Girobusas – smagračiu varomas ateities viešasis transportas: trūkumų turėjo daugiau nei privalumų (Foto, Video) (5)
Ketvirtajame dešimtmetyje Šveicarijos inžinieriai sukūrė naujos rūšies nulinės emisijos elektrinį autobusą, kuris energijai kaupti naudojo didelį besisukantį smagratį, o ne įkraunamas baterijas.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Priežastis buvo paprasta – jie norėjo kažko tylesnio ir švaresnio, bet svarbiausia, kad buvo siekiama sukurti transporto priemonę, kurios nevaržytų orinės elektros linijos.
Daugelyje Šveicarijos miestų tuo metu kaip viešasis transportas važinėjo troleibusai, kurie važiavo iš anksto nustatytais maršrutais. Tačiau kontaktinis tinklas ribojo mobilumą, o laidų tiesimas naujais maršrutais buvo nepaprastai brangus. Akumuliatorių technologija tuo metu nebuvo tokia efektyvi kaip šiandien.
Taigi, Šveicarijos įmonės „Maschinenfabrik Oerlikon“ vyriausiasis inžinierius Bjarne Storsand, 1946 m. sugalvojo girobuso („Gyrobus“) koncepciją. Girobusas buvo varomas elektros varikliu, o elektros energiją tiekė generatorius, kuris energijai kaupti naudojo didelį besisukantį smagratį.
Smagratis buvo įsukamas įkrovimo stotyse, naudojant tris kontaktines antenas, sumontuotas ant transporto priemonės stogo. Smagračiui pasiekus maksimalų 3 000 aps./min. greitį, jis buvo visiškai įkrautas ir autobusas galėjo nuvažiuoti iki 6 km atstumą 50–60 kilometrų per valandą greičiu, priklausomai nuo autobuso apkrovos ir transporto priemonės klasės. Vienas girobusas Yverdon-les-Bains mieste, Šveicarijoje, kartais vienu įkrovimu įveikdavo net 10 km.
Smagratis buvo gana didelis (160 cm skersmens), sunkus (1,5 tonos) ir buvo uždarytas hermetiškoje kameroje, užpildytoje vandenilio dujomis, esant sumažintam slėgiui, kad būtų sumažinta tintis.
Smagračio įkrovimas truko nuo 30 sekundžių iki 3 minučių; siekiant sumažinti įkrovimo laiką, maitinimo įtampa buvo padidinta nuo 380 voltų iki 500 voltų. Atsižvelgiant į santykinai ribotą įkrovimo diapazoną, tikėtina, kad ilgesniuose maršrutuose arba esant intensyviam miesto eismui būtų prireikę kelių įkrovimo stotelių.
Tankus maršruto įkrovimo stočių tinklas užtikrino, kad smagratis niekada nenukristų žemiau tam tikro apsisukimų skaičiaus, kuris galėtų turėti įtakos autobuso veikimui ir greičiui. Pavyzdžiui, 4,5 km ilgio maršrute Yverdon-les-Bains mieste turėjo net keturias įkrovimo stoteles.
Didelis besisukantis smagratis transporto priemonės viduje sukėlė keletą nenumatytų pasekmių – kai kurios pageidautinos, kitos ne. Dėl smagračio giroskopinio poveikio autobusas priešinosi orientacijos pokyčiams, dėl to susidarė labai kebli situacija, ypač atliekant posūkius. Kita vertus, tai suteikė labai lygų ir sklandų važiavimą.
1953 m. spalį atidarytas pirmasis reguliarus maršrutas Šveicarijoje tarp Yverdon-les-Bains ir Gransono. Dėl keleivių stokos ir ekonominių priežasčių maršrutas 1960 m. buvo uždarytas.
Antroji girobusų linija pradėjo veikti 1955 m. tuometinėje Belgijos kolonijoje – Belgijos Konge (dabartinė Kongo Demokratinė Respublika).
Kolonijos sotinėje Leopoldvilyje (dabartinė Kinšasa) buvo didžiausias girobusų parkas pasaulyje – 12 transporto priemonių, važiuojančių keturiais, maždaug 20 km ilgio, maršrutais.
Tęsinys kitame puslapyje:
Įkrovimo stotys buvo išdėstytos kas 2 km. Leopoldvilyje važinėjo patys sunkiausi ir didžiausi girobusai: 10,4 m ilgio, 10,9 t svorio ir talpinantys iki 99 keleivių.
Maksimalus greitis buvo 90 km/val. Tačiau Belgijos Kongo girobusai greitai dėvėjosi dėl blogų kelių, didelės drėgmės, be to, nelaikė smagračių guoliai, įkrovimas reikalavo didelių elektros energijos sąnaudų (3,4 kWh/km). Girobusų eismas sustabdytas 1959 m. vasarą.
Trečioji ir paskutinė girobusų transporto sistema 1956–1959 m. veikė Belgijoje. Ją sudarė vienas maršrutas, jungęs Gentą su jo priemiesčiu Merelbeke.
Maršutą aptarnavo trys girobusai, kurie buvo pavadinti G1, G2 ir G3. Girobusų maitinimui buvo naudojama 380 V/50 Hz įtampa.
Girobusai Belgijoje neįsitvirtino dėl kelių priežasčių. Visų pirma, jie pasižymėjo dideliu energijos suvartojimu – 2,9 kWh/km, o tramvajus, vežantis kelis kartus daugiau keleivių, eikvojo 2-2,4 kWh energijos vienam kilometrui.
Taip pat girobusas buvo laikomas nepatikimu, jo įkrovimas užėmė pernelyg daug laiko. Buvo susirūpinta ir saugumu – smagratis, kuris sukasi 3000 apsisukimų per minutę, reikalauja specialaus tvirtinimo, nes išorinis disko greitis yra 900 km/h. Be to, dėl didelio svorio (ypač sunkaus smagračio) girobusai gadino kelius.
Šiuo metu išsaugotas vienas iš Gento girobusų, G3. Jis kartais demonstruojamas įvairiausiose parodose ir kituose panašiuose renginiuose. Jis yra saugomas Flandrijos tramvajų ir autobusų muziejuje Antverpene.
