Evoliucijos mitai: Evoliucijos neįmanoma paneigti, todėl tai nėra mokslas  (80)

Tai vienas iš kreacionistų mitų, kalbant apie evoliuciją kaip apie mokslą. Tačiau tai visiškai klaidingas teiginys - yra daug atradimų ir eksperimentų, kurie galėjo paneigti evoliuciją, tačiau to nepadarė, mat jie tik patvirtino evoliucijos teoriją. Apie evoliucijos mokslo pagrįstumą kalba dar ir tas faktas, jog šios teorijos nepavyko paneigti jau pusantro šimtmečio, praėjusio nuo Darvino teorijos paskelbimo.


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Paprastai, kad būtų laikomos mokslu, hipotezės ir teorijos turėtų numatyti tokias reiškinių galimybes, kurių patvirtinimas reikštų idėjų klaidingumą. Kitais žodžiais tariant, turėtų būti įmanoma sugalvoti paneigti tas idėjas. Kai kas tvirtina, kad tai netinka evoliucijai – tarsi šios teorijos nebūtų galima paneigti jokiais teiginiais ir visiškai nėra alternatyvių teorijų. Tačiau toks požiūris į evoliuciją atsirado tik todėl, kad sunku įsivaizduoti, kaip kitaip gali egzistuoti gyvybė, jei ne evoliucionuodama.

Tačiau iš tikro evoliucijos teorija būtų net labai nesunkiai paneigiama. Paklaustas, kas paneigtų evoliuciją, biologas J. B. S. Haldane trumpai burbtelėjo: „Triušio fosilijos prekambre“. Tuo jis norėjo pasakyti, kad dabar surandamose milijonuose fosilijų aiškiai matomas rūšių progresavimas, o tai ir yra būtent tai, ką numato evoliucijos teorija. Vienaląsčiai organizmai pasirodo prieš daugialąsčius. Bežiomenės žuvys pasirodo prieš turinčias žandikaulį. Žuvys su plaučiais eina prieš amfibijas. Amfibijos pasirodė anksčiau, nei ropliai. Žvynuoti ropliai atsirado prieš žinduolius ir paukščius su pakitusiais žvynais (kailiu ir plunksnomis). Beždžionės ėjo prieš žmones. Tereiktų vienos ar dviejų išimčių fosilijų radiniuose ir evoliucijos teorija rimtai susvyruotų. Tačiau tokių išimčių vis dar neatsirado.

Apgavikiški teiginiai

Savaime suprantama, jei pirmosios amfibijų fosilijos būtų senesnės, nei pirmosios iškastinės žuvys, tai rodytų, kad amfibijos negalėjo išsivystyti iš žuvų. Tačiau tokių išimčių niekur nebuvo rasta. Žinoma, buvo keletas tokių teiginių, tačiau netgi dauguma kreacionistų pripažįsta, kad jie buvo suklastoti.

Triušiai ar arkliai su plunksnomis irgi paneigtų evoliuciją. Yra gyvūnų su žinduolių ir roplių savybių mišiniu, tokių, kaip echidnos ir yra fosilijų, turinčių paukščių ir roplių savybių, tokių, kaip dantytasis archeopteriksas. Tačiau nėra gyvūnų, turinčių žinduolių ir paukščių savybių mišinį. Pagal dabartinę evoliucijos teoriją to ir galima tikėtis, nes paukščiai ir žinduoliai išsivystė iš skirtingų roplių grupių. Tačiau atmetus evoliucijos teoriją, nelieka priežasčių, kodėl „išmintingasis kūrėjas" neturėtų sumaišyti savybių, tarkim, sukurdamas žinduolius su plunksnomis ir efektyviais paukščių plaučiais ar plaukuotų, krūtimi maitinančių stručių.

Juo labiau, jei visi organizmai buvo sukurti tik tam tikram tikslui, jie negalėtų evoliucionuoti. Tačiau nesuskaičiuojami eksperimentai, planuoti ir neplanuoti, rodo, kad visų rūšių organizmai vystosi ir prisitaiko prie kintančių sąlygų, jei jos nesikeičia pernelyg greitai. Gyvūnų ir augalų veisimas, arba kitaip dirbtinė atranka, sukūrė neįtikėtiną formų įvairovę vos per keletą tūkstančių metų, paversdama vilkus čihuahua ir vokiečių dogais. Laboratorijose tyrėjai sukūrė bakterijas, augalus ir gyvūnus, turinčius visiškai naujų savybių. Jie netgi sukūrė visiškai naujas rūšis.

Laukinėje gamtoje taip pat yra daug pavyzdžių, kaip vyksta evoliucija. Vos per žmogaus gyvenimą, daug virusų ir bakterijų dramatiškai pasikeitė, nuo ŽIV prisitaikymo prie žmonių iki H5N1 paukščių gripo. Keleto žuvų rūšių individai darosi mažesni dėl atrankos spaudimo, kai žmonės gaudo dideles žuvis. Augalai, kaip Crepis sancta, prisitaiko prie miesto, keisdami savo sėklas.

Taigi, fosilijų tyrimų ir dabartinių gyvosios gamtos stebėjimų duomenys tiesiog sutampa su evoliucijos teorijos teiginiais. Tad norint pajudinti evoliucijos teorijos pamatus, tereikia surasti kelis pavyzdžius, kurie akivaizdžiai neatitiktų teorijos teiginių.

Gilus laikas

Seniau tokių bandymų buvo ir ne vienas. Pavyzdžiui, savu laiku abejota, ar Žemė egzistuoja pakankamai ilgai, kad būtų spėję įvykti visi evoliucijos teorijos nusakomi procesai. Mat jei Žemė būtų labai jauna, evoliucijai kiltų problemų, nes natūraliai atrankai reikia daug laiko – „gilaus laiko“ – kaip suprato Darvinas. Teorijos skeptikai manė, kad evoliucija buvo paneigta dar XIX amžiuje, kai fizikas Lordas Kelvinas apskaičiavo, kad Žemei tėra 30 milijonų metų. Tai daug mažiau, nei Darvino numatytieji 300 milijonų, kuriuos jis pagrindė Weald’o uolų (JK) erozijos greičio vertinimu. Tačiau abu mokslininkai klydo. Pakako kelių įrodymo eilučių, aprašančių švino izotopus, įrodymui, jog Žemė yra daug senesnė nei įsivaizdavo Darvinas: jai yra apie 4 milijardai metų. O to daugiau nei pakanka evoliucijos teorijai. Taip žlugo dar vienas bandymas paneigti šią teoriją.

Darvinas taip pat iškėlė mintį, kad visa gyvybė kilo iš bendro protėvio. Šią idėją, iš pradžių paremtą anatomijos ir vystymosi tyrimais, patvirtina ir genomo sekos tyrimai. Visa gyvybė Žemėje iš esmės veikia taip pat: organizmai saugo ir perduoda informaciją, naudodami tą patį kodą, su keliomis mažomis jo variacijomis tarp pačių primityviausių organizmų. Didžiuliai šios informacijos gabalai yra identiški ar skiriasi vos vos netgi tarp, atrodytų, labai skirtingų rūšių. Pavyzdžiui, kai kurie esminiai vystymąsi koduojantys musės genai gali būti pakeisti tų genų pelės versijomis be jokių neigiamų pasekmių.

Netoliaregiška

Tačiau atmetus evoliucijos teoriją – manant, kad gyvybė būtų buvusi sukurta, netgi panašiai atrodantys organizmai galėtų turėti labai skirtingą vidinę sandarą, kaip kad skystųjų kristalų ekranų veikimo mechanizmas skiriasi nuo plazminių ekranų. Juk ir žmonės jau kuria platų spektrą naujų gyvybės formų, kurių molekulinė struktūra labai skirsis nuo jau egzistuojančių gyvybės formų. Tačiau natūralioje gamtoje nieko panašaus nepastebima.

Tiesa, kai kas tvirtina, kad „kūrėjui“ būtų prasminga daryti visas rūšis vienos temos variacijomis, bet ar tai nenurodytų kūrėjo ribotų išteklių ar fantazijos? Visagalis kūrėjas galėjo sutverti pasaulį, kuriame kiekviena rūšis būtų visiškai unikali ir nesusijusi su kitomis rūšimis.

Galima tikėtis, kad kūrėjo darbas būtų lengvai atpažįstamas, kaip Kreigo Venterio (Craig Venter) „parašas" jo sukurtame sintetiniame bakterijos genome. Tačiau netgi sudėtingiausių sutvėrimų kūnuose ir genomuose neina pastebėti jokių protingos struktūros ar toliaregiškumo ženklų.

Pavyzdžiui, didžiąją mūsų DNR dalį sudaro milijonai neveikiančių parazitinių DNR kopijų. Mūsų kūnuose pilna akivaizdžių struktūros trūkumų, nuo aklosios dėmės akyje iki keistai vingiuojančio nervo klajoklio. Didelis žmogaus mutacijų dažnis neišvengiamai reiškia, kad kai kurie žmonės gimsta su siaubingomis genetinėmis ligomis, kaip cistinė fibrozė ar Hantington’o liga. Peršasi išvada, kad jei gyvybė išties buvo sukurta, jos kūrėjas buvo geriausiu atveju tingus ir nekompetentingas, blogiausiu – žiaurus.

Kiti evoliucijos mitai

Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: www.technologijos.lt
Autoriai: Vytautas Povilaitis
(5)
(8)
(-5)

Komentarai (80)

Susijusios žymos: