Priešlėktuvinės gynybos veikimas, arba kaip buvo numuštas Indonezijos „Boeing-777“
(3)
Po prieš kelias dienas įvykusios tragedijos, kuomet Ukrainos teritorijoje, netoli sienos su Rusija, nukritus Malaizijos oro linijų laineriu „Boeing-777“, žuvo 298 žmones, ekspertai teigia, kad šios katastrofos priežastis - į lėktuvą pataikiusi zenitinė raketa „žemė-oras“. Tačiau ne visos tokio tipo raketos gali pasiekti 10 kilometrų ir didesniame aukštyje skrendančius lėktuvus, ir iki nelaimės buvo manoma, jog karinio konflikto regione tokios ginkluotės niekas neturi.
Įvairūs šaltiniai teigia, kad raketa galėjo būti paleista iš priešlėktuvinės gynybos raketų kompleksų „Buk“, kurie buvo dislokuoti minėtoje teritorijoje, vykstant kariniams veiksmams tarp vadinamųjų prorusiškų separatistų ir Ukrainos kariuomenės pajėgų.
Įvairių tipų zenitinės raketos ir jų sistemos
Zenitinės raketos - tai kovinės raketos, skirtos sunaikinti oro taikinius, tokius kaip lėktuvai, sraigtasparniai, bepiločiai lėktuvai, ar netgi kitos raketos. Raketos, priklausomai nuo pačių raketų charakteristikų, gali būti paleidžiamos iš stacionarių, mobilių ar nešiojamų paleidimo įrenginių. Raketų skrydžio nuotolis atitinkamai gali siekti kartais vos kelis šimtus metrų, tačiau esama net 500 kilometrų skrieti galinčių modelių, o taikinys gali būti sunaikinamas nuo 15 metrų iki 30 kilometrų aukštyje.
Stacionarios paleidimo sistemos skirtos galingiausioms, didžiausio skrydžio nuotolio raketoms paleisti. Nešiojamas raketų paleidimo įrenginys dažniausiai yra vamzdžio formos, laikomas ant peties, o naudojamų artimo veikimo nuotolio raketų veikimo spindulys dažniausiai yra iki 1 kilometro. Mobilios raketų paleidimo sistemos dažniausiai būna ant vikšrinių transporto priemonių įtaisyti raketų paleidimo mechanizmai su kartu sumontuotomis pačiomis raketomis. Tokią sistemą lengva perkelti į kitą vietą, o naudojamos raketos yra vidutinio nuotolio (veikimo spindulys nuo kelių iki kelių dešimčių kilometrų). Būtent šiam tipui priskiriama „BUK“ raketų paleidimo sistema.
Veikimo principas
„Buk“ priešlėktuvinės gynybos sistema buvo sukurta Sovietų Sąjungoje, ir pristatyta dar palyginti "tolimais" 1979 m. Ir, nors šiuo metu tai yra technologiškai pasenusi sistema, ją vis dar galima sutikti ne vienos valstybės armijos ginkluotėje. "Buk" stotyje naudojamos raketos gali automatiškai sekti savo taikinius, jų skrydžio trajektorija siekia 35 kilometrus, o maksimalus aukštis, kuriame gali būti atakuoti taikiniai, yra 22 kilometrai.
BUK raketų paleidimo stotis susideda iš vieno TAR (angl. target acquisition radar) ir dviejų TELAR (angl. transporter erector launcher and radar) šarvuočių. TAR šarvuotis skirtas aptikti taikiniui, o TELAR - raketoms paleisti ir valdyti. Todėl ši stotis gali lengvai keisti savo dislokacijos vietą, nes visą priešlėktuvinės gynybos stotį sudaro vos trys šarvuočių platformos, o stoties paruošimas veikimui užtrunka vos 5 minutes. Lygiai tiek pat - 5 minutes - užtrunka stoties paruošimas gabenimui į kitą vietą. Raketa po taikinio užfiksavimo gali būti paleista vidutiniškai per 22 sekundes.
Veikiant priešlėktuvinės gynybos sistemai, taikinio aptikimo radaras spinduliuoja elektromagnetines bangas, kurios atsimušusios į taikinį grįžta atgal. Pagal bangos grįžimo laiką yra nustatomas atstumas iki taikinio ir tokiu būdu nustatoma taikinio judėjimo kryptis. Radarui aptikus taikinį ir užfiksavus jo judėjimo parametrus (koordinates, greitį ir pan.), informacija apie taikinį perduodama raketos paleidimo ir valdymo sistemai, kuri sureguliuoja raketos paleidimo kryptį ir kampą. Paleista raketa seką savo taikinį, veikdama pusiau aktyvaus radaro principu. Žemėje esančios valdymo stoties siųstuvas siunčia bangas, kurios atsispindėjusios nuo taikinio yra užfiksuojamos raketoje esančio imtuvo. Gautas signalas yra apdorojamas raketoje esančio valdymo įrenginio ir pagal tai koreguojama raketos judėjimo kryptis, kol galiausiai raketa pasiekia taikinį.
Ir, nors priešlėktuvinės gynybos sistemos skirtos apsisaugoti nuo priešo oro antpuolių ir bombardavimų, tokie galingi ginklai, patekę į teroristų rankas, tampa sunkiai suvokiamų, neretai tyčinių katastrofų priežastimi, kuomet numušinėjami keleiviniai lėktuvai ir žūsta niekuo dėti žmonės.