Į naująjį sostinės merą Remigijų Šimašių vilniečiai deda ypač daug vilčių. Žmonės tiki, kaip ir kiekvienos kadencijos pradžioje, kad naujasis meras išvaduos miestą nuo visų problemų, ir gal pagaliau sukurs idealų miesto viešąjį transportą ar išspręs kitas įgrisusias miesto problemas. Nacionalinės viešojo transporto keleivių asociacijos (NVTKA) nariai neabejoja, kad tokios viltys yra nerealios.

Kokių nors pokyčių, veikiausiai, sulauksime – taip visada nutinka pasikeitus merams. Panašiai, kaip uošvienė, įleista į namus, aptvarko juos savaip, taip ir Lietuvos merai, tik gavę regalijas, puola mieste keisti vietomis reikalus. Dažnai jie nėra esminiai ir nevisada prilygsta gyventojų lūkesčiams. O svarbiausi dažnai gali ir likti nepaliesti. Pažvelkime į situaciją blaiviai…

Tarybinės iliuzijos

Jau daugiau nei 20 metų rinkimai Lietuvoje vyksta demokratiniu būdu, bet žmonių mąstyme dar stipriai veikia nuo Tarybų Sąjungos laikų užsilikęs beatodairiškas tikėjimas vienu lyderiu, vedliu. Pavyzdžiui, jei mieste yra problemų, tereikia pakeisti jo lyderį ir problemos bus išspręstos! Kartais panašių idėjų vedini žmonės balsuoja už naujus kandidatus nė nepasigilinę ne tik į jų politines programas ar pažadus, bet ir realias galimybes juos įgyvendinti.

Juk labai svarbu ne tik mero asmenybė ir jo programa, bet ir jo komanda. Geriausiu atveju, ką realybėje gali meras – sudaryti komisiją ir jai paskirti specialią užduotį. O kaip gerai ar blogai ji bus atlikta, priklausys nuo pačios komisijos narių.

Jei norime pokyčių, reikėtų žvilgtelėti ir į tokias komisijas – kas jas sudaro, kokia narių kompetencija ir nuomonė įvairiais klausimais. Po mero rinkimų savivaldybėse pasikeičia tik nedidelė tarnautojų dalis, bet dauguma eilinių valstybės tarnautojų išlieka. Tad pavyzdžiui, jei šiems žmonėms esama viešojo transporto tvarka atrodė gera ir anksčiau, kodėl jie turi keisti nuomonę dabar? Tai viena iš priežasčių, kodėl būna tiek mažai realių ir praktiškų pokyčių pasikeitus politikams.

Veiksmingi ir gyvenimo patikrinti receptai

NVTKA įsitikinusi, kad vienintelis kelias iš šio užburto rato – tik aktyvi visuomenė. Ji turi būti tikrasis visų reformų ar nusistovėjusių tvarkų vertintojas ir pokyčius lemianti jėga. Jeigu esama tvarka tinka, aktyvi visuomenės veikla būtų nukreipta jos išsaugojimui ir pasipriešinimui politiniams žaidimams. Tačiau jei paslaugos nėra tinkamos, visuomenės spaudimas turėtų inicijuoti pokyčius.

Tokia koncepcija nėra nei nauja, nei radikali – tai brandžios visuomenės demokratijos pagrindas: tautos išrinktas lyderis, šiuo atveju meras, nuolatos stebi visuomenės nuomones svarbiausiais jos gyvenimo klausimais ir pagal tai planuoja savo sprendimus ir vertina komisijų darbo vaisius.

Aktyvūs žmonės gali daug – susivienijusi visuomenė daugelyje valstybių sėkmingai pasipriešina valstybėje vešinčioms negerovėms, pavyzdžiui, Ukrainoje Oranžinės revoliucijos metu (2004 m.) aktyvūs piliečiai užginčijo neskaidrius prezidento rinkimų rezultatai.

Jie taip pat patys tobulina ydingas sistemas (nevyriausybinių asociacijų ir organizacijų pagalba teikia valdžios organams siūlymus ir t. t.) bei išsireikalauja jai priklausančias teises, kaip tai padarė prancūzai, protesto metu užginčiję prezidento Nikolas Sarkozy ketinimus ilginti pensinį amžių. Deja, kol kas lietuviai gerokai stokoja tokio iniciatyvumo ir labiau linkę burnoti ant savo išrinktų lyderių. O po to vėl rinkti naujus.

Suprantama, kad vienam žmogui prisikasti iki mero ar kitų aukštus postus užimančių politikų ne tik nelengva, bet turbūt ir neįmanoma. Tačiau tokie dalykai ir nedaromi pavieniui – tam yra įvairios nevyriausybinės organizacijos, kaip, pavyzdžiui, minėta NVTKA, apjungianti viešojo transporto keleivius ir atstovaujanti jų interesus. Tokios organizacijos yra pajėgios paveikti ne tik miestų merus, bet ir jo valdininkų armiją, kad pagaliau atsirastų tikrieji pokyčiai miestuose.

Kodėl tai neveikia Lietuvoje?

Ir nors nevyriausybinės organizacijos yra puiki galimybė inicijuoti tikrus visuomeninio gyvenimo pokyčius, bet ir čia pasireiškia tarybinio mąstymo šešėlis – „jūs darykite, o aš pažiūrėsiu, kaip seksis“.

„Trūksta visuomenėje bendruomenės pojūčio. Kartais pastebiu ir problemą, kai gyventojai deda nepamatuotai dideles viltis nevyriausybinėms organizacijoms, nors patys jose nieko nedaro. Žmonės neatsižvelgia, kad dažnai tokiose organizacijose veikiama be jokio atlygio, o pajamos iš paramos irgi labai ribotos. Tad iš kur tos visuomenės viltys? Kodėl iš valdininkų tiek nesitikima kartais kaip iš mūsų?

Galbūt žmonės pasitiki tokiomis organizacijomis kai žino, kad asociacijose (ne visose, žinoma) yra labai ribotos galimybės disponuoti finansais? O valdininkais ir politikais jau tikėjimas dingęs? Neretai kuo gyventojas pasyvesnis, mažiau įsitraukęs į valstybės bendruomeninių judėjimus, kuo jis mažiau veikia kokiose nors organizacijose, tuo jis dažniau reikalauja ir tikisi iš kitų.

Čia aš matau didelę tokių gyventojų grupės nesavarankiškumo problemą. Tarsi jau suaugusieji, bet mąsto dar kaip vaikai, kalbant apie gyvenimo bendruomenėse aspektus, žinoma. Vietoje to, kad prisidėtų savo jėgomis, žmonės kartais iš mūsų tikisi netgi daugiau negu iš politikų ir valdininkų. Žinoma, tai labai malonu, mus veikia netgi kaip paskata. Bet stebuklų tai nebūna – mes tikrai norime nuveikti daug, bet tai galėtume padaryti turėdami daugiau ir būtinai aktyvių narių“, – sako NVTKA Pirmininkas Julius Majauskas.

Tad ar pajėgs naujasis Vilniaus meras išspręsti miesto viešojo transporto problemas? Be aktyvios ir organizuotos keleivių pagalbos tikrai ne. Tad nenusimeskite jums priklausančios pilietinės atsakomybės nuo savo pečių – jus erzinančių problemų niekas kitas be jūsų neišspręs.

Komentarai (1)