Įvairias politikų ir verslo interesų grupes atstovaujantys atominės energetikos neigėjai, paaiškėjus patariamojo referendumo rezultatams, triukšmingai šventė „tautos“, (o gal Piro?) pergalę prieš neva šaliai blogo linkinčius atominės energetikos šalininkus. Bet kokios nedrąsios pavienės abejonės referendumo teisėtumu ar jo rezultatų teisingumu be jokio gailesčio „visos tautos vardu“ išjuokiamos ir be skrupulų nutildomos.

Tačiau su antibranduoliniais šūkiais rinkimus laimėjusioms partijoms neskubant laidoti naujos atominės elektrinės statybos idėjos, pastaruoju metu kiek pritilę branduolinės energetikos priešininkų balsai, vėl vis gausiau ir garsiau įsitraukia į bendrą dezinformacijos chorą įvairiose žiniasklaidos priemonėse, socialiniuose tinkluose. Vadovaudamiesi nuo seno žinomu ir referendume pasiteisinusiu principu „kas garsiau ir įžūliau šaukia – tas teisus“, nepasibodi prisiminti senų ir prikurti naujų „argumentų“, neva parodančių branduolinės energetikos saulėlydį pasaulyje. Norėčiau peržvelgti keletą iš dažniausiai brukamų „argumentų“.

1. Visos šalys atsisako atominių elektrinių todėl jos nereikia ir Lietuvai?

Šių metų sausio 01 dieną 30 pasaulio šalių veikė 435 branduoliniai reaktoriai, kurių bendra galia siekė 374 108 MWe. Atominėse elektrinėse pagaminama apie trečdalis Europos ir apie 13,5 proc. pasaulio elektros energijos kiekio.

Dar 65 reaktoriai (bendra galia – 65 139 MWe) statomi 13 valstybių. Daugiausia jų statoma Kinijoje (29), taip pat Rusijoje (10), Indijoje (7), Pietų Korėjoje (4) ir t. t. Sparčiai besivystanti Kinija iki 2030 metų planuoja pastatyti tiek naujų branduolinių elektrinių, kad jų bendra galia siektų 130–140 GWe (2010 metais galia tesudarė vos 10 GWe).

Net 27 valstybės planuoja statyti arba jau užsakė dar 167 reaktorius, kurių bendra galia sieks 184 415 MWe. Tarp naujus reaktorius planuojančių statyti Europos valstybių be Lietuvos yra ir Lenkija, Jungtinė Karalystė, Prancūzija, Čekija, Bulgarija, Rumunija, Suomija ir, gal būt, Lietuva.

Ir tai dar ne viskas. Be jau statomų ir dar tik planuojamų statyti, dar 38 šalyse yra siūloma statyti net 317 branduolinių reaktorių, kurių galia siektų 359 655 MWe. Šie siūlymai nėra vien tiktai tuščios svajonės, daugelyje tų šalių jau pradėtos konkrečios atominių elektrinių statybos programos, parenkamos konkrečios būsimų statybų aikštelės.

Išanalizavus esamą situaciją ir jos perspektyvą, į akis krinta tas faktas, kad branduolinę energetiką plėtoja arba numato plėtoti netgi tokios šalys, kurios tikrai negali skųstis neturinčios pakankamai iškastinio kuro (akmens anglies, naftos, gamtinių ar skalūninių dujų). Tai JAV, Rusija, Kinija, Saudo Arabija, Iranas ir kitos.

Net racionalieji suomiai, kurių Olkiluoto-3 blokas dažniausiai minimas kaip chrestomatinis pavyzdys vėluojančio ir pabrangusio projekto, neva turėjusio įrodyti patiems suomiams ir visam pasauliui tariamą branduolinės energetikos brangumą, ir tie ruošiasi statyti dar vieną naują reaktorių ir net dar vieną naują branduolinę jėgainę.

Pasaulyje nieko nėra amžino, todėl nenuostabu, kad dėl įvairių priežasčių uždaromos ir atominės elektrinės, dalis arba visi jų senieji reaktoriai keičiami naujais, modernesniais, saugesniais. Pagal 2011 metų Pasaulinės branduolinės energetikos asociacijos rinkos ataskaitą, iki 2030 metų turėtų būti uždaryti 156 pasenę reaktoriai. Tačiau ta patį ataskaita rodo, kad iki to laiko turėtų būti įjungti 298 nauji. Aišku, reali situacija gali šiek tiek skirtis nuo planuojamos, nes bus tokių šalių, kurios atsisakys naujų statybų, tačiau atsiras ir tokių, kurios pratęs senųjų elektrinių eksploataciją arba panorės prisijungti prie branduolinės energetikos šalių būrio.

