Antrasis M-17 buvo paruoštas tik po trejų su puse metų. Civilinės metrikacijos CCCP-17103 ir „Aeroflot“ logotipu pažymėtu orlaiviu 1982 m. gegužės 26 d. skrido Eduardas Čeltsovas. Tais pačiais metais M-17 pirmą kartą buvo pastebėtas JAV žvalgybos palydovo Ramenskoje (Žukovskio) aerodrome. Jam buvo suteiktas laikinas ataskaitinis pavadinimas „Ram- M“, po kelerių metų pakeistas į „Mystic“. Vėliau buvo pastatytas ir kitas M- 17, CCCP-17401.

Ginkluotė

M-17 buvo sukurtas specialus elektrooptinis taikiklis, galintis aptikti maždaug 30 m skersmens balioną iš 30-40 km atstumo ir automatiškai jį sekti. Su juo sujungto lazerinio nuotolio ieškiklio nuotolis buvo 8 km.

Nutaikyti ginklą visu orlaiviu, kaip būdinga naikintuvui, šiuo atveju buvo neįmanoma. Todėl specialiai M-17 buvo paruoštas pabūklo bokštelis BD-59 su kilnojamu dvivamzdžiu 23 mm GSh-23 pabūklu ir 500 šovinių atsargomis. Tai leido lėktuvui kovoti su balionais, skriejančiais daugiau nei 13 000 pėdų (4000 m) aukštyje virš paties lėktuvo pasiekiamumo lubų, kurios buvo maždaug 70 000 pėdų (21 000 m). Taktiniai orlaivių pabūklai su tam tikru šarnyriniu mechanizmu, kad būtų lengviau pataikyti į platesnį taikinių diapazoną, Sovietų Sąjungoje nebuvo naujiena.

Norint susidoroti su balionais, taip pat reikėjo specialių sviedinių, kurių labai jautrus saugiklis įjungiamas pataikant į ploną baliono sienelę; pats sviedinys tada išplėštų dangoje kelių kvadratinių metrų ploto skylę. Standartiniai sviediniai tiesiog prasiskverbtų per baliono gaubtą, nepadarydami didelės žalos.

Ginkluotės sistemos bandymai buvo atlikti bombonešyje Tu-16, kurio nosyje buvo įmontuotas M-17 fiuzeliažo priekis. Didžiausias sunkumas buvo didelis orlaivio artėjimo greitis link beveik stovinčio baliono; tai paliko labai mažai laiko nusitaikyti. Tiesą sakant, nei Tu-16, nei M-17 niekada nebuvo aprūpinti patranka, o bandymams buvo naudojama filmavimo kamera.

M-17 bandymų metu buvo susidurta su daugybe problemų. Uodega vibravo dideliu greičiu skrendant dideliame aukštyje. Valdymo paviršiams buvo nepriimtinai didelės apkrovos. Oro stabdžiai buvo neveiksmingi. Pamažu problemos buvo išspręstos, tačiau tuo tarpu dėmesio centre atsidūrė naujos rūšies priešbalioninis ginklas.

Oro lazerinis ginklas „Beriev“ A- 60

1975 m., kai pirmasis M-17 vis dar buvo statomas, sovietai pradėjo kitą kovos su didelio aukščio oro balionais planą. Maskvos bendrovė „NPO Almaz“, daugiausia susijusi su priešlėktuvinėmis ir priešraketinėmis sistemomis, pradėjo kurti anglies dioksido (CO₂) lazerinį pabūklą „Ladoga“, kuris turėjo būti montuojamas transporto lėktuve Il-76 – taip sukurta „Dreyf“ sistema, skirta kovai su aerostatais.

Berievo projektavimo biurui Taganroge buvo pavesta transportinį lėktuvą Il-76MD paversti lazeriniu ginklanešiu, pavadintu A-60. Be tradicinių karinio jūrų laivyno orlaivių, Berijevas pagamino daug specialios paskirties orlaivių, įskaitant išankstinio įspėjimo platformą A-100 bei strateginį lėktuvą Tu-142MR.

Pirmasis eksperimentinis A-60, žinomas kaip „Izdeliye 1A“, pirmą kartą skrido 1981 metų rugpjūčio 19 dieną su Jevgenijumi Lachmostovu prie valdymo pulto. Lėktuvo lazerinis ginklas buvo patalpintas krovinių skyriuje. Ant fiuzeliažo stuburo buvo didelis gaubtas, dengiantis veidrodinę sistemą, kuria lazerio spindulys buvo nukreiptas į taikinį. Ginklas turėjo 40 km nuotolį ir galėjo „šaudyti“ iš viso 50 sekundžių, bent jau pagal konstrukcijos specifikaciją; pranešama, kad tikrasis šaudymo laikas buvo tik 11 sekundžių.

Taikymo sistemą sudarė „Phazotron-NIIR Ladoga“ radaras su į viršų nukreipta 1,5 m skersmens antena, sumontuota po dideliu svogūniniu gaubtu orlaivio nosyje, ir lazerinio lokatoriaus. Balioną buvo galima aptikti ir sekti nuo 50 iki 70 km.

1984 m. balandžio 27 d. A-60, skridęs 32 800 pėdų (10 000 m) aukštyje, apgadino balioną virš Volsko aerostato tyrimų centro, 700 km į pietryčius nuo Maskvos.

1988 metais Chkalovskio bandomajame aerodrome netoli Maskvos per atsitiktinį gaisrą sudegė bandomasis lėktuvas „Izdeliye 1A“. 1991 m. rugpjūčio 29 d. buvo pradėti antrojo eksperimentinio lėktuvo A-60/2 („Izdeliye 1A2“; registracija CCCP-86879, vėliau RA-86879) bandymai. Tačiau po dvejų metų bandymai buvo sustabdyti dėl finansavimo stokos.

Daugiau jokių balionų

„Myasishchev“ M-17 ir „Beriev“ A-60, kaip oro balionų gaudyklių, istorija baigėsi gana netikėtai, net nepasibaigus jų bandymams. Devintojo dešimtmečio antroje pusėje oro pajėgų susidomėjimas šiais orlaiviais pradėjo blėsti, nes patys oro balionai pasirodydavo vis rečiau. Vienas paskutinių tokių incidentų įvyko 1990 metų rugsėjo 3 dieną, kai 40 000 pėdų (12 200 m) aukštyje netoli Murmansko buvo numuštas dreifuojantis aerostatas.

Abu šie orlaiviai buvo panaudoti kitokiais tikslais. Oro balionų gaudytojas M-17 buvo transformuotas į didelio aukščio žvalgybinį lėktuvą M-17RM (razvedchik modifitsirovannyi, modified reconnaissance), kitaip dar vadinamą M-55; jis gavo NATO kodinį pavadinimą „Mystic-B“. Pirmasis jo skrydis įvyko 1988 m. rugsėjo 16 d. Svarbiausias pokytis buvo dviejų „Solovjov“ D-30V variklių naudojimas vietoj vieno RD36-51V.

M-17RM turėjo atlikti žemės pozicijų žvalgybą, skrisdamas keliasdešimties km gilyn į priešo teritoriją dideliame aukštyje. Jis realiu laiku perduotų žvalgybos duomenis į antžeminį komandinį postą, iš kurio savo ruožtu būtų galima siųsti tikslo indikacijas smogiamiesiems daliniams. Ši sistema iš esmės buvo panaši į JAV „Assault Breaker“ arba PLSS (Precision Location Strike System). Tačiau projektas taip ir nebuvo įgyvendintas.

Pagaminti keturi skraidantys M-55 orlaiviai, vienas iš kurių eksploatuojamas ir šiandien, kuris pavadinimu „Geofizika“ naudojamas civiliniams stratosferos ir Žemės paviršiaus tyrimams.

A-60 vis dar yra lazerinio ginklo platforma, tačiau nebėra skirtas numušti balionus. Po ilgos pertraukos desantinių lazerių projektas buvo atnaujintas 2002 m. gruodžio 23 d., kai Rusijos gynybos ministerija sudarė sutartį su bendrove „NPO Almaz“ dėl naujos „Sokol-Echelon“ (Sokol reiškia sakalas) tyrimų ir plėtros programos. Tai suteikė A-60 naują vaidmenį: dabar tikimasi, kad jo lazerinis ginklas „apakins“ priešo žvalgybos palydovų infraraudonųjų spindulių jutiklius.

Russia is, like the US, busy in developing a new airborne laser weapon with the help of know-how accumulated by the Beriev A-60 airborne laser laboratory. In 2011, work was frozen due to budget cuts. In 2016, it was clandistine restarted. pic.twitter.com/pXF2baP2uR

— Scramble (@scramble_nl) February 26, 2018

Atnaujinto A-60 1A2 skrydžio bandymai buvo atnaujinti maždaug 2006 m. Paskutinė bandymų dalis apėmė „kovinį“ eksperimentą 2009 m. rugpjūčio 28 d., kai 1A2 1500 m aukštyje padarė šūvį prieš japonišką „Ajisai“ palydovą ir buvo užregistruotas atsispindėjęs signalas.

RuMOD: Rus completed land tests of A-60 "Sokol-Eshelon"-new airborne laser system. Flying tests are underway v @tass_agency pic.twitter.com/CooQ8EiiV9

— KURYER🤔 (@RSS_40) October 4, 2016

Anot „NPO Almaz“, „Sokol-Echelon“ buvo pakeista nauja programa, pavadinta „Sokol-V“. 2019 m. gruodžio 28 d. interviu Gynybos ministerijos laikraščiui „Krasnaja Zvezda“ gynybos viceministras Aleksejus Krivoručko sakė, kad Rusijoje „vyksta darbas kuriant įvairaus tipo didelės galios lazerines technologijas. Planuojama ją įdiegti į lėktuvus ateinančiais metais“. Kadangi Berijevas užpatentavo kelis lazerio įdėjimo į A-60 variantus, šis orlaivis atrodo kaip tikėtinas kandidatas.

Tai, žinoma, visiškai kita istorija.

Kol kas istorija apie Rusijos oro balionus-perėmėjų lėktuvus baigėsi, tačiau stebėjimo balionams esant laisvėje, mažai tikėtina, kad Kremliaus gynybos planuotojai visiškai pamiršo šią ypatingą grėsmę.

Pasidalinkite su draugais

Šaltiniai:

The Drive

Aut. teisės: MTPC

Komentarai ()