Antrajame pasauliniame kare 1941 m. Sovietų Sąjungą užpuolė ne tik nacistinė Vokietija – ji turėjo ir nemažai sąjungininkų, kurie turėjo savų tikslų.

Vokietijos puolimas užklupo Sovietų Sąjungą nepasiruošusią – per trumpą laiką Vokietijos kariuomenė užėmė dideles teritorijas, o sovietų kariuomenė patyrė didelius nuostolius. Nepaisant šių pasiekimų vokiečių planai užbaigti karą iki žiemos nepavyko, 1941 m. žiemą sovietai kontratakavo ir sustabdė vokiečių viržimąsi Maskvos mūšyje. Prasidėjo ilgas sekinamasis karas, kuriam Vokietijai nebuvo pasiruošusi.

Tačiau Vokietija turėjo ir nemažai sąjungininkų, kurie, vedami savų tikslų, įsitraukė į karą prieš sovietų imperiją.

Italai

Fašistinė Italija, pagrindinė nacistinės Vokietijos sąjungininkė Antrojo pasaulinio karo metais, daugiausia buvo atsakinga už Viduržemio jūros karo teatrą. Tačiau Hitleris taip pat norėjo, kad Benito Mussolinis suteiktų savo kariams galimybę įrodyti save „Kryžiaus žygyje prieš bolševizmą“.

62 000 pajėgų ekspedicinis korpusas buvo išsiųstas į Rytų frontą. Tai buvo 8-osios Italijos armijos, sudarančios apie 235 000 vyrų, kuri bus suformuota 1942 m. vasarą, pagrindas. Tačiau vokiečius nelabai sužavėjo Italijos dalinių pasirengimas kovai. Italai pasirodė visiškai nepasirengę karui: jiems trūko transporto priemonių, sunkiųjų ginklų, amunicijos ir atsargų.

Italijos armija patyrė didelių nuostolių per Stalingrado mūšį ir 1943 m. buvo išvesta iš SSRS. Po to, Rytų fronte dalyvavo tik nedideli Italijos daliniai.

Rumunai

1918 m. Rumunija, pasinaudodama Rusijos pilietinio karo chaosu, aneksavo Besarabiją, kuri nuo 1812 m. buvo Rusijos imperijos dalis. Maskva niekada nepamiršo šio praradimo ir 1940 m., susigrąžino Besarabijos kontrolę. Tuo pat metu, pritariant vokiečiams, didelės Rumunijos teritorijos atiteko Vengrijai ir Bulgarijai, kurios turėjo teritorinių pretenzijų.

Praradusi iki 40 procentų savo teritorijos, Didžioji Rumunija per naktį nustojo būti „Didžioji“. Trečiasis Reichas, suvaidinęs pagrindinį vaidmenį, nedelsdamas priviliojo nusilpusią ir traumuotą šalį (kuri iki tol buvo orientuota į Vakarų sąjungininkus) į savo stovyklą. Už dalyvavimą artėjančiame kare prieš SSRS rumunams buvo pažadėta grąžinti ne tik prarastą Besarabijos regioną (taip pat Sovietų Sąjungai perduotą Šiaurės Bukoviną), bet ir nemažos dalies sovietinės Ukrainos teritorijos.

Rumunijos pajėgos kartu su Vermachtu įžengė į Volgos upės ir Kaukazo kalnų regioną. Tačiau Stalingrade 3-oji ir 4-oji Rumunijos armijos buvo visiškai sutriuškintos, todėl žuvo daugiau nei 158 000 Rumunijos karių.

Rumunijos pajėgos buvo sugrąžintos prie savo nacionalinių sienų ir šalį apėmė antivokiški, pacifistiniai jausmai. 1944 m. rugpjūčio 23 d. Moldovoje ir Rumunijos šiaurės rytuose vykusiame mūšyje prieš Raudonąją armiją Rumunijos diktatorius Antonescu buvo nušalintas karaliaus Michaelio I. Monarchas nedelsdamas paskelbė nutraukiantis karo veiksmus prieš SSRS ir Vakarų sąjungininkus. Rumunija prisijungė prie antihitlerinės koalicijos.

Vengrai

Pagrindinis motyvas, paskatinęs vengrus prisijungti prie vokiečių kampanijos rytuose, buvo noras neprarasti to, ką jau turėjo – Šiaurės Transilvanijos, o ne įsigyti naujos teritorijos.

Šis didelis regionas, kuriame mišriai gyvena Rumunijos ir Vengrijos gyventojai, buvo Austrijos ir Vengrijos imperijos dalis iki I pasaulinio karo pabaigos. 1918 m. Transilvanija prijungta prie Rumunijos, o 1940 m. vokiečiai ją paskyrė Vengrijai antruoju Vienos apdovanojimu. Rumunijos kariuomenei įsiveržus į SSRS, Budapešto valdantieji rimtai susirūpino, kad jei Vengrija neprisidės prie konflikto, Hitleris gali persvarstyti Šiaurės Transilvanijos likimą jį palaikančių rumunų naudai.

Vengrijos pajėgos dalyvavo kovose prieš Raudonąją armiją Ukrainoje. 1941 m. Liepos – rugpjūčio mėn. Vykusiame Umano mūšyje vengrai padėjo vokiečiams sunaikinti 20 sovietų divizijų. 1942 m. vasarą 200 000 pajėgų Vengrijos 2-oji armija, geriausiai parengta ir sukomplektuota, buvo išsiųsta į Kursko ir Voronežo sritis.

1943 m. sausio mėn., sovietų kariuomenė smogė Vengrijos 2-ajai ir 8-ajai Italijos armijoms. Trisdešimt tūkstančių Vengrijos karių žuvo ir 50 000 buvo paimti į nelaisvę, o didelė dalis jų tankų, transporto priemonių ir artilerijos buvo prarasta. „Voronežo katastrofa“ buvo baisiausias pralaimėjimas per visą Vengrijos kariuomenės istoriją.

1944 m. kovo mėn. sužinojęs, kad Vengrijos lyderis regentas Miklósas Horthy vedė slaptas derybas su Vakarų sąjungininkais, Adolfas Hitleris pradėjo operaciją „Margarethe“: per kelias dienas visa šalis buvo be kraujo praliejimo užimta vokiečių kariuomenės. Horthy liko valdžioje, tačiau jis buvo priverstas atsisakyti derybų. Nepaisant to, spalio 15 d., kai Vengrijos teritorijoje jau vyko kovos, regentas paskelbė paliaubas su Sovietų Sąjunga. Reaguodami į tai, vokiečiai nušalino Horthy, o jo vietoje buvo pastatytas Ferencas Szálasi. Vengrija pateko į visišką Trečiojo Reicho kontrolę.

Suomiai

Suomija vertino savo dalyvavimą Vokietijos kampanijoje prieš Sovietų Sąjungą kaip 1939–1940 m. Žiemos karo tęsinį, per kurį šalis prarado dalį savo teritorijos, įskaitant šiaurinę Karelijos sąsmaukos dalį.

Tačiau Suomijos pajėgos neapsiribojo vien prarastų teritorijų atgavimu. Jie užėmė nemažą dalį sovietinės Karelijos, taip pat užblokavo Leningradą iš šiaurės. Apskrita, sovietų ir suomių Rytų fronto sektorius buvo tyliausias per visą karą. Raudonojoje armijoje sklandė anekdotas apie sovietų karius, kurie priešinosi suomiams: „Pasaulyje nekovoja tik trys armijos - Švedijos armija, Turkijos armija ir 23-oji sovietų armija“.

1944 m. rugsėjo 19 d. Suomija sudarė Maskvos paliaubas su SSRS ir Jungtine Karalyste. Suomija atidavė dalį Karelijos ir Salla teritorijos, taip pat tam tikras salas Suomijos įlankoje. Sovietai gavo teisę išsinuomoti Porkkalos pusiasalį netoli Helsinkio kaip bazę savo kariniam jūrų laivynui 50 metų (grąžintas 1956 m.).

Viena svarbiausių paliaubų sąlygų buvo Suomijos bendradarbiavimo su Vokietija nutraukimas. Dėl to, 1944 m. rugsėjį kilo Laplandijos karas, kuriame suomiai iš savo šalies išvarė vokiečių armiją.

Švedai

Antrojo pasaulinio karo metu Švedija turėjo iš dalies atsisakyti savo neutralumo politikos, tiek spaudžiama Vokietijos, tiek po Sovietų Sąjungos išpuolio prieš Suomiją 1939 m. lapkričio mėn.

Pasiskelbusi „nekariaujančia“ valstybe, Švedija pradėjo aktyviai tiekti suomiams ginklus, amuniciją ir pasiuntė daugiau kaip 8000 Švedijos savanorių korpuso vyrų kovai su Raudonąja armija.

Tačiau švedai daug mažiau norėjo remti Tęstinį karą, kurį Suomija pradėjo prieš Sovietų Sąjungą, nes tai jau nebuvo kova dėl išlikimo ir nepriklausomybės. Vis dėlto Švedijos savanorių daliniai vėl buvo išsiųsti į Rytų frontą.

Švedijos karinis dalinys, papildęs Suomijos gretas, buvo „Svir“ kompanija, taip pavadintas upės vardu netoli Ladogos. 1942 m. vasario mėn. dislokuotas 13-ajame suomių pėstininkų pulke savanorių būrys kovojo iki 1944 m. rugsėjo mėn.

Tęsinys kitame puslapyje:

Komentarai (1)