas toks galingas reaktorius, kad net visos trys Baltijos valstybės nėra pajėgios užtikrinti momentinės rezervinės galios?

Su Rusija? Tai beveik nieko nekainuotų.

Ar su Lenkija? Tai kainuotų 1,7 mlrd. EUR (5,9 mlrd. litų; LEI ir KTU ekspertų vertinimas, 2009 m.).

Iš kur gausite tuos papildomus 6 mlrd. litų? Juos turėtumėte įskaičiuoti į VAE kainą!

Gražu žiūrėti, kaip jūs skaičiuojate visas būsimas jungtis ir braižote papildomas elektros linijas suverenioje Lenkijos valstybėje jos nė neatsiklausę.

Kokius oficialius susitarimus turite su Lenkija? Be jų – nė iš vietos. Nebent su amžinąja Rusija!?

Iš tiesų tai nei kvantinė mechanika, nei kosminės technologijos – tai paprasta: susitarti su Lenkija, nutiesti papildomų linijų, turėti pinigų – keletą milijardų eurų, nusipirkti rezervą iš Lenkijos ir – sudie, energetine nepriklausomybe! Tapsime Lenkijos energetine provincija!

Buldozeriu stumiate šį slaptą projektą, kai neatsakyta į daugybę principinių klausimų. Kodėl? Kodėl tik dabar pradėta galimybių studija, kuri bus baigta tik 2013 m. pabaigoje?

CENTREL sistema – pavyzdys Lietuvai

Tokį patį sinchronizacijos su KET uždavinį sprendė Centrinės Europos valstybės (Lenkija, Čekija, Slovakija ir Vengrija). Jos visos, išskyrus Lenkiją, turėjo po 4-6 branduolinius reaktorius, kurių atskiro vieneto galia neviršijo 500 MW ir nebuvo momentinio rezervo problemos.

Kad užtikrintų geresnes patikimumo sąlygas, šios valstybės 1992 m. sukūrė CENTREL valdymo bloką. Paskui turėjo visus metus demonstruoti sugebėjimą savarankiškai dirbti atsijungus nuo visų išorinių ryšių. 1997 m. sekė galutinis CENTREL ir KET tinklų lygiagretus sujungimas. 1999 m. CENTREL iš pradžių buvo priimtas asocijuotu nariu, o nuo 2002 m. – tikruoju KET nariu.

Taigi, procedūra ne iš lengvųjų. O Lietuva būtų vienintelė pasaulyje valstybė, turinti vienui vieną tokio galingumo (1350 MW) branduolinį reaktorių, kuriam trūktų rezervinių galių. Todėl Lietuva būtų priklausoma nuo kitų valstybių!

Belieka tik įsivaizduoti, kokios problemos laukia!? Kas pasiūlys sprendimo būdų? Ar iš viso jų esama?

Išeitis – Lietuvos nacionalinis elektros ūkis

Kaip užpernai teigė KTU prof. Albertas Nargėlas: „Lietuvos elektros energetinės sistemos (LEES) ruošimas sinchroniniam darbui su UCTE turi būti tęsiamas didinant jos savarankiškumą. Tai perdavimo tinklo plėtra: operatyvinio valdymo sistemos ir automatinio generacijos (dažnių ir galių) valdymo sistemos tobulinimas: sistemos N-1 kriterijaus tenkinimo galimybių sudarymas. Reikia numatyti LEES plėtros gaires tam atvejui, jeigu nepavyktų įsijungti į KET sinchroniniam darbui. Tokiu atveju labai svarbus LEES autonomiškumo ir valstybės energetinio saugumo (pvz., didelės galios vienetiniai generatoriai gali šiam tikslui pakenkti) užtikrinimas. Galbūt vertėtų peržiūrėti Lietuvos energetikos strategiją.“

Pacituosiu ir Lietuvos energetikos draugijos pirmininko Algirdo Stumbro keletą minčių: „Blaiviai apsidairykime energetikos ūkyje. Nauja AE mums nereikalinga, nes Lietuvos instaliuotos galios užteks bent 30 metų, juk naujų gamyklų beveik nestatome, ką daryti? Pirmiausia, baigti statyti Kruonio HAE, modernizuoti kitas elektrines. Investavę į mūsų ūkį vos 3 mlrd. litų gautume tą patį elektros energijos kiekį, kaip pastatę tą mistinę Visagino AE. Šalis iš karto pajustų ekonominę naudą. Reikėtų tik sparčiai plėtoti alternatyviąją energetiką ir nereikėtų ieškoti tų rezervinių galių.“

Išvados

Dėl sinchronizacijos. Prieš rengiant VAE projektą turėjo būti pateiktos A. Kubiliaus darbo grupės galimybių studijos išvados dėl Baltijos EES sinchroninio darbo su Europa ( 2010 m. rugsėjis) ir priimtas galutinis sprendimas. Tai nebuvo padaryta. Be šio sprendimo nebuvo galima pradėti VAE projekto. Tai pati didžiausia strateginė klaida. Kas atsakys? Didžiausia sinchronizacijos problema – per didelis reaktoriaus galingumas. Be VAE sinchronizacija būtų visai lengvai įveikiama.

Dėl VAE kainos. Į VAE kainą neįskaičiuota sinchronizacija (apie 6 mlrd. litų), kelių tiltų rekonstrukcija (apie 1 mlrd. litų), atliekų kapinyno įrengimo (apie 9 mlrd. litų), draudimas nuo incidentų, avarijų (?). Taigi VAE kaina išaugtų vos ne 2 kartus.

