Vokietija užpuolė SSRS ne viena – kas dar Antrojo pasaulinio karo metu kartu su Hitleriu kovojo prieš sovietus (Foto, Video) (1)
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Kroatai
Kai 1941 m. balandžio mėn. ant okupuotos ir išdraskytos Jugoslavijos karalystės griuvėsių buvo įkurta vadinamoji Nepriklausoma Kroatijos valstybė, Kroatijos visuomenė suskilo į dvi dalis. Kai kurie žmonės prisijungė prie pasipriešinimo judėjimo, kiti, būtent nacių „Ustaše“ organizacijos vadovo Ante Pavelićo rėmėjai, mielai bendradarbiavo su Trečiuoju Reichu.
Iš pradžių Hitleris neketino įtraukti Kroatijos dalinių į operaciją „Barbarossa“, tačiau galiausiai sutiko su Paveličiaus prašymu suteikti jiems galimybę prisijungti prie „visų laisvę mylinčių tautų kovos su komunizmu“. 369-asis Kroatijos sustiprintas pėstininkų pulkas, kuriame buvo iki 4000 vyrų, taip pat Kroatijos oro pajėgos ir karinio jūrų laivyno legionai išvyko į Rytų frontą.
Kroatijos pulkas buvo vienintelis užsienio vienetas, kuriam vokiečiai tiesiogiai priskyrė Stalingrado puolimą.
Tačiau, po sunkių žiemos mūšių Kroatijos legionas praktiškai nustojo egzistuoti. Tie, kurie išgyveno, buvo sugauti sovietų. Iš Stalingrado oru buvo evakuota apie 1000 Kroatijos legiono narių. Jie prisijungė prie naujos 369-osios Kroatijos pėstininkų divizijos, kovojusios prieš Tito partizanus Balkanuose. Jie niekada negrįžo į Rytų frontą.
Ispanai
1941 m. birželio 22 d. Vokietijos ataka prieš Sovietų Sąjungą sukėlė neregėtą entuziazmą Ispanijoje. Tą pačią dieną užsienio reikalų ministras Ramón Serrano Suñer informavo Vokietijos ambasadorių Madride, kad jo šalis palankiai vertina tai, kas įvyko, ir yra pasirengusi padėti Trečiajam Reichui siunčiant savanorius.
Norinčiųjų išvykti į Rytų frontą motyvai buvo įvairūs. Kai kurie norėjo atkeršyti už SSRS kišimąsi į Ispanijos pilietinį karą, o kiti nuoširdžiai nekentė komunizmo. Buvo ir tokių, kurie tai suprato kaip „atpirkimo“ priemonę savo respublikoniškai praeičiai, o kai kurie, slapta likę ištikimi nugalėtai Respublikai, atvykę į karo zoną net tikėjosi pabėgti į Raudonosios armijos pusę.
Iš viso 50 000–70 000 ispanų tarnavo 250-osios pėstininkų divizijos, dar vadinamos Ispanijos savanorių divizija arba tiesiog „mėlynąja divizija“, nariais per visą jos dalyvavimo kare prieš SSRS laikotarpį. Be to, „mėlynoji eskadrilė“ veikė danguje virš Sovietų Sąjungos.
1943 m. rudenį Francisco Franco, matydamas, kaip keičiasi karo eiga, nusprendė išvesti savo kariuomenę iš SSRS. Nepaisant to, kai kurie ispanai nusprendė likti Rytų fronte. Tačiau, neoficialiai iš Ispanijos atvykdavo vis nauji savanoriai.
Slovakai
1939 m. pavasarį nacių Vokietija sudavė paskutinį smūgį nusilpusiai Čekoslovakijai po to, kai Vakarų valstybės paliko ją vokiečių malonei. Susikūrė Slovakijos respublika. Tai buvo pirmoji slovakų valstybė per visą jų istoriją. Bėda ta, kad ne visi slovakai buvo patenkinti tuo, kad jų tėvynė buvo paversta Trečiojo reicho palydovine valstybe.
Slovakai neturėjo jokio pagrindo kovoti su Sovietų Sąjunga, o vokiečiai neplanavo jų įtraukti, tik laikė Slovakiją tranzito zona. Nepaisant to, prezidento Jozefo Tiso vyriausybė savanoriškai kariavo kartu su naciais Rytų fronte. „Visiškai solidarizuodamiesi su Didžiuoju germanų reichu, Slovakijos žmonės užima savo vietą ginant Europos kultūrą“, - pareiškė vidaus reikalų ministras Aleksandras Machas.
Realybė smarkiai skyrėsi nuo propagandinių šūkių. Slovakai pasirodė esą nepatikimiausi iš Vokietijos sąjungininkų Rytų fronte. Jie masiškai perėjo į Raudonosios armijos ir sovietų partizanų pusę.
1944 m. prasidėjus Slovakijos nacionaliniam sukilimui, daugelis Slovakijos armijos dalinių ne tik nesugebėjo dalyvauti jš slopinant, bet ir pereidinėjo į sukilėlių pusę. Todėl vokiečių kariuomenei teko griežtai kontroliuoti likusią Slovakijos armiją.
Prancūzai
„Šis karas yra mūsų karas ir mes jį kariausime iki pergalės“, - taip fašistinės Prancūzijos liaudies partijos lyderis Jacquesas Doriot'as komentavo Vokietijos invaziją į Sovietų Sąjungą 1941 m. vasarą. Okupuotos Prancūzijos teritorijoje veikiančios kolaborantistinės organizacijos ir marionetinis Viši režimas iš tikrųjų buvo pagrindinė varomoji jėga, siųsianti Prancūzijos karius į Rytų frontą.
Tačiau visa Prancūzijos visuomenė nepalaikė nei bendradarbiavimo su priešu, nei karo prieš SSRS. Per visą Prancūzijos savanorių prieš bolševizmą legiono gyvavimo laikotarpį užsiregistravo ne daugiau kaip 7000 žmonių.
Prancūzijos legionieriai buvo operacijos „Taifūnas“ įkarštyje prartėjo prie sovietų sostinės vos 63 km nuo Kremliaus.
Vokietijos ir Viši propaganda be paliovos kartojo, kad legiono kariai buvo Napoleono „Grande Armée“ paveldėtojai, pakviesti atkurti savo protėvių garbę ir šlovę.
Prancūzai netgi suorganizavo lauko keliones į Borodino, legendinio 1812 m. mūšio vietą.
Po patirtų didelių pralaimėjimų prieš Raudonąją armiją, 1944 m. prancūzų legionas buvo galutinai atšauktas iš fronto ir išformuotas.
