Praėjusių metų pabaigoje Geopolitinių studijų centras surengė tarptautinę konferenciją „Branduolinės energijos trikampis – regioniniai ir globalūs branduolinės energijos iššūkiai“. Jos dėmesio centre buvo Lietuvos, Rusijos ir Baltarusijos atominių elektrinių (AE) projektai, jų ekonominis pagrįstumas ir geopolitinė reikšmė. Renginyje buvo išsakytos kelios vertingos mintys.

Branduolinis trikampis

Pirmiausia galima konstatuoti, kad kiekvienas iš minėtų projektų turi silpnų vietų ir tam tikrą geopolitinę svarbą. Kaliningrado sričiai nereikia tokių energijos pajėgumų, kuriuos garantuos šioje srityje statoma Baltijos (rus. Baltijskaja) AE, taip pavadinta Rusijos planuotojų. Kitaip tariant, tai yra akivaizdžiai energijos eksportui numatytas projektas su aiškia geoekonomine (geopolitine) logika. Rusija nori dominuoti Baltijos regiono elektros rinkoje ir siekia paversti Lietuvą jungiamuoju mazgu Lenkijos, Latvijos, o galbūt ir Skandinavijos kryptimis (yra net kalbų apie Kaliningrado elektros jungtį su Vokietija). Kartu tvirtų garantijų (tiksliau – jokių), jog viskas bus kaip tik taip, Kremlius kol kas neturi, bet skuba pastatyti savo atominę elektrinę pirmas bet kuria kaina, kad aplinkinės šalys neturėtų didesnio pasirinkimo. Paskutiniai įvykiai Lietuvoje ir aktyvi propaganda prieš AE didina Rusijos šansus.

Po praėjusių metų spalio mėnesį kartu su Seimo rinkimais vykusio patariamojo referendumo ir vyriausybės pasikeitimo tikimybė, kad Visagino AE projektas bus tęsiamas/realizuotas, pastebimai sumažėjo. Konservatorių valdžia dėjo daug pastangų, derėdamasi su partneriais ir strateginiu investuotoju, bet proceso uždarumas (turint omenyje ir komercinę paslaptį) ir nesugebėjimas tinkamai parengti vietinę agitacinę kampaniją (kuriai elementariai neužteko jėgų) baigėsi taip, kaip baigėsi. Didesnė dalis žmonių nusprendė, kad tai – eilinis korumpuotas projektas, kad „viską išvogs“ ir kad elektra galiausiai dar labiau pabrangs. Ekonominis Visagino AE pagrįstumas iš tikrųjų yra abejotinas, ypač be sutarimo su Latvija bei Estija ir pasitraukus iš projekto Lenkijai, kuri, atrodo, nuo pat pradžių žaidė dvilypį žaidimą.

O juk geoekonominė (geopolitinė) idėjos svarba yra akivaizdi: realizavus projektą susiformuotų geoekonominis Baltijos šalių blokas, kuris vieningai galėtų efektyviau priešintis Rusijos energetiniam monopoliui. Klausimo kaina, be abejo, yra aktuali: ar mums verta permokėti už energetinį saugumą? Viena vertus, atrodo, kad rusiškoje elektroje nėra nieko blogo, bet kur garantija, kad monopolijos sąlygomis ji nebrangs? Konkurenciją galėtų padėti užtikrinti jungtys su Skandinavija. Tačiau tada kyla rusiškos elektros tiekimo patikimumo klausimas. Galbūt elektros taip paprastai ir neatjungsi, bet „Družbos“ naftotiekio atjungimo „remontui“ ir „Gazpromo“ politikos patirtis verčia nerimauti. Kaip ten bebūtų, rinktis tenka Lietuvos tautai ir valdžiai. Tauta savo žodį tarė.

Ekonominė Baltarusijos (Astravo) AE logika taip pat yra abejotina, ir dėl kelių priežasčių. Pirma, sakoma, kad ji bus orientuota daugiausia į vidaus rinką, bet a) kas pirks tiek elektros tame regione, kur ji bus pastatyta? b) ar ne paprasčiau ir efektyviau būtų modernizuoti esamus šiluminius pajėgumus, ypač turint omenyje, kokią mažą kainą moka Baltarusija už rusiškas dujas? Šiame kontekste darytina išvada, kad projekto prasmė (ką jau kalbėti apie korupcines galimybes Rusijos ir Baltarusijos interesų grupėms) yra visiškai kitokia. Maskvai tai dar vienas elektros skirstymo mazgas regione ir netiesioginė parama „Rosatomui“, o A. Lukašenkai tai 9 mlrd. dolerių, kuriuos galima bus panaudoti ne tik AE statybai, bet ir neefektyvios ekonomikos gelbėjimui (palaikymui).

Apibendrinant galima teigti, kad didžiausius šansus pradėti veikti turi Kaliningrado atominė. Priežastis, kaip konferencijoje pažymėjo vienas iš ekspertų, yra paprasta: rusai neskaičiuoja milijardų, ypač kai kalbama apie platesnius geoekonominius (geopolitinius) planus. Baltarusijos AE irgi gali būti pastatyta, bet šiuo atveju viską lems Rusijos ir Baltarusijos santykiai, o galiausiai – tos pačios Rusijos sprendimas. Lietuva yra nepavydėtinoje situacijoje. Nesinori būti blogu pranašu, bet kol kas viskas juda Maskvai palankia linkme.

Energetinės alternatyvos

Konferencijoje buvo kalbama ne tik apie konkrečius projektus, bet ir apie įvairias energijos rūšis. Ekspertai konstatavo, kad šiuolaikiniame pasaulyje kiekvienas sektorius (nafta, dujos, atominė ir alternatyvioji energetika) varžosi dėl įtakos, stengdamasis diskredituoti konkurentą ir įrodyti savo pranašumą.

Pavyzdžiui, po Fukušimos katastrofos Japonijoje branduolinės energetikos pozicijos pasaulyje gerokai susilpnėjo, bet realiai tai nereiškia, kad ji yra visiška atgyvena. Taip, dabartinės atominės elektrinės turi trūkumų (pavyzdžiui, atliekų saugojimo ir laidojimo klausimas), bet viskas tobulėja ir greitai gali būti sukonstruotas naujo tipo reaktorius, kuris bus kompaktiškesnis, efektyvesnis (gamins daug daugiau energijos už mažesnę kainą) ir saugesnis (ką jau kalbėti apie N. Teslos išrastą techniškai ir ekonomiškai efektyvų elektros energijos perdavimo būdą). O alternatyviosios vėjo ir saulės energijos gamintojai kol kas tik gauna didžiules valstybines subsidijas ir žada šviesią ateitį, kurioje tikisi tapti konkurencingesni. Toks jų elgesys yra neįtikinamas ir net piktina: kodėl eilinis mokesčių mokėtojas turi maitinti tuos, kurie savarankiškai nesugeba konkuruoti rinkoje, vardan kažkokios tolesnės perspektyvos?

Abiem minėtiems sektoriams į nugarą kvėpuoja skalūninės dujos. Šiandien pasaulis vis dar sėdi ant gamtinių dujų ir naftos adatos ir tradiciniai jų gamintojai, kol yra laiko, stengiasi pastatyti naujus vamzdynus ir pasirašyti ilgalaikius kontraktus (pavyzdžiui, Rusija – „Pietų srautą“). Jie supranta, kad jeigu bus patobulinta skalūninių dujų gavybos technologija ir JAV pradės masiškai eksportuoti šį produktą į tarptautinę rinką, ši gali kardinaliai pasikeisti, o tai turės geostrategiškai svarbias ekonomines ir geopolitines pasekmes (ką tokiu atveju darys arabai, o ypač Rusija, kuri grįš į paskutinį praėjusio amžiaus mažų naftos kainų dešimtmetį?).

Pagaliau, turbūt ne už kalnų iš principo naujo energijos šaltinio atsiradimas. Galbūt jis jau yra, tik perėjimą prie jo stabdo transnacionalinės naftos ir dujų kompanijos ir didžiosios valstybės, kurios dar neišgavo ir nepardavė visų dujų ir naftos. Kad ir kaip ten būtų, permainos artėja. Ne taip seniai sunaudojantis 10 litrų benzino šimtui kilometrų automobilis buvo vertinamas kaip pakankamai ekonomiškas, o šiandien gatvėmis jau važinėja hibridinės ir elektra varomos mašinos.

Vadim Volovoj, Geopolitinių studijų centro ekspertas, politikos mokslų daktaras

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Geopolitika

Autoriai: Vadim Volovoj

Komentarai (4)