Įtampa tarp Rusijos, Ukrainos ir NATO auga ne dienomis, bet valandomis. Bet kas lauktų toliau, jei Rusija įsiveržtų į Ukrainą?

Viename pranešime teigiama, kad JAV prezidento Bideno administracija apsvarstytų galimybę užuot naudojusios NATO pajėgas atgrasyti Rusiją nuo puolimo, JAV galėtų paremti vietinių gyventojų ginkluotą pasipriešinimą ginklais ir kita parama, jei Rusija įsiveržtų į Ukrainą.

Jei Bideno administracija tai padarytų, tai būtų panašu į JAV paramą Afganistano sukilėliams per 1979 m. sovietų invaziją į Afganistaną. Ir gynybos sekretorius Lloydas Austinas, ir Jungtinių vadų tarybos pirmininkas generolas Markas A. Milley perspėjo savo kolegas rusus, kad po bet kokio įsiveržimo kils sukilimas. Tačiau tai yra didelių išlaidų reikalaujanti politika, kuri greičiausiai paliks sugriuvusią šalį.

Rusijos strategija apima netiesioginį valdymą

Rusija vargu ar oficialiai įtrauks Ukrainą į kokią nors naują sovietų imperijos versiją. Nors Krymo pusiasalį ir karinio jūrų laivyno objektus galėjo būti verta okupuoti, likusi Ukrainos dalis yra labiau simbolinė nei būtina Rusijos saugumui ir ekonomikai.

Kodėl Putinas įsiveržtų į Ukrainą?

Užuot rizikavusi tarptautine prielaida dėl pripažintos tarptautinės bendruomenės nario suvereniteto nutraukimo, Maskva greičiausiai bandys sugriauti dabartinę prezidento Volodymyro Zelenskio vyriausybę ir valdyti netiesiogiai per prorusišką Ukrainos įgaliotinį, panašiai kaip atsitiko valdant kitam ukrainiečiui Viktorui Janukovyčiui.

Tol kol Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas siekia blokuoti NATO plėtrą toliau į Rytus, toks požiūris užtikrina, kad prorusiški lyderiai tikslinėse šalyse atmes bet kokius Vakarų kvietimus.

Rusijos strategija yra klasikinė įtakos sferų kūrimo per netiesioginį valdymą strategija. Nors jo motyvai yra tyčia nuslėpti, Putinas greičiausiai siekia marionetinių režimų, priklausomų nuo Rusijos, ir nori siekti, kad Kremlius jiems būtų pavyzdžiu užsienio politikos srityje.

Didžiosios galios dažniausiai daro įtaką, nukreipdamos politines svarstykles tikslinėje šalyje prie jų pačių politinių prioritetų simpatizuojančių frakcijų. Patekusi į valdžią, laimėjusi frakcija įgyvendina politiką, kad būtų naudinga ir jai, ir didžiajai galiai, esančiai už jos politinės pergalės.

Ne visi netiesioginio valdymo atvejai remiasi tiesiogine karine intervencija. Rusijos intervencija į Baltarusiją 2020 metais, remiant Aleksandrą Lukašenką, ir neseniai įvykusi ekspedicija Kazachstane, remiant Kasimą-Jomartą Tokajevą, yra kraštutiniai netiesioginio valdymo pavyzdžiai. Kai Rusija užsitikrins marionetinę valdžią, kuri negali išgyventi viena, greičiausiai tose šalyse bus laikomasi užsienio politikos klausimų, diktuojamų Rusijos.

Jei šios marionetinės vyriausybės susidurs su vidaus neramumais, Rusija įsikiš, kad užsitikrintų nuolatinį jų valdymą. Prieš savaitę Kazachstane trumpa intervencija parodė Putino paramą Tokajevui ir padėjo numalšinti plačiai paplitusius protestus. Žinodamas, kad jo režimas išliko tik su Rusijos pagalba, Tokajevas dabar yra skolingas Maskvai. Rusija šią strategiją taikė kitur, įskaitant paramą Basharui al-Assadui Sirijoje ir Nicolásui Maduro Venesueloje.