Tarptautinės energetikos agentūros duomenimis, iki 2035 metų branduolinėse jėgainėse bus pagaminta 60 proc. daugiau elektros energijos, nei jos buvo pagaminta 2010 metais. Tad, ar galima teigti, kad branduolinė energetika atgyveno ir pasaulio šalys atsisako šio elektros gamybos metodo?

2. Atominė energetika nuostolinga?

Jeigu atominė energetika yra nuostolinga, tad kodėl pasaulio valstybės jas stato, planuoja arba svarsto galimybę statyti tiek daug branduolinių reaktorių?

Atsakymas paprastas - branduolinė energetika daugeliu atveju niekuo nenusileidžia arba yra netgi pranašesnė už kitus elektros energijos būdus. Visu pirma, atomines elektrines statančios šalys įvertina tai, kad tokios elektrinės neteršia aplinkos (neišmeta anglies dioksido), kad jos garantuoja mažas elektros kainas ir stabilų energijos tiekimą.

Pavyzdžiui, Japonija, patyrusi didžiausio per šalies istoriją žemės drebėjimo, cunamio ir Fukušimos AE avarijos pasekmes, dėl to sustabdžiusi visas atomines elektrines, priversta vieną paskui kitą vėl įjungti savo branduolinius reaktorius. Išaugusį elektros deficitą tenka tenkinti importuojamais energijos ištekliais, pirmiausiai, suskystintoms dujoms, išlaidos kurioms išaugo 25 proc. ir įstūmė Japoniją į tarptautinės prekybos deficito zoną. Nuo išaugusių elektros kainų, elektros tiekimo sutrikimų grėsmės kenčia šalies konkurencingumas.

Kita šalis, viešai apsiskelbusi atsisakanti branduolinės energetikos – Šveicarija, apskaičiavo, kad planai nebeatnaujinti reaktorių, kurie dabar pagamina 40 proc. šaliai būtinos elektros, iki 2050 metų kainuotų apie 33 mlrd. JAV dolerių. Be to, žymiai išaugtų importuojamų dujų ir elektros poreikis, tuo pačiu ir išlaidos energijos išteklių importui.

Kita Europos šalis, Prancūzija, branduolinėse jėgainėse pagaminanti apie 74 proc. valstybei reikalingos elektros energijos, apskaičiavo, kiek šaliai kainuotų esamo branduolinės energetikos lygio palaikymas ir kiek - šio energijos gamybos būdo pakeitimas atsinaujinančiais energijos ištekliais iki 2025 metų. Skaičiai tikrai įspūdingi: pirmuoju atveju investicijų suma siektų 178-212 mlrd. eurų, tačiau antruoju – net 530-772 mlrd. eurų, o elektros kainos išaugtų dvigubai.

3. Tautos valią, pareikštą referendume, būtina kuo skubiau vykdyti?

Iliustracijai pateiksiu vieną pamokantį pavyzdį. 1980 metais Švedijos gyventojai referendume pasisakė už tai, kad šalis atsisakytų branduolinės energetikos. Atsiliepdamas į tai, Švedijos parlamentas nutarė, kad iki 2010 metų visos atominės elektrinės turi būti uždarytos.

Tačiau 2009 m. pradžioje Švedijos vyriausybė atsisakė šių planų ir priėmė sprendimą toliau plėtoti branduolinę energetiką. Šiandien Švedija apie 37 proc. elektros energijos pasigaminanti branduolinėse jėgainėse, Pasaulio energetikos tarybos ataskaitoje apie energetinių sistemų tvarumą, užima pirmąją vietą. Beje, šioje ataskaitoje situacija energetikoje vertinta pagal tris esminius parametrus: socialinį, poveikį aplinkai ir energetinį saugumą. Ataskaitoje akcentuota, kad branduolinė energetika buvo vienas iš pagrindinių veiksnių, padėjusių Švedijai efektyviai diversifikuoti savo energetikos sistemą, užtikrinti įperkamą elektros energiją ir tausoti gamtą.

4. Atominė elektrinė neišvengiamai pabrangins elektros energiją?

Bent kiek išsamiau susipažinus su branduolinės energetikos plėtros priežastimis, ryškėja keli tos plėtros „varikliai“: augančių elektros poreikių efektyvus tenkinimas (pavyzdžiui, Baltijos šalyse elektros poreikiai 2012-2030 metais, NERA prognozėmis, išaugs nuo maždaug 26 TWh per metus iki 44 TWh – t.y. apie 70 proc.), elektros kainų tvarumo garantavimas, tiekimo saugumas ir poreikis mažinti poveikį klimatui.

Branduolinė energetika padeda išlaikyti tvarias elektros kainas. Pavyzdžiui, Pietų Korėjoje 1982-2009 metais bendras vartotojų kainų lygis išaugo 230 proc., tuo tarpu elektros kaina per tą patį laikotarpį didėjo tik 14,5 proc.

Be to, pagal anglies dioksido emisijas branduolinė energetika prilyginama atsinaujinantiems energijos ištekliams. Analitikų „Frost & Sullivan“ teigimu, branduolinė energetika yra optimaliausias sprendimas Europos Sąjungos keliamiems taršos ir priklausomybės nuo iškastinio kuro mažinimo tikslams įgyvendinti.

Dažnai bandoma įteigti, kad „kokia čia energetinė nepriklausomybė, jeigu branduolinį kurą reikės importuoti“. Taip, importuoti reikės, tačiau atominei elektrinei jo reikia tiek nedaug, kad galima saugiai ir pigiai iš įvairių tiekėjų juo apsirūpinti keleriems metams į priekį. Tokio kuro kaina sudaro vos 8 proc. elektros savikainoje, kai tuo tarpu iškastinio kuro kaina – net 60-80 proc., be to jo transportavimas, kaupimas yra sudėtingas ir brangiai kainuoja.

5. Atominėse elektrinėse gaminama elektra nekonkurencinga?

Pirminės investicijos į atominės elektrinės statybą yra didelės, todėl, toli gražu, ne visos šalys ryžtasi vystyti branduolinę energetiką. Tačiau būtina pažymėti tai, kad šios sąnaudos per visą ilgą (60 metų trukmės) eksploatacijos laikotarpį išsidalina taip, jog elektros energija gaminama pigiai. Pagal Ekonominės bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) pateiktus duomenis, išlygintos vidutinės branduolinių jėgainių gaminamos elektros energijos kainos (įvertinus visas sąnaudas – nuo statybos darbų iki elektrinės uždarymo ir atliekų sutvarkymo) yra mažiausios iš visų elektros gamybos būdų. Be to, labai svarbu tai, kad branduolinės jėgainės yra unikalios savo gebėjimu už stabilią kainą pastoviai gaminti būtiną kiekį elektros energijos.

Efektyvumą galima iliustruoti tokiu palyginimu. Norint pagaminti tokį patį elektros kiekį, kokį per 60 metų eksploatacijos laikotarpį pagamina atominės elektrinės, reikėtų tris kartus didesnės galios vėjo jėgainių parkų ir, be to, visus juos dar nemažiau kaip du kartus tektų pakeisti naujais parkais. Taip yra todėl, kad vėjo jėgainė, dėl nepastovaus vėjo, panaudoja vidutiniškai tik apie 30 proc. savo potencialios galios, o atominė elektrinė – apie 90 proc. Šiuolaikinių atominių elektrinių tarnavimo laikas, kaip minėta, siekia 60 metų, tuo tarpu vėjo jėgainės tarnauja tiktai apie 20 metų.

Nederėtų pamiršti ir to, kad nuo klimato sąlygų priklausantys elektros energijos ištekliai (vėjo, saulės) negali stabiliai gaminti reikalingo elektros energijos kiekio, todėl būtinas balansavimas, t.y. elektros poreikių tenkinimas sumažėjus vėjo ar saulės jėgainėse gaminamos elektros srautui (nėra vėjo ar apniukęs dangus). Šios ir kitos sisteminės sąnaudos labai nenoriai įskaičiuojamos į gamybos kainą, tačiau jos niekur nedingsta ir už jas neišvengiamai tenka sumokėti vartotojui. Ta kaina nėra jau tokia maža. Jeigu, taip vadinamos, kontroliuojamos generacijos jėgainėms (anglies, dujų, branduolinėms elektrinėms) jos siekia apie 3 dolerius vienai megavatvalandei (arba 0,75 Lt ct/kWh), tai vėjo jėgainėms sausumoje, priklausomai nuo regiono ir jų proporcijos bendrame krepšelyje, – 40 dolerių/MWh (10 ct/kWh), o saulės jėgainėms – net 80 dolerių/MWh (20 ct/kWh). Visą ataskaitą rasite čia.

Demonizuoti atsinaujinančių išteklių neketinu – tik atskleidžiu tai, kas dažnai sąmoningai ar nesąmoningai nutylima. Bet kokį siekį dirbtinai aukštinti vieną elektros gamybos būdą (pvz. vėjo, saulės jėgainių) kito energijos būdo (pvz. atominių elektrinių) sąskaita laikau visiškai neracionaliu. Visi šie elektros gamybos būdai privalo turėti ir turės savo vietą po saule. Nes, kaip rodo Pasaulio energetikos tarybos ataskaitos, didžiausiu energetiniu tvarumu pasižymi tos šalys, kurios turi įvairiausią, racionaliai sukomplektuotą elektros šaltinių mišinį.

To ir reikėtų siekti.

Prof. Jonas Gylys,
Kauno technologijos universiteto Energetikos technologijų instituto direktorius

Komentarai (6)