Dėl korupcijos. Pacituosiu garsaus bulgarų žurnalisto Pavelo Antonovo keletą minčių: „Branduolinių reaktorių projektai visada yra milžiniški, jie siurbia žmonių pinigus ir palieka mažai lėšų alternatyvoms. Valdžios institucijose šis valdžios ir didelių pinigų derinys daro didelį spaudimą. Net dauguma mokslininkų manipuliuoja informacija ir tik nedaugelis ryžtasi veikti nepriklausomai. Branduolinių projektų kontrolė slysta iš visuomenės rankų ir demokratijos akiračio, ir viskas keičiasi visuomenės nenaudai. Daugelyje valstybių branduolinės energetikos lobistai daro labai didelę įtaką politikams, klesti korupcija, plaunamos biudžeto lėšos.“

Kaip teigia dr. V. Rubavičius: „VAE negalima statyti vien dėl valstybėje klestinčios korupcijos.“ Numatoma 4 mlrd. valstybinių užsakymų. Pagal dabartinį korupcijos lygį (10 proc.) apie 400 mln. litų „otkatų“ suma nusėstų įvairių veikėjų kišenėse.

Dėl mistinės mažos elektros kainos. Prancūzijoje branduolinė energetika sudaro 80 procentų. Deja, pagal elektros kainos lygį ji tėra šešta ir nedaug mažesnė už Europos vidurkį. Tai iš kur VAE propaguotojų deklaruojamas toks elektros pigumas?

Dėl kitų AE statybų. Mūsų projektuojama VAE yra dviejų valstybių pasienyje – Latvijos ir Baltarusijos! Ar turime moralinę teisę reikalauti, kad jie nestatytų AE, jei patys statome AE prie ežero, kurio koks trečdalis yra Baltarusijos teritorijoje! Nestatydami patys turėtume teisę reikalauti iš kitų. Kad Lietuva nebūtų atominėje apsuptyje, yra Vyriausybės, prezidentės ir Europos Sąjungos uždavinys. Gal girdėjote, kas šioje srityje padaryta?

Dėl saugumo. Japonija gavo didžiausią branduolinę pamoką. Dar šiandien Fukušimos 4-ojo reaktoriaus pastate, neapsaugotame baseine, maždaug 30 m aukštyje šaldoma apie 1500 radioaktyvių strypų. Jeigu sugriūtų šis pastatas, ir strypai nukristų ant žemės įvyktų nevaldoma branduolinė reakcija. Nėra kur jų dėti, nes nespėta pasiruošti juos sandėliuoti ir saugoti!

Ar apie tai kalba dr. R. Vaitkus, premjeras A. Kubilius? Ar yra išnagrinėtos Fukušimos katastrofos priežastys? Juk į spaudą praslysta informacija, kad tragedijos priežastis ten yra ir žmogiškasis faktorius, o ne vien žemės drebėjimas ir cunamis. Be abejonės, japonai juk žinojo, kad pas juos ir žemė dreba, ir cunamiai kyla. R. Vaitkus teigia, kad katastrofa naujojoje Visagino AE neįsivaizduojama! Ir Japonijoje taip buvo manoma!

Dėl atliekų. Šiuo metu 2500 t Ignalinos AE atliekų reikia izoliuoti nuo žmonių ir aplinkos mažiausiai 100 tūkst. metų. Dabar jos saugomos specialiuose konteineriuose, kurie turėtų išlaikyti 50 metų. Visagino AE pridės dar 3500 t atliekų.

Visoms šioms atliekoms tvarkyti Lietuva turėtų rasti 12 mlrd. litų.

Giliai po žeme, 500 m ar kelių kilometrų gylyje, turi būti įrengti specialūs kapinynai, kuriuos prižiūrėti reikėtų dar 300 metų! Tarptautiniai ekspertai (TATENA) kritikuoja Lietuvą dėl atliekų tvarkymo: per mažai specialistų (tik 4) ir per mažai lėšų!

O japonai teigia, kad atsižvelgiant į ekonominį poveikį ir branduolinės rizikos augimą per artimiausius 20-30 metų labiau apsimoka šalinti atliekas negu statyti naujas AE.

Moralinės teisės. Kai bus baigtas šis projektas, 2022 m. bus visai kita valdžia – kitas Seimas, kitas prezidentas, kita Vyriausybė. Tik piliečiai bus tie patys.

Dėl to neturint aiškaus visuotinio susitarimo neleistina buldozeriu pervažiuoti visos Lietuvos valios. Būtinas referendumas!

Dėl kompetencijos. Didžiausia mūsų Vyriausybės klaida, kad ji nesiremia profesionalais, kurių kiekvienoje srityje turime pakankamai ir aukštos kvalifikacijos. Reikia pritarti prof. Gintauto Mažeikio minčiai: intelektas išstumtas iš viešosios erdvės. Ir energetikoje taip pat. Todėl turime tiek daug bėdų! Dabar LEES vadovauja informatikai, žurnalistai, fizikai, teisininkai, istorikai. Tik mažiausiai – energetikai.

Kuo daugiau gilinuosi į VAE istoriją, tuo ji man darosi baisesnė!

Todėl teigiu: nereikia Lietuvai atominių elektrinių! Kaip sako referendumo iniciatorius Ramūnas Karbauskis: „Uždrauskime jas projektuoti, statyti ir eksploatuoti! Mūsų pareiga surinkti tuos 600 tūkst. parašų, to niekas nepadarys už mus!„

Komentarai (55)