Tęsinys kitame puslapyje:

JAV turi nedaug galimybių Ukrainoje

Jei Rusija planuoja įsiveržti į Ukrainą, kad sukurtų palankią sau vyriausybę, tada JAV atsidūrė sunkioje padėtyje. Panašu, kad padidintos Vakarų sankcijos Maskvos neatbaidys. Uždraudus Rusijai dalyvauti tarptautiniame finansų tinkle gali pakenkti Rusijos ekonomikai, tačiau tikėtinos invazijos pasekmės jau buvo numatytos Putino politiniuose skaičiavimuose.

Akivaizdu, kad tiesioginiai kariniai veiksmai prieš bet kokį Rusijos įsiveržimą į Ukrainą nebuvo svarstomi, todėl atrodo, kad Bideno administracija pripažino, kad negins teritorijos. Burdama savo karines pajėgas Ukrainos pasienyje, Rusija demonstruoja didesnį ryžtą.

Kita vertus, Jungtinės Valstijos gali ir toliau remti į Vakarus orientuotą Ukrainos vyriausybę prieš Rusijos remiamą režimą. Tačiau „konkursų karas“ – Jungtinėms Valstijoms remti Zelenskį, o Rusijai – varžovą – brangiai kainuotų, abiem supervalstybėms išleidžiant didžiules pinigų sumas ir pastangas kompensuoti viena kitą, o tai mažai paveiks santykinę dviejų varžovų jėgą. Šiuo metu taip pat atrodo, kad Rusija turi didesnį ryžtą ir greičiausiai pralenks JAV.

Naujausi pranešimai rodo, kad Bideno administracija gali diskutuoti apie kitą strategiją: padaryti Ukrainą ar bet kurį kitą potencialų prorusišką režimą sunkiai kontroliuojamą Maskvai. Jei Jungtinės Valstijos palaikys vidaus pasipriešinimą Ukrainoje, Maskva galiausiai gali nuspręsti, kad išlaikyti palankią vyriausybę Ukrainoje neverta.

Prorusiškas lyderis būtų nepopuliarus daugeliui ukrainiečių, ypač vakariniuose šalies regionuose. Praradus savo demokratiją, politines laisves ir ekonominius ryšius su Vakarais, didelė gyventojų dalis greičiausiai būtų susvetimėjusi ir nuskriausta, o galbūt labiau linkusi remti sukilimą prieš įgaliotą vyriausybę.

Karinės ir kitokios pagalbos teikimas provakarietiškoms grupuotėms Ukrainoje pareikalautų santykinai mažų išlaidų – ir, gali ginčytis kai kurie Bideno pareigūnai, užtikrinti, kad joks prorusiškas lyderis negalėtų sustiprinti valdžios.

Pagal šį scenarijų JAV pagalba sukilėliams tikriausiai padidintų Rusijos išlaidas, susijusias su jos įgaliotinio rėmimu. Tuomet Maskvai gali tekti kariškai paremti lyderį, tiekiant ginklus ir galimai „savanorius“ karius, taip pat subsidijuoti ekonomiką, greičiausiai pigiomis gamtinėmis dujomis, jau gabenamomis per šalį.

JAV viltis pagal šį scenarijų būtų susilpninti bet kokį režimą ir pakankamai padidinti Maskvos išlaidas, kad ji atsisakytų savo įgaliotinio ir grįžtų namo, panašiai kaip atsitiko nesėkmingo Sovietų Sąjungos bandymo Afganistane ar pačių JAV „begaliniuose karuose“.

Šios strategijos minusas, žinoma, yra pačios sėkmės perspektyvos.

Pasidalinkite su draugais

Šaltiniai:

The Washington Post

Aut. teisės: MTPC

Komentarai (28)