Rusijos kariuomenė patyrė ne tik pergales, bet ir karčius pralaimėjimus. Kai kurie iš jų lėmė ne tik didelių teritorijų praradimą, bet netgi kvestionavo tolesnį šalies egzistavimą. Pateikiame pražūtingiausių Rusijos pralaimėjimų sąrašą prie kurio prisidėjo ir lietuviai.

Mongolų invazija (1237–1240)

XIII amžiaus pradžioje Mongolijos armijos pamatė, kad Rusijos valstybė yra susiskaldžiusi ir negali pasipriešinti vieningiems ir darniems Azijos įsibrovėliams.

Viena po kitos rusų kunigaikštystės pateko į mongolų antpuolį, kuris buvo paženklintas milžiniškų plėšikavimų, sunaikinimo ir daugelio gyventojų mirčių.

Kitus kelis šimtmečius Rusijos kunigaikštystės buvo politiškai ir ekonomiškai priklausomos nuo Mongolų imperijos, o atkurti sugriautą ekonomiką ir kultūrą prireikė dešimčių metų. Per tą laiką Rusija smarkiai atsiliko nuo Europos šalių.

Invazija visiškai perbraižė Rusijos valstybės politinį žemėlapį. Kijevas, kurį 1240 m. užėmė mongolai, niekada neatgavo svarbiausio Senovės Rusios miesto statuso.

Vakarų slavų kunigaikštystės, tokios kaip Smolenskas, Kurskas ir šiuolaikinės Ukrainos bei Baltarusijos teritorijos, pateko į stiprėjančios Lietuvos valstybės įtakos sferą, kuri galiausiai jas absorbavo.

Tačiau buvo sukurta uždelsto veikimo bomba, nes šios žemės tapo daugelio Rusijos valstybės ir Lenkijos ir Lietuvos sandraugos (ATR) karų priežastimi. Net XX amžiuje ginčai tarp Lenkijos ir SSRS buvo susiję su keliomis iš šių teritorijų.

Livonijos karas (1558-1583)

Ivanas IV, plačiai žinomas kaip Ivanas Rūstusis, pradėjo karą prieš nykstančią Livonijos konfederaciją, norėdamas užgrobti pagrindinius jos uostus ir įtvirtinti Maskvos Didžiąją Kunigaikštystę Baltijos pakrantėje.

Tai buvo labai svarbu augančiai Rusijos valstybei, nes jos prieiga prie Baltijos jūros buvo apribota nedideliu ir dažniausiai neurbanizuotu žemės gabalu Suomijos įlankos pakrantėje.

Pirmasis karo laikotarpis Ivanui IV buvo sėkmingas, o jo kariai užėmė reikšmingas Livonijos konfederacijos dalis – šių dienų Latvijos ir Estijos žemes.

Tačiau kitos didžiosios valstybės nebuvo patenkintos, stebėdamos augančią rytinės kaimynės galią. Daugelį metų Rusija kariavo tiek su Švedija, tiek su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste, 1569 m. susijungusia su Lenkija.

Alinantis karas tęsėsi daugiau nei 20 metų ir baigėsi dideliu Rusijos valstybės pralaimėjimu.

Šalies ekonomika buvo sužlugdyta, o šiaurės vakarų teritorijos buvo apleistos. Visos žemės, iš pradžių užimtos iš Livonijos, buvo prarastos.

Dar skaudžiau rusams, kad maskvėnai prarado teritorijas Suomijoje ir didžiąją dalį savo pakrančių valdų Suomijos įlankoje. Rusijos žinioje liko tik nedidelis žemės gabalas Nevos žiotyse, tačiau jis negalėjo užtikrinti tinkamo priėjimo prie jūros.

Dabar vietoj silpnos Livonijos konfederacijos Rusija savo vakarinėje sienoje turėjo naujų ir galingų priešų: ATR  ir Švedijos karalystę. Prireikė daug metų ir išteklių, kad šios problemos būtų išsprendžiamos vėliau – per Didįjį Šiaurės karą (1700–1721).

Rusijos-Osmanų karas (1710–1713)

Petrui Didžiajam pasisekė ten, kur nepavyko Ivanui IV – jis sutriuškino Švediją ir aneksavo jos žemes palei rytinę Baltijos jūrą (Estiją, Livoniją ir Ingriją) pagal 1721 m. Nystado sutartį.

Tačiau 1711 m. karas dar nebuvo pasibaigęs ir caras atsidūrė gyvybei pavojingoje situacijoje, kuri beveik baigėsi visos jo armijos sunaikinimu.

Po įspūdingos Rusijos pergalės 1709-aisiais Poltavoje, Švedijos nugalėtas karalius Karlas XII pabėgo į Benderų miestą Besarabijoje, tada valdytą osmanų. Griežtos derybos tarp caro ir sultono Ahmedo III dėl Švedijos karaliaus likimo pateko į aklavietę.

Sultonas norėjo išstumti rusus iš Azovo tvirtovės Azovo jūros pakrantėje, kurią Petras Didysis užgrobė 1695–1696 m., kad Rusija galėtų Kerčės sąsiauriu patekti į Juodąją jūrą.

1710 m. osmanai klastingai paskelbė Rusijai karą, kuris baigėsi Pruto upės kampanija. 1711 m. Petro Didžiojo vadovaujama 38 000 karių Rusijos kariuomenė Besarabijoje buvo apsupta 190 000 osmanų ir Krymo karių. Kad išvengtų sunaikinimo, Petras buvo priverstas sutikti su žeminančiomis sultono sąlygomis, kurios buvo patvirtintos 1711 m. Pruto sutartimi.

Rusija atidavė Azovą Osmanų imperijai, sunaikindama visas tvirtoves Azovo jūros pakrantėje ir taip praradusi priėjimą prie Juodosios jūros. Be to, beveik 20 metų Rusija prarado kontrolę Zaporožės kazokams, kurie pateko į osmanų valdžią.

Vis dėlto blogesnė pralaimėjimo pasekmė buvo pirmojo Rusijos karinio laivyno – Azovo flotilės – sunaikinimas. Buvo sunaikinta šimtai didelių ir mažų laivų; kai kurie buvo parduoti, o kitų likimas nežinomas.

Tęsinys kitame puslapyje:

Komentarai